23 skyrius
Šventyklos palaiminimai
„Šventyklos apeigos tampa karūnuojančiomis palaimomis, kurias gali pasiūlyti Bažnyčia.“
Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo
Prezidentas Gordonas B. Hinklis 1997 m. spalio visuotinės konferencijos kunigijos sesijoje sakė: „Esu įsitikinęs, kad nė vienas šios Bažnyčios narys nebus gavęs visko, ką Bažnyčia gali suteikti, kol jis ar ji negaus savo šventyklos palaiminimų Viešpaties namuose. Todėl darome viską, ką tik išmanome, kad paspartintume šių šventų statinių statymą ir ten gaunamas palaimas padarytume prieinamas platesniam ratui.“1 Paminėjęs kelias šventyklas, kurių planavimo ir statybos etapai tuo metu buvo skirtingi, jis pranešė tai, kas pakeitė viso pasaulio žmonių gyvenimus:
„Bažnyčia daug kur yra atokiose vietovėse. Ten narių nedaug, ir mažai tikėtina, kad artimiausiu metu jų skaičius smarkiai didės. Ar ten gyvenantieji turi amžiams būti atskirti nuo šventyklos apeigų palaiminimų? Pamaldžiai apmąstėme šį klausimą, kai prieš kelis mėnesius viešėjau vienoje iš tokių vietovių. Atsakymas, esame įsitikinę, atėjo ryškus ir aiškus.
Kai kuriose iš tokių vietų pastatysime mažas šventyklas. […] Jos [bus] pastatytos pagal šventyklų standartus, kurie yra daug aukštesni už maldos namų standartus. Juose [vyks] krikštai už mirusiuosius, šventyklos apdovanojimai, užantspaudavimai ir visos kitos Viešpaties namų apeigos gyviesiems ir mirusiesiems.“2
Įkvėpimas sukurti tokį planą atėjo 20 metų anksčiau, kai prezidentas Hinklis tarnavo Bažnyčios šventyklų komiteto pirmininku. Susirūpinęs, kad daugeliui pastarųjų dienų šventųjų neprieinamos šventyklos palaimos, savo dienoraštyje jis rašė: „Už [tuo metu statomos] Vašingtono šventyklos kainą Bažnyčia galėtų pastatyti [daug mažesnių] šventyklų. Tokiu būdu šventyklos atkeliautų pas žmones, o ne žmonės turėtų į jas keliauti milžiniškus atstumus.“3
1997 metais per apreiškimą iš Viešpaties ši idėja virto realybe. Prezidentas Hinklis Meksikos Kolonija Chuareso Čihuahua šventyklos pašventinimo maldoje šiek tiek užsiminė apie šį apreiškimą. Jis meldėsi: „Būtent čia, Šiaurės Meksikoje, Tu apreiškei idėją ir planą mažesnės šventyklos, kuri irgi būtų visiškai išbaigta, tačiau dydžiu pritaikyta šio Tavojo vynuogyno krašto narių poreikiams ir aplinkybėms. Toks apreiškimas kilo iš maldos ir troškimo padėti šiuose miesteliuose gyvenantiems Tavo atsidavusiems ir ištikimiems žmonėms.“4
Nuo pranešimo apie mažesnių šventyklų statymą praėjus šešiems mėnesiams, prezidentas Hinklis paskelbė dar vieną reikšmingą dalyką:
„Bažnyčios narius lankome tolimiausiuose kampeliuose. Viešėjau pas tokius, kurie turi labai nedaug šio pasaulio gėrybių. Tačiau savo širdyse jie nešiojasi didelį liepsnojantį tikėjimą apie šį pastarųjų dienų darbą. Jie myli Bažnyčią. Jie myli Evangeliją. Jie myli Viešpatį ir nori vykdyti Jo valią. Jie moka dešimtines, kad ir kokios jos kuklios. Jie daug aukojasi, kad galėtų apsilankyti šventyklose. Jie ištisas dienas keliauja prastais autobusais ir senomis valtimis. Kad tai galėtų sau leisti, jie taupo pinigus ir kai ko atsisako.
