2 skyrius
Vėliava tautoms, šviesa pasauliui
„Tai laikas, kai turime būti stiprūs. Tai laikas, kai turime judėti pirmyn nedvejodami, gerai žinodami mūsų misijos prasmę, kilmę ir svarbą.“
Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo
Vos grįžęs iš misijos Anglijoje, Gordonas B. Hinklis atliko paskutinį savo misijos prezidento Džozefo F. Merilo pavedimą. Kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys prezidentas Merilas paprašė Gordono atsiskaityti Pirmajai Prezidentūrai: prezidentams Heberiui Dž. Grantui, Dž. Rubenui Klarkui Jaun. ir Deividui O. Makėjui. Susisiekęs su Pirmosios Prezidentūros sekretoriumi Gordonas užsirašė į susitikimą.
Gordonui įžengus į Pirmosios Prezidentūros tarybos kambarį, jį šiltai pasitiko prezidentas Grantas su savo patarėjais. Tuomet prezidentas Grantas tarė: „Broli Hinkli, skirsime jums penkiolika minučių, kad papasakotum, ką vyresnysis Merilas nori mums perduoti.“ Iš kambario Gordonas išėjo po valandos ir penkiolikos minučių. Per jam skirtą laiką jis išsakė savo misijos prezidento rūpestį: misionieriams reikia geresnių leidinių, galinčių padėti jų darbe. Po jo trumpo pasakojimo Pirmoji Prezidentūra ėmė klausinėti ir tai pavirto valandos trukmės diskusija.
Atlikęs šį pavedimą, Gordonas manė, kad „jo misija jau tikrai baigta ir dabar laikas žengti toliau ir planuoti ateitį“. Kadangi Jutos universitete jis jau buvo įgijęs anglų kalbos bakalauro laipsnį, žurnalistikos magistro laipsnį jis norėjo įgyti Niujorke esančiame Kolumbijos universitete. Tačiau šiuos jo planus pakeitė po poros dienų nuo jo susitikimo su Pirmąja Prezidentūra įvykęs pokalbis telefonu. Paskambinęs prezidentas Makėjus tarė: „Broli Hinkli, vakar vykusiame Prezidentūros susitikime su Dvylika aptarėme tai, apie ką kalbėjote pokalbyje su mumis. Jūsų nurodytiems poreikiams spręsti subūrėme šešių Dvylikos narių komitetą, kuriam pirmininkaus vyresnysis Styvenas L. Ričardsas. Norėtume jus pakviesti prisijungti prie šio komiteto darbo.“1
Gordonas priėmė pakvietimą ir buvo pasamdytas kaip naujai įkurto Bažnyčios radijo, viešųjų ryšių ir misionieriškos literatūros komiteto atsakingasis sekretorius. Jis taip ir nestudijavo Kolumbijos universitete, niekada nedirbo pasaulio žinias publikuojančiu žurnalistu. Tačiau jis pradėjo visą gyvenimą truksiantį Evangelijos gerosios naujienos spausdinimą. Vėliau, kai tarnavo visuotiniu įgaliotiniu, šios pareigos buvo išplėstos.
Išsiugdęs gebėjimą net pačiomis sunkiausiomis aplinkybėmis aiškiai išsakyti savo mintis, Gordonas B. Hinklis dažnai gaudavo pavedimus bendrauti su korespondentais. Būdamas Bažnyčios prezidentas, jis toliau išnaudodavo progas prisidėti prie Jėzaus Kristaus Bažnyčios išvedimo „iš nežinios“ (DS 1:30). Jis pareiškė:
„Tikiu ir liudiju, kad šios Bažnyčios misija – būti vėliava tautoms ir šviesa pasauliui. Prisiėmėme didelį, visa apimantį įpareigojimą, nuo kurio negalime atsitraukti ar nusigręžti. Mes priimame tą įpareigojimą ir esame pasiryžę jį atlikti, ir su Dievo pagalba mums tai pavyks.“2
„Šios Bažnyčios misija – būti vėliava tautoms ir šviesa pasauliui.“
Gordono B. Hinklio mokymai
1
Bažnyčia lyg akmuo iš Danieliaus sapno rieda pirmyn pripildydama visą žemę.
