4 skyrius
Pionierių tikėjimo ir pasiaukojimo paveldas
„Ar esate iš pionierių giminės, ar tik vakar prisijungėte prie Bažnyčios, esate dalis to didingo paveikslo, apie kurį svajojo tie vyrai ir moterys. […] Jie padėjo pamatus. O mūsų pareiga ant jų statyti.“
Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo
Kolambuso Ohajo šventyklos pašventinime prezidentas Gordonas B. Hinklis kalbėjo apie savo pionierius protėvius. Vėliau jis prisiminė:
„Sėdėdamas celestialiniame kambaryje susimąsčiau apie savo prosenelį. […] Neseniai lankiausi Kanadoje, jo palaidojimo vietoje, esančioje visai prie pat šiaurinės Niujorko valstijos sienos. […] Jis mirė jaunas, vos 38-erių.“
Mirus prezidento Hinklio proseneliui, jo sūnui Airai, prezidento Hinklio seneliui, nebuvo nė trejų metukų. Airos motina netrukus vėl ištekėjo ir po kelerių metų persikėlė į Ohają, vėliau – į Ilinojų. Ji mirė 1842 metais, o trylikametis Aira liko našlaitis. Prezidentas Hinklis pasakojo toliau:
„Mano senelis [Aira Hinklis] buvo pakrikštytas Navū mieste ir […] po to kartu su [pionieriais] kėlėsi per lygumas.“ Tos kelionės metu tą pačią 1850 metų dieną mirė Airos „jaunutė žmona ir jo įbrolis. Jis juos palaidojo savo paties grubiai sukaltuose karstuose ir nešdamas kūdikį keliavo iki pat [Druskos Ežero] slėnio.
Brigamo Jango prašymu jis pastatė Kov Fortą, buvo pirmasis kuolo Filmore [Jutoje] prezidentas ir nuveikė dar tūkstantį kitų dalykų, kad pastūmėtų šį darbą į priekį.
Tada gimė mano tėvas. […] Jis tapo stambiausio Bažnyčios kuolo su daugiau nei 15 000 narių prezidentu.“
Netrukus prezidento Hinklio mintys nuo jo protėvių nukrypo į jo palikuonis. Jis tęsė:
„Kai sėdėdamas šventykloje mąsčiau apie šių trijų vyrų gyvenimus, pažvelgiau į dukrą, į jos dukrą, savo anūkę, ir jos vaikus – mano proanūkius. Staiga supratau, kad esu šių septynių kartų viduryje – trys kartos prieš mane ir trys po manęs.
Toje šventoje šventovėje mano mintis persmelkė nepaprastos asmeninės pareigos jausmas: visa tai, ką esu gavęs iš savo protėvių, turiu dabar kaip paveldą perduoti po manęs atėjusioms kartoms.“1
Prezidentas Hinklis ne tik reiškė padėką už savo pionierius protėvius ir ankstyvųjų pastarųjų dienų šventųjų pionierių paveldą, bet ir dažnai akcentavo, jog tarp Bažnyčios narių pasaulyje šiandien irgi yra pionierių. 1997 metais Gvatemalos šventiesiems jis pasakė: „Šiais metais mes minime 150-ąsias mormonų pionierių atvykimo į Druskos Ežero slėnį metines. Vežimais ir rankiniais vežimėliais jie keliavo ilgą kelią. Jie buvo pionieriai. Tačiau pionieriavimas tęsiasi ir dabar. Visame pasaulyje turime pionierių ir jūs esate jų dalis.“2 Tailando šventiesiems jis skelbė: „Esate pionieriai, nes šioje didžioje šalyje Viešpaties darbui padedate judėti į priekį.“3 2002 metais viešėdamas Ukrainoje jis kalbėjo panašiai: „Bažnyčia turėjo pionierių savo ankstyvosiomis dienomis, o jūs esate pionieriai šiais laikais.“4
Kalbėdamas apie ankstyvuosius pionierius prezidentas Hinklis susitelkdavo ne tik į gyvenusius praeityje. Jis žvelgdavo į ateitį su viltimi, kad tų šventųjų tikėjimas ir pasiaukojimas „mums visiems taps įtikinamu stimulu, nes kiekvienas iš mūsų esame pionieriai savo gyvenime, o neretai ir savo pačių šeimoje.“5
„Mūsų Evangelijos protėvius skatinusi galia buvo tikėjimo Dievu galia.“
Gordono B. Hinklio mokymai
1
Su vizija, darbu ir pasitikėjimu per juos veikiančia Dievo galia ankstyvieji pastarųjų dienų šventųjų pionieriai savo tikėjimą pavertė realybe.