Jiems reikia, kad šventyklos būtų arčiau – nedidelės, gražios ir veikiančios šventyklos. Tad pasinaudodamas šia proga visai Bažnyčiai pranešu apie programą tuojau pat pradėti statyti 30 mažesnių šventyklų. […]
Tai yra milžiniškas sumanymas. Iki šiol nebuvo nieko panašaus. […] Be 51 šiuo metu veikiančios šventyklos iš viso atsiras dar 47 naujos šventyklos. Manau, reiktų pridėti dar dvi, kad iš viso būtų 100 iki šio amžiaus pabaigos, tai yra iki 2000 metų „nuo mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus atėjimo kūne“ (DS 20:1). Pagal šią programą plėsimės taip, kaip niekad anksčiau.“5
2000 m. spalio 1 dieną prezidentas Hinklis pašventino Masačusetso Bostono šventyklą, 100-ąją veikiančią šventyklą. Iki tų metų pabaigos jis pašventino dar dvi šventyklas Brazilijoje. Jam mirus 2008 m. sausio 27 d. Bažnyčioje veikė 124 šventyklos, ir dar apie 13 buvo paskelbta. Prezidentas Hinklis dalyvavo planuojant ir statant daugumą iš tų 124 veikiančių šventyklų, o iš viso asmeniškai pašventino 85 iš jų.
Tačiau taip dažnai pranešinėdamas apie naujas šventyklas ir besimėgaudamas jų gražumu, prezidentas Hinklis pastarųjų dienų šventiesiems primindavo apie šių šventų statinių paskirtį: laiminti asmenis ir šeimas, kiekvieną atskirai. Kalbėdamas apie Kalifornijos San Diego šventyklą jis sakė: „Tai nuostabaus grožio pastatas. Tačiau, kad ir koks gražus jis būtų, tai tėra tik priemonė tikslui pasiekti, o ne pats tikslas. Tas pastatas buvo pastatytas ir pašventintas tam, kad jame vyktų šventos apeigos, kurias šiame laikotarpyje yra apreiškęs Viešpats.“6
Taip pat jis sakė: „Joks žmogus nebus gavęs visos Evangelijos tol, kol nebus gavęs [šventyklos apeigų]. Tad mums tenka atsakomybė sudaryti tam sąlygas. Nežinau, kiek dar būsiu naudingas, tačiau viliuosi iki pat savo paskutinių dienų statyti Viešpaties šventyklas, jas padaryti prieinamas žmonėms, kad jie gautų tas nuostabias palaimas, kurios jų [ten] laukia.“7
Gordono B. Hinklio mokymai
1
Šventyklos – tai mūsų liudijimo išraiška, jos simbolizuoja mūsų garbinimo kulminaciją.
Kiekviena Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios pastatyta šventykla – tai lyg šių žmonių liudijimas, jog Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, yra gyvas, jog Savo visų kartų sūnums ir dukterims palaiminti Jis turi planą, kad Jo Mylimas Sūnus, Jėzus Kristus, gimęs Judėjos Betliejuje ir nukryžiuotas ant Golgotos kryžiaus, yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas, dėl kurio apmokančios aukos to plano įgyvendinimas tampa įmanomas kiekvieno, kuris priima ir gyvena pagal Evangeliją, amžinajame gyvenime.8
Viskas, kas vyksta šventykloje, pakelia dvasią ir kilnina. Joje kalbama apie čionykštį gyvenimą ir gyvenimą po mirties. Joje kalbama apie tai, koks svarbus yra žmogus, Dievo vaikas. Joje kalbama apie šeimos, Visagalio Dievo kūrinio, svarbą. Joje kalbama apie santuokinių ryšių amžinumą. Joje kalbama apie didesnės šlovės siekimą. Tai šviesos vieta, ramybės vieta, meilės vieta, kurioje sprendžiame amžinybės klausimus.9
Kiekviena šventykla […] tai lyg paminklas mūsų tikėjimui, kad žmogaus siela yra nemirtinga, kad ši mūsų mirtingojo gyvenimo fazė yra dalis besitęsiančio, taip sakant, kilimo aukštyn ir kad lygiai kaip yra gyvenimas čia, taip bus gyvenimas ir ten. Tuo mes tvirtai tikime. Tai vyksta dėl Gelbėtojo Apmokėjimo, tad šventyklos, kaip jau minėjau, tampa tiltais iš šio gyvenimo į kitą. Šventyklose sprendžiami nemirtingumo klausimai.10
Šie unikalūs ir nuostabūs pastatai bei juose atliekamos apeigos simbolizuoja mūsų garbinimo kulminaciją. Šios apeigos yra nuodugniausia mūsų religijos išraiška.11
Šventi dalykai turi būti šventai apgalvojami. […] Kai po savęs uždarote Viešpaties namų duris, būkite ištikimi šventam pasitikėjimui nekalbėti apie tai, kas yra šventa ir pašvęsta.