Šios Bažnyčios pradžia – nuolanki berniuko Džozefo Smito malda jo tėvo fermos giraitėje. Šis darbas prasidėjo nuo to nepaprasto patyrimo, kurį vadiname Pirmuoju regėjimu. […] Tai Danieliaus sapno apie ne žmogaus rankomis nuo kalno atkirsto akmens riedėjimą pirmyn, pripildant visą žemę, įkūnijimas (žr. Danieliaus 2:44–45).3
Bažnyčios įkūrimo metu tebuvo šeši nariai [ir] saujelė tikinčiųjų, gyvenusių beveik nežinomame kaimelyje. […] Šiandien Sionės kuolai klesti kiekvienoje Jungtinių Valstijų valstijoje, kiekvienoje Kanados provincijoje, kiekvienoje Meksikos valstijoje, kiekvienoje Centrinės bei Pietų Amerikos tautoje.
Visame Britų salyne ir Europoje ilgainiui tūkstančiai žmonių prisijungė prie šios Bažnyčios. Šis darbas pasiekė Baltijos tautas, Bulgariją, Albaniją ir kitus tos pasaulio dalies kraštus. Jis driekiasi per platųjį Rusijos kraštą. Jis nusidriekė iki pat Mongolijos, po visas Azijos tautas iki pat Ramiojo vandenyno salų, Australijos, Naujosios Zelandijos, Indijos ir Indonezijos. Šis darbas klesti daugelyje Afrikos tautų. […]
Ir tai tik pradžia. Šis darbas ir toliau plėsis, tarps ir judės per visą žemę.4
2
Pirmieji Bažnyčios vadovai turėjo pranašišką viziją apie šio Viešpaties darbo lemtį.
1847 m. liepos 24 d. iš mūsų žmonių sudarytas pionierių būrys atvyko į [Druskos Ežero] slėnį. Porą dienų anksčiau atvyko pirmoji grupelė. Brigamas Jangas atvyko šeštadienį. Kitą dieną šabo dienos pamaldos buvo surengtos du kartus – ryte ir po pietų. Šiems susirinkimams nebuvo jokio pastato. Spėju, kad tą alpinamai karštą liepos sekmadienį jie susėdo ant savo vežimų grąžulų, atsirėmė į ratus ir klausėsi kalbančių Brolių. Sezonas buvo gerai įsibėgėjęs, tad jų laukė milžiniška ir neatidėliotina užduotis apsėti žemę kitam sezonui. Tačiau prezidentas Jangas meldė jų nei tą dieną, nei kada nors vėliau nenusižengti šabui.
Kitą rytą, susiskirstę į grupeles, jie ėmė tyrinėti apylinkes. Brigamas Jangas, Vilfordas Vudrafas ir saujelė bendražygių iš stovyklos iškeliavo pėsčiomis. […] Jie kopė į kupolo formos viršūnę, Brigamui Jangui tai buvo sunku daryti dėl neseniai persirgtos ligos.
Užkopę ant tos viršūnės, Broliai nužvelgė į pietus nuo jų besidriekiantį slėnį. Jei ne gluosniai ir vikšriai, augantys palei iš kalnų į ežerą vandenį nešančius upokšnius, tas slėnis būtų buvęs panašus į dykynę. Nebuvo jokių pastatų, tačiau prieš tai šeštadienį Brigamas Jangas buvo pasakęs: „Štai, čia ta vieta.“
Toji viršūnė, ant kurios jie stovėjo, buvo pavadinta Vėliavos viršūne, pagal šiuos didingus, pranašiškus Izaijo žodžius: „Jis [kalbant apie Dievą] iškels karo vėliavą tolimai tautai, švilptelėjimu pasišauks ją iš žemės pakraščių. Tikrai ji atskubės žaibo greičiu!“ (Izaijo 5:26.)