Būtent tikėjimo skatinama nedidelė ankstyvųjų pionierių grupelė [rytinėse Jungtinėse Valstijose] iš Niujorko persikėlė į Ohają, paskui į Misūrį, o iš Misūrio į Ilinojų, ieškodama ramybės ir laisvės Dievą išpažinti taip, kaip diktuoja jų sąžinė.
Pradžioje, braidydami po Ilinojaus Komerso pelkes, būtent tikėjimo akimis jie pamatė gražųjį [Navū] miestą. Su įsitikinimu, kad tikėjimas be darbų yra miręs, jie nusausino pelkes, suplanavo miestą, pastatė tvirtus namus ir garbinimo bei švietimo tikslams skirtus pastatus, o visa tai vainikavo nuostabioji šventykla, tuomet pats gražiausias pastatas visoje Ilinojaus valstijoje.
[…] Bedieviškos ir žudikiškos gaujos [netrukus] vėl ėmė persekioti. Buvo nužudytas jų pranašas. Į šipulius buvo sudaužytos jų svajos. Kaip ir anksčiau, būtent tikėjimu jie vėl atrado jėgų ir pagal jo paruoštą planą susibūrė dar vienam išėjimui.
Verkdami ir sopančiomis širdimis jie paliko savo jaukius namus bei dirbtuves. Jie atsigręžę žvilgtelėjo į savo šventą šventyklą, o tada tikėjimo akis nukreipė į Vakarus, į nežinomą ir neištirtą vietovę, ir krentant sniegui 1846 metų vasarį kėlėsi per Misisipės [upę] ir stūmėsi per Ajovos prerijų purvynus.
Su tikėjimu ant Misisipės [upės] kranto jie įkūrė Vinter Kvotersą. Šimtai mirė nuo užpuolusio maro, dizenterijos ir difterijos. Tačiau išlikusiuosius palaikė tikėjimas. Savo mylimuosius palaidoję stačiame upės krante, 1847 metų pavasarį jie pradėjo […] kelionę link vakarinių kalnų.
Būtent tikėjimu Brigamas Jangas, nužvelgęs tuomet karščio nualintą [Druskos Ežero] slėnį, pareiškė: „Štai, čia ta vieta.“ Ir vėl, būtent tikėjimo paskatintas, po keturių dienų savo lazda besdamas į žemę […] tarė: „Čia stovės mūsų Dievo šventykla.“ Nuostabioji šventa [Solt Leiko šventykla] liudija apie tikėjimą, ne tik apie ją stačiusiųjų tikėjimą, bet ir apie tikėjimą tų, kurie šiuo metu ja naudojasi didiems nesavanaudiškos meilės darbams atlikti.
Paulius hebrajams rašė: „Tikėjimas laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome.“ (Hebrajams 11:1.) Visi šie mano minėti nepaprasti pasiekimai kadaise tebuvo tai, ko buvo viltasi, įrodymas tikrovės, kurios nebuvo matyti. Tačiau su vizija, darbu ir pasitikėjimu per juos veikiančia Dievo galia jie savo tikėjimą pavertė realybe.6
Mūsų Evangelijos protėvius skatinusi galia buvo tikėjimo Dievu galia. Tai toji pati galia, su kuria buvo įmanomas išėjimas iš Egipto, perėjimas per Raudonąją jūrą, ilga kelionė per dykumą ir Izraelio įsikūrimas Pažadėtoje žemėje. […]
Mums irgi labai labai reikia, kad mumyse degtų toks pat tikėjimas gyvuoju Dievu ir Jo gyvuoju, prisikėlusiuoju Sūnumi, nes būtent toks didis ir skatinantis buvo mūsų Evangelijos protėvių tikėjimas.