Viešpats sakė: „Atminkite, jog tai, kas ateina iš aukštybės, yra šventa ir turi būti tariama atsargiai ir pagal Dvasios raginimą.“ (DS 63:64.) Ir dar: „Nejuokauk su tuo, kas šventa.“ (DS 6:12.)12
2
Per šventyklos apeigas gauname karūnuojančias Evangelijos palaimas.
Šios šventyklos, dabar nusėjusios žemę, yra būtinos, kad būtų visiškai įvykdytas Gelbėtojo Apmokėjimas. Čia, Šventosios Kunigystės įgaliojimu, bus atliekamos tos apeigos, kurios ne tik ves į išgelbėjimą, bet ir į amžinąjį išaukštinimą.13
Jėzus Kristus, Dievo Sūnus, ant Kalvarijos kryžiaus atidavė Savo gyvybę kaip apmokėjimą už žmonijos nuodėmes. Tokia buvo jo vikarinė auka už kiekvieną mūsų. Per tą auką atėjo pažadas, kad visi bus prikelti. Tai nutiko dėl Dievo malonės, be jokių žmonių pastangų. Ir dar daugiau, kol vaikščiojo su Dvylika, Viešpats jiems suteikė šventosios kunigystės raktus, kuriuos senovėje juos turėjusieji sugrąžino šiame Evangelijos laikotarpyje. Dėl šių raktų papildomai gauname didžių palaiminimų, įskaitant unikalias ir nuostabias Viešpaties namuose atliekamas apeigas. Tik per tas apeigas pasireiškia kunigystės pilnatvė. (Žr. DS 124:28.)14
Šventyklos apeigos [yra] karūnuojančios palaimos, kurias gali pasiūlyti Bažnyčia.15
Tarp šventyklos palaiminimų, skirtų vertiems ten įžengti vyrams ir moterims, […] yra mūsų apiplovimas ir patepimas, kad galėtume būti švarūs priešais Viešpatį. Tarp jų yra apmokymas, kurio metu mums suteikiamas įsipareigojimų ir palaiminimų apdovanojimas, motyvuojantis mus gyventi pagal Evangelijos principus. Tarp jų yra užantspaudavimo apeigos, kurių metu danguje surišama tai, kas surišama žemėje, ir taip sudaromos sąlygos šeimos tęstinumui.16
[Kartą] buvau pakviestas ligoninėje aplankyti vieną mirtinai sirgusią motiną. Ji netrukus mirė ir paliko vyrą su keturiais vaikais, vienas jų buvo šešiametis berniukas. Buvo daug stipraus, skaudaus ir tragiško sielvarto. Tačiau pro jų ašaras švietė gražus ir užtikrintas tikėjimas, kad lygiai taip, kaip dabar graudu išsiskirti, vieną dieną bus džiugu susitikti, nes jų santuoka šventosios kunigystės įgaliojimu Viešpaties namuose prasidėjo nuo užantspaudavimo laikui ir visai amžinybei. […]
Daug žmonių yra nukeliavę [didelius atstumus], kad gautų šventyklinės santuokos palaiminimus. Mačiau pastarųjų dienų šventųjų grupelę iš Japonijos, kuri dar prieš pastatant šventyklą jų šalyje atsisakė maisto tam, kad galėtų leistis ilgon kelionėn į Havajų Laie šventyklą. Dar prieš pastatant šventyklą Johanesburge, sutikome žmonių, kurie atsisakė būtiniausių dalykų, kad galėtų leistis į 11000 kilometrų skrydį iš Pietų Afrikos į šventyklą Saryje, Anglijoje. Jų akyse spindėjo šviesa, jų veidus puošė šypsena, jų lūpomis kalbėjo liudijimas, kad visa tai verta nesuskaičiuojamai daugiau, nei sumokėta.