„Jis duos ženklą tautoms, surinks Izraelio tremtinius. Sutelks Judo išblaškytuosius iš keturių pasaulio šalių.“ (Izaijo 11:12.) […]
Manau, [tie Broliai] taip pat užsiminė apie šventyklos statymą […], kad išsipildytų šie Izaijo žodžiai:
„Ateityje atsitiks taip, kad Viešpaties Namų kalnas stovės tvirtai iškilęs virš kalnų ir bus aukštesnis už kalvas. Visos tautos plūs jo link;
daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais.“ Iš Siono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės.“ (Izaijo 2:2–3.)
Kaip paika, – galėjo kas nors pasakyti, išgirdęs šiuos vyrus tą 1847 metų liepos rytą. Jie nebuvo panašūs į valdžios vyrus su didingomis svajomis. Jie neatrodė kaip į žemėlapius įnikę ir imperiją planuojantys valdovai. Jie buvo išeiviai, išvaryti iš jų gražaus miesto prie Misisipės [upės] į Vakarų dykynes. Tačiau juos buvo užvaldžiusi vizija iš Raštų ir apreiškimo žodžių.
Žaviuosi tos grupelės toliaregiškumu. Tai buvo drąsu ir ryžtinga. Tai buvo beveik neįtikėtina. Ir štai jie ten stovėjo, beveik už 1600 kilometrų nuo artimiausios gyvenvietės į rytus ir beveik už 1300 kilometrų nuo Ramiojo vandenyno. Klimatas jiems buvo nežinomas. Dirva skyrėsi nuo juodžemio Ilinojaus ir Ajovos valstijose, kuriose jie dar taip neseniai gyveno. Čia jiems dar neteko auginti javų. Jiems dar neteko patirti žiemos. Jie dar nebuvo pastatę jokių pastatų. Šie pranašai, vilkintys senus, kelionėje nusidėvėjusius rūbus, apsiavę auliniais batais, avėtais daugiau nei tūkstančio mylių kelyje nuo Navū iki šio slėnio, kalbėjo apie tūkstantmečio viziją. Iš pranašiškų pozicijų jie kalbėjo apie nepaprastą šio darbo lemtį. Tądien jie nulipo nuo tos viršūnės ir ėmėsi įgyvendinti savo svajonę.5
Antrąją atvykimo į Druskos Ežero slėnį dieną Brigamas Jangas ir keli kiti broliai užkopė ant kupolo formos kalvos, vėliau pavadintos Vėliavos viršūne, ir tyrinėjo aplinką.
3
Niekada iš akiračio neturime paleisti dieviškos Dievo darbo lemties ir mūsų jame atliekamo vaidmens.
Kartais, vaikščiodami savo siaurais takais ir atlikdami nežymius pavedimus, nematome viso paveikslo. Kai dar buvau berniukas, buvo populiarūs darbiniai arkliai. Svarbi jų pakinktų dalis buvo kamanos. Abejose kamanų pusėse buvo akidangčiai. Jie buvo padaryti taip, kad arklys tematytų priekį ir nematytų šonų. Jie buvo skirti tam, kad arklys nesibaidytų ar nesiblaškytų ir visą dėmesį išlaikytų nukreiptą į žemę po savo kojomis.
Kai kurie iš mūsų savo darbą atliekame lyg užsidėję tokius akidangčius. Matome tik savo nedidelį siaurą kelią. Nematome platesnio vaizdo. Galbūt mūsų pareigos Bažnyčioje nėra reikšmingos. Tačiau gera jas stropiai atlikti. Taip pat gera žinoti, kaip tos pareigos prisideda prie platesnės Dievo karalystės augimo programos.