Jų matyta vizija nugalėjo visus kitus svarstymus. Atvykę į Vakarus, jie buvo už 1600 kilometrų, varginančių 1600 kilometrų, nuo artimiausių rytinių gyvenviečių ir už 1300 kilometrų nuo vakarinių. Jų stiprybės šaltinis buvo asmeniškas ir individualus Dievo, jų Amžinojo Tėvo, į kurį galėjo žiūrėti su tikėjimu, pripažinimas. Jie tikėjo didžiu įpareigojimu iš Raštų: žvelk į Dievą ir gyvenk (žr. Almos 37:47). Su tikėjimu jie siekė vykdyti jo valią. Su tikėjimu jie skaitė ir priėmė dievišką mokymą. Su tikėjimu jie dirbo iki nukritimo, nes buvo įsitikinę, kad reikės atsiskaityti tam, kuris yra jų Tėvas ir jų Dievas.7
Už mūsų yra šlovinga istorija. Ji padabinta heroizmu, valingumu laikantis principų ir nesilpstančiu atsidavimu. Ji yra tikėjimo pasekmė. Prieš mus didi ateitis. Ji prasideda šiandien. Negalime sustoti. Negalime lėtėti. Negalime lėtinti savo tempo ar trumpinti žingsnio.8
2
Ankstyvieji pastarųjų dienų šventieji pionieriai į ateitį žvelgė su didinga svajone apie Sionę.
Tad tinkama, kad stabtelėtume ir atiduotume pagarbą tiems, kurie paklojo šio didžio darbo pamatus. […] Didysis jų tikslas buvo Sionė [žr. DS 97:21; Mozės 7:18]. Jie dainuodavo apie ją. Jie svajojo apie ją. Ji buvo visa jų viltis. Jų epiška kelionė turi amžiams likti neprilygstamu sumanymu. Dešimčių tūkstančių kėlimasis į Vakarus buvo kupinas visokiausių sunkiai įsivaizduojamų pavojų, įskaitant mirtį, kurios niūri realybė buvo pažįstama kiekvienai vežimų vilkstinei ir kiekvienai rankinių vežimėlių grupei.
Jaučiu didelę pagarbą Brigamui Jangui. Viziją apie Druskos Ežero slėnį jis regėjo daug anksčiau, nei jį išvydo savo paties akimis. Priešingu atveju, nemanau, kad jis čia būtų sustojęs. Juk Kalifornijoje ir Oregone buvo žalesnių vietovių. Kitur juk dirva buvo gilesnė ir derlingesnė. Kitur juk plytėjo puikios medienos plotai, buvo daugiau vandens ir ramesnis bei malonesnis klimatas.
Tiesa, čia buvo kalnų upokšnių, tačiau nė vienas nebuvo labai didelis. Dirva buvo visiškai neišbandyta. Joks plūgas nebuvo perskrodęs jos stipriai sukepusio paviršiaus. Aš žaviuosi, paprasčiausiai žaviuosi prezidentu Jangu, didelę žmonių grupę atvedusiu […] ten, kur niekad anksčiau nebuvo sėjos ir pjūties. […]
Tie pionieriai buvo išvarginti kelionės. Jų kelionė iš Vinter Kvoterso į Druskos Ežero slėnį užtruko 111 dienų. Jie buvo išvargę. Jų drabužiai – susidėvėję. Jų galvijai – nuvarginti. Oras buvo karštas ir sausas – koks būna liepą. Tačiau jie atvyko žvelgdami į ateitį ir svajodami tūkstantmetę svają, didingą Sionės svają.9
Kartą stovėjau prie senųjų dokų Liverpulyje, Anglijoje. Tą penktadienio rytą ten praktiškai niekas nevyko. Tačiau kadaise ten buvo didelis šurmulys, lyg avily. XIX amžiuje dešimtys tūkstančių mūsų žmonių mynė tuos pačius gatvės akmenis, kuriais ėjome mes. Bažnyčios atsivertusieji atvykdavo iš viso Britų salyno ir iš Europos kraštų. Atvykdavo su liudijimu lūpose ir tikėjimu širdyse. Ar buvo lengva palikti savo namus ir žengti į Naujojo Pasaulio nežinomybę? Žinoma, kad ne. Tačiau jie buvo nusiteikę optimistiškai ir entuziastingai. Jie lipo į laivus. Jie žinojo, kad kelionė, geriausiu atveju, bus labai pavojinga. Netrukus jie tai patyrė, nes didžioji kelionės dalis buvo tikrai apgailėtina. Savaičių savaites jie praleido ankštose patalpose. Jie ištvėrė audras, ligas ir pykinimą. Daug jų kelionėje mirė ir buvo palaidoti jūroje. Tai buvo įtempta ir baugi kelionė. Taip, jie turėjo