Dar pamenu, Naujojoje Zelandijoje klausiausi vieno vyro iš tolimos Australijos vietovės, kuris liudijo, jog anksčiau buvo užregistruota jų šeimos civilinė santuoka, bet jam, jo žmonai ir vaikams prisijungus prie šios Bažnyčios, jie keliavo per visą tą platų žemyną, Tasmano jūra persikėlė į Oklandą ir tada atvyko į šventyklą gražiajame Vaikato slėnyje. Prisimenu, jis sakė: „Mes neišgalėjome keliauti. Visas mūsų pasaulietiškas turtas buvo senas automobilis, mūsų baldai ir indai. Pasakiau šeimai: „Mes negalime sau leisti keliauti.“ Tada, pažvelgęs į savo gražiosios žmonos ir mūsų nuostabių vaikų veidus, tariau: „Mes negalime sau leisti nevykti.“ Jei Viešpats suteiks man stiprybės, aš galėsiu dirbti ir uždirbti pakankamai kitam automobiliui ir kitiems baldams ir indams, tačiau jei prarasčiau šiuos mylimus žmones, tikrai būčiau skurdžius tiek gyvenime, tiek ir amžinybėje.“17
Tad visai nenuostabu, mano broliai ir seserys, kad nuo šventyklų […] atidarymo regiu ašaras tvirtų vyrų, prie šių šventų namų altorių apkabinančių savo žmonas. Regiu ašaras tėvų ir motinų, prie tų pačių altorių apkabinančių savo vaikus. Dėl čia panaudojamos galios jie sužino, kad nei laikas, nei mirtis negali sunaikinti juos saistančių ryšių.18
3
Šventykla – tai tarnavimo šventovė, kurioje atliekame gelbstinčias apeigas už tuos, kurie mirė nepriėmę Evangelijos.
Dar yra nesuskaičiuojami milijonai tų, kurie vaikščiojo žeme, bet neturėjo galimybės išgirsti Evangelijos. Ar jie negaus tų palaiminimų, kurie teikiami Bažnyčios šventyklose?
Per gyvųjų atstovavimą mirusiesiems tos pačios apeigos yra prieinamos tiems, kurie išėjo iš mirtingųjų pasaulio. Dvasių pasaulyje jie gali priimti ar atmesti tas žemiškąsias jų labui atliktas apeigas, įskaitant krikštą, santuoką ir šeimos ryšių užantspaudavimą. Viešpaties darbe nėra prievartos, tačiau galimybė turi būti suteikta visiems.19
Tai yra tarnavimo šventovė. Didelė šiuose šventuose namuose atliekamo darbo dalis yra atliekama vikariškai už tuos, kurie peržengė mirties uždangą. Nežinau kito darbo, kuris gali prilygti šiam. Jis vikarinę Dievo Sūnaus auką už visą žmoniją primena labiau nei koks kitas man žinomas darbas. Iš iškeliavusių anapus, kuriems čia pasišventusiai tarnaujama, nesitikima padėkos. Tai gyvųjų tarnystė mirusiųjų labui. Ši tarnystė pačia savo esme yra nesavanaudiška.20
Daugeliui berniukų ir mergaičių […] yra primenama, kad šios šventyklos yra skirtos ne tik jų tėveliams, bet ir jiems patiems. Sulaukę 12 metų amžiaus jie gali įžengti į Viešpaties namus ir krikštytis už tuos, kurie yra peržengę mirties uždangą. Kokia tai didi ir nesavanaudiška tarnystė. Kaip nuostabu, kad mūsų jaunimas įsitraukia į šį visiškai nesavanaudišką darbą dėl tų, kurie nebegali sau padėti.