Prezidentas Haroldas B. Ly kartą pasakė […], cituodamas nežinomą rašytoją: „Stebėk plačius laukus, o dirbk mažus.“
Šiuos žodžius aiškinu taip: pirmiau turime suvokti Viešpaties programos plotį, gylį ir aukštį – jos didybę ir nuostabumą, platumą ir neaprėpiamumą, o tada stropiai darbuotis ir vykdyti mums paskirtos tos programos dalies pareigas.
Visi darbuojamės mažame lauke. Jame besidarbuodami iš savojo akiračio nepaleiskime viso paveikslo vaizdo, visos dieviškos šio darbo lemties kompozicijos. Ją mums davė Dievas, mūsų Amžinasis Tėvas, tad visi turime prisidėti prie jos didingojo gobeleno audimo. Mūsų asmeninis indėlis gali būti nedidelis, tačiau jis nėra nesvarbus. […]
Atlikdami tą dalį, į kurią esate pašaukti, niekada iš savojo akiračio nepaleiskite viso šio didingo ir nuostabaus paveikslo apie laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpio paskirtį. Į šį didingąjį dangaus Dievo mums duoto rašto gobeleną įauskite savo nedidelę gražiąją giją. Laikykite aukštai iškėlę vėliavą, paskui kurią einame. Būkite stropūs, patikimi, dori ir ištikimi, kad toje vėliavoje nebūtų jokio broko.
Šios karalystės vizija – tai ne paviršutiniškas nakties sapnas, išnykstantis kartu su patekančia saule. Tai tikrai Dievo, mūsų Amžinojo Tėvo, planas ir darbas. Tas darbas susijęs su visais Jo vaikais.
Ravėdami šių vakarinių [Jutos] slėnių pelynus, kad galėtų kurtis bendruomenės, atlikdami gausybę kitų kasdieninių darbų, kad išgyventų ir augtų, mūsų [pionieriai] protėviai iš savo akiračio niekada nepaleisdavo viso šio didžiojo darbo, kurį jie dirbo, vaizdo. Tai darbas, kurį turime dirbti su ta pačia jų matyta vizija. Tai darbas, kuris tęsis net po to, kai paliksime šį pasaulį. Tepadeda Dievas mums, pagal Dievo valią pašauktiems Jo tarnams, darbuotis kuo geriau, kad šią karalystę neštume pirmyn ir statytume netobulomis rankomis, suvienytomis norint išgauti tobulą [gobeleno] raštą.6
4
Tautoms mes galime tapti vėliava, iš kurios žemės žmonės semsis stiprybės.
Mano broliai ir seserys, atėjo laikas būti aukštesniems, pakelti akis ir įtempti protus, kad geriau suprastume didžiąją tūkstantmetę šios Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios misiją. Tai laikas, kada turime būti stiprūs. Tai laikas, kai turime judėti pirmyn nedvejodami, gerai žinodami mūsų misijos prasmę, kilmę ir svarbą. Tai laikas, kai turime elgtis teisiai, nepaisydami pasekmių. Tai laikas, kai mus matys besilaikančius įsakymų. Tai laikas, kai turime skleisti gerumą ir meilę visiems, kurie vargsta arba klajoja tamsoje ir skausme. Tai laikas, kai visada turime būti atidūs ir paslaugūs, geri ir dorovingi bendraudami vieni su kitais. Kitais žodžiais, turime būti panašesni į Kristų.7
Jei pasaulis nekeis savo dabartinių tendencijų (vargu, ar taip nutiks) ir jei mes toliau seksime pranašų mokymais, mes vis labiau tapsime savita ir išskirtine liaudimi, kurią pasaulis pastebės. Pavyzdžiui, dėl pasaulio spaudimo byrant šeimos vientisumui, mūsų pozicija šeimos šventumo klausimu taps akivaizdesnė ir dar savitesnė, jei tik ištikimai laikysimės tos pozicijos.
Toliau plintant atlaidžiam požiūriui į lytinius santykius, Bažnyčios doktrina, kurios sistemingai mokoma daugiau nei pusantro šimto metų, taps vis savitesnė ir net keista daugeliui.