Aktyvėjant darbui šventyklose aktyvėja ir šeimos istorijos darbas. Plačias galimybes turintys kompiuteriai spartina šį darbą, o žmonės naudojasi naujų technologijų teikiamais privalumais. Ar galima galvoti, kad visa tai ne Viešpaties darbas? Kompiuteriams tobulėjant spartėja šeimos istorijos darbas, tad daugėja ir šventyklų.21
Esame atsakingi, kad būtų palaiminti, amžiams palaiminti visi žemės gyventojai – visos nesuskaičiuojamos kadaise žemėje gyvenusių vyrų ir moterų kartos, visi šiuo metu gyvenantys žemėje ir visi dar čia gyvensiantys. Kokia didi yra mūsų atsakomybė. Kad ją atliktume, turime šiek tiek pasitempti ir šiek tiek pasistengti.22
Esantys kitoje pusėje, kurie ne mirę, o gyvi kaip dvasios, džiūgaus ir bus laimingi, kai pabus ir eis pirmyn link „nemirtingumo ir amžinojo gyvenimo“ (Mozės 1:39).23
4
Būsime didžiai laiminami, jei stengsimės būti verti ir dažnai lankysimės šventykloje.
Šiandien […] kiekvienam iš jūsų duodu iššūkį susitvarkyti savo gyvenimą, tapti vertiems įžengti į Viešpaties namus ir ten pasiimti tas palaimas, kurios skirtos tik jums. […] Reikalavimai dideli, tačiau dar didesnės palaimos.24
Pasitelkęs visą turimą įtikinėjimo galią, aš raginu mūsų žmones visame pasaulyje gyventi vertai šventyklos rekomendacijos, gauti ją ir laikyti ją brangiu turtu, dėti daugiau pastangų nuvykti į Viešpaties namus ir semtis ten esančios dvasios ir palaimų.25
Ar [į šventyklą] galite vykti dažnai, ar retai, būkite verti šventyklos rekomendacijos ir laikykite ją savo kišenėje. Ji jums primins, ko tikimasi iš jūsų – pastarųjų dienų šventojo.26
Esu tikras, kad kiekvienas su nuoširdumo ir tikėjimo dvasia į šventyklą atvykstantis vyras ar moteris iš Viešpaties namų išvyksta būdamas geresnis. Visiems mums reikia nuolat tobulinti savo gyvenimą. Kartais reikia palikus pasaulio triukšmą ir sujudimą pabūti tarp šventų Dievo namų sienų, kad šventumo ir ramybės aplinkoje pajustume Jo Dvasią.27
Šiame šventame pastate galime mokytis to, kas Dievui malonu ir šventa. Čia mums atskleidžiamas mylinčio Tėvo planas, sukurtas visų kartų Jo sūnums ir dukterims. Čia priešais mus nutapoma žmogaus amžinoji kelionė iš ikimirtingojo gyvenimo į šį mirtingąjį, o tada į amžinąjį. Aiškiai ir paprastai, kad suprastų visi besiklausantys, yra mokoma didžių fundamentalių ir esminių tiesų. […]
Šventykla taip pat yra vieta asmeniniam įkvėpimui bei apreiškimui. Daug žmonių įtemptu metu, kai reikia priimti sunkius sprendimus ir išspręsti sunkias problemas, ateina į šventyklą pasninko dvasioje ir maldoje siekia dieviško nukreipimo. Daugelis liudija, kad nors ir negirdėjo apreiškimo balsu, bet gavo įžvalgų kaip pasielgti, kurios tuo metu ar vėliau tapo atsakymais į jų maldas.
Šventykla – tai amžinosios tiesos šaltinis. „O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius.“ (Jono 4:14.) Čia mokoma tokių tiesų, kurios savo turiniu yra dieviškos, o savo reikšmingumu – amžinos.