Kasmet mūsų visuomenei vis labiau įprantant vartoti alkoholį ir piktnaudžiauti vaistais, mūsų pozicija, Viešpaties išdėstyta daugiau nei prieš pusantro šimto metų, pasauliui taps neįprastesnė. […]
Šabo dienai vis labiau tampant apsipirkimų ir pasilinksminimų diena, paklūstantieji šiam įstatymo priesakui, kurį Sinajuje pirštu užrašė Viešpats ir kuris pakartotinai buvo patvirtintas šiuolaikiniu apreiškimu, atrodys dar keistesni.
Ne visuomet lengva gyventi pasaulyje ir nebūti jo dalimi. Negalime gyventi tik su saviškiais ar patys sau, neturėtume net to norėti. Turime būti tarp kitų žmonių. Tai darydami galime būti maloningi. Galime būti neužgaulūs. Galime vengti bet kokios teisuoliškos dvasios ar nusiteikimo. Tačiau galime laikytis savų standartų. […]
Jei laikysimės šių ir kitų Bažnyčios mokomų standartų, daugelis pasaulyje mus gerbs ir ras stiprybės sekti tuo, ką ir jie žino esant teisinga.
Ir, tariant Izaijo žodžiais: „Daug tautų ateis ir sakys: „Ateikite, ir kopkime į Viešpaties kalną, į Jokūbo Dievo Namus, kad jis parodytų mums savo kelius, kad eitume jo takais.“ (Izaijo 2:3.)
Mums nereikia kompromisų. Mes neturime eiti į kompromisus. Šiame Evangelijos laikotarpyje Viešpaties įžiebta žvakė gali tapti šviesa visam pasauliui, o pamatę mūsų gerus darbus žmonės ims šlovinti mūsų Tėvą danguje ir savo gyvenime elgtis taip, kaip matys mus elgiantis.
Pradedant nuo jūsų ir manęs, gali atsirasti daug žmonių, kurie dėl mūsų gyvenimo būdo ir elgesio namuose, darbe ir net pramogaujant gali tapti lyg miestu ant kalvos, į kurį žmonės galės žiūrėti ir mokytis, ir lyg vėliava, iš kurios žemės tautos galės semtis stiprybės.8
Jei norime šią Bažnyčią iškelti kaip vėliavą tautoms ir šviesą pasauliui, turime patys savo aplinkoje labiau atspindėti Kristaus gyvenimą. Gindami tai, kas teisu, neturime bijoti pasekmių. Niekada neturime baimintis. Paulius taip pasakė Timotiejui:
„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.
Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo“ (2 Timotiejui 1:7–8).9
Jūs paprasčiausiai negalite į šį reikalą, kuris yra Kristaus reikalas, žiūrėti pro pirštus. Jūs negalite paprasčiausiai stovėti ant šoninės linijos ir stebėti, kaip kaunasi gėrio ir blogio jėgos. […]
Iš visų savo jėgų raginu jus neapsiriboti vien savo kasdienybės pareigomis, o būti stiprius, iniciatyviai ginti tai, kas padarys mūsų civilizaciją švytinčią ir mūsų gyvenimui teiks paguodos ir ramybės. Jūs galite būti iniciatyvūs. Būdami šios Bažnyčios nariai, turite iniciatyviai ginti šios Bažnyčios poziciją. Te jūsų pastangų neužgožia baimė.10
Neturime ko baimintis. Prie šturvalo stovi Dievas. Jis rodys palankumą šiam darbui. Besilaikantiems Jo įsakymų Jis išlies palaimų. Jis taip pažadėjo. O dėl to, kad pažadų Jis laikosi, galime net neabejoti.
[…] Mūsų Gelbėtojas, kuris yra mūsų Išpirkėjas, Didysis Jehova, galingasis Mesijas, pažadėjo: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų“ (DS 84:88).