Atsiduriantiems tarp šių sienų šie namai tampa sandorų namais. Čia mes iškilmingai ir šventai pasižadame, kad mūsų gyvenimas pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją taps pačia gražiausia jos išraiška. Su Dievu, mūsų Amžinuoju Tėvu, sudarome sandorą gyventi pagal tuos principus, kurie yra tikrosios religijos pagrindas.28
Ar jūsų gyvenime pilna rūpesčių? Ar turite problemų, sunkumų ir bėdų? Ar norite širdies ramybės ir progos pabendrauti su Viešpačiu ir apmąstyti jo kelius? Eikite į Viešpaties namus, pajuskite ten Jo Dvasią, bendraukite su Juo ir surasite tokią ramybę, kokios nerasite niekur kitur.29
Užėjus tamsai, pasistenkite nuvykti į Viešpaties namus ir ten atsiriboti nuo pasaulio. Dalyvaukite šventose Jo apeigose dėl savo protėvių. Šventyklos sesijai pasibaigus, tyliai pasėdėkite celestialiniame kambaryje ir apmąstykite tiek savo pačių gautus palaiminimus, tiek tuos, kuriuos suteikėte išėjusiems prieš jus. Jūsų širdis bus kupina dėkingumo, o mintys apie Viešpaties didžiojo laimės plano amžinąsias tiesas užlies jūsų sielą.30
Šiame triukšmingame, skubančiame, konkurencingame pasaulyje yra privilegija turėti šventus namus, kuriuose galime jausti šventinančią Viešpaties Dvasios įtaką. Savanaudiškumo elementas spaudžia mus nuolat. Mes turime jį įveikti, ir nėra geresnio būdo, negu nueiti į Viešpaties namus ir tarnauti vikariniame darbe už tuos, kurie yra anapus mirties uždangos. […]
Todėl kviečiu pasinaudoti šios palaimintos privilegijos privalumais. Tai išvalys mūsų prigimtį. Tai nušveis savanaudiškumo sluoksnį, kuriame dauguma mūsų gyvename. Tai suteiks mūsų gyvenimui pašventinimo elementą ir padarys mus geresniais vyrais ir geresnėmis moterimis.31
Žinau, kad esate labai užsiėmę. Žinau, kad turite daug darbo. Tačiau jums pažadu, kad jei nuvyksite į Viešpaties namus, būsite palaiminti; pagerės jūsų gyvenimas. Taigi, mano mylimi broliai ir seserys, prašau, prašau padėti sau ir pasinaudoti proga nuvykti į Viešpaties namus, ir ten gauti visus jums skirtus nuostabius palaiminimus.32
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Prezidentas Hinklis pasakė, kad šventyklos apeigos yra „giliausia mūsų religijos išraiška“ (1 poskyris) ir „karūnuojančios palaimos, kurias gali pasiūlyti Bažnyčia“ (2 poskyris). Kokių palaiminimų esate gavę per šias apeigas?
-
Prezidentas Hinklis kalbėjo apie šventykloje džiaugsmo ašaras liejančius vyrus ir moteris (žr. 2 poskyrį). Kodėl, remiantis jūsų patirtimi, šventyklos apeigos sukelia tokius gilius jausmus?
-
Apie mirusiųjų išpirkimo darbą prezidentas Hinklis sakė: „Kaip nuostabu, kad mūsų jaunimas įsitraukia į šį visiškai nesavanaudišką darbą“ (3 poskyris). Kaip šioje tarnystėje tėvai galėtų darbuotis išvien su jaunimu?
-
Kaip galėtume surasti laiko tarnavimui ir garbinimui šventykloje? Kaip mūsų tarnystė šventykloje gali veikti mūsų gyvenimą už šventyklos ribų? (Pavyzdžių ieškokite 4 poskyryje.) Kaip buvote palaiminti dėl lankymosi šventykloje?
Susijusios Raštų nuorodos
Išėjimo 25:8; 1 Karalių 6:11–13; DS 88:119–120; 109:12–13, 24–28; 110:1–10; 128:22–24
Patarimas studijuojantiesiems
„Dalykitės sužinotais dalykais. Taip darant, jūsų mintys aiškės, o jūsų sugebėjimas atsiminti didės“ (Teaching, No Greater Call [1999], 17).