„Todėl, – tarė Jis, – nebijok, mažoji kaimene; darykite gera; tegul nors žemė ir pragaras susivienija prieš jus; nes jeigu jūs pastatyti ant mano uolos, jie negali nugalėti. […]
Dėl kiekvienos minties žvelkite į mane; neabejokite, nebijokite.
Žvelkite į žaizdas mano šone ir taip pat į vinių žymes mano rankose ir kojose; būkite ištikimi, laikykitės mano įsakymų, ir jūs paveldėsite dangaus karalystę“ [DS 6:34, 36–37].
Kartu ir vieningai darbuodamiesi mes, gyvojo Dievo tarnai, judėsime pirmyn, darydami darbą Jo Mylimo Sūnaus, mūsų Mokytojo, kuriam tarnaujame ir kurio vardą siekiame pašlovinti.11
Turime būti tvirti. Turime suturėti pasaulį. Jei taip darysime, Visagalis bus mūsų stiprybė ir apsauga, mūsų vedlys ir apreiškėjas. Mus guos žinojimas, kad darome tai, ką Jis norėtų, kad mes darytume. Kiti gali su mumis nesutikti, tačiau esu tikras, kad jie mus gerbs. Mes neliksime vieni. Yra daug ne mūsų tikėjimo žmonių, kurie jaučiasi panašiai kaip mes. Jie mus palaikys. Jie palaikys mūsų pastangas.12
Tad džiūgaukime šiuo nuostabiu Viešpaties darbo laikotarpiu. Nebūkime išdidūs ar arogantiški. Būkime nuolankiai dėkingi. Ir tegul kiekvienas iš mūsų pasiryžta prisidėti prie šio nuostabaus Visagalio darbo spindesio, kuris lyg stiprybės ir gerumo švyturys nušvies visą žemę ir į kurį žvelgs visas pasaulis.13
„Jei norime šią Bažnyčią iškelti kaip vėliavą tautoms ir šviesą pasauliui, turime labiau atspindėti Kristaus gyvenimą.“
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Kokie jausmai jus apima 1 poskyryje skaitant apie Bažnyčios augimą nuo 1830 metų iki šių dienų?
-
Apžvelkite prezidento Hinklio pasakojimą apie pirmuosius į Druskos Ežero slėnį atvykusius pionierius (žr. 2 poskyrį). Ko galime pasimokyti iš šio pasakojimo? Ką gero mums davė toji pranašiška ankstyvos Bažnyčios vadovų vizija? Ką, jūsų manymu, reiškia būti „vėliava tautoms“? (Žr. Izaijo 5:26; 11:12.)
-
3 poskyryje kalbėdamas apie Dievo darbą prezidentas Hinklis ragina mus žvelgti į visą paveikslą, matyti platesnį vaizdą. Kodėl turime matyti visą paveikslą? Kodėl kartais jo nematome? Kokiais būdais nedidelėmis pastangomis galime prisidėti prie Dievo karalystės augimo?
-
Apžvelkite kaip, pasak prezidento Hinklio, pastarųjų dienų šventieji vis labiau tampa „savita ir išskirtine liaudimi“ (4 poskyris). Kaip dirbdami Dievo darbą galime išvysti platesnę viziją ir būti drąsesni? Kaip gyventi pasaulyje ir būti ne iš pasaulio? Kaip galime „labiau atspindėti Kristaus gyvenimą“? Kodėl mums svarbu stovėti už tai, kas teisu?
Susijusios Raštų nuorodos
Mato 5:14–16; 1 Nefio 14:14; DS 1:1–6; 65:1–6; 88:81; 115:5–6
Patarimas mokytojui
„Tik žiūrėkite, kad nepamanytumėte, jog esate tas „tikrasis mokytojas“. Tai didelė klaida. […] Žiūrėkite, kad netrukdytumėte. Esminis mokytojo vaidmuo yra taip paruošti kelią, kad žmonės pajaustų bendravimą su Viešpačiu“ (Gene R. Cook, citata iš Teaching, No Greater Call [1999], 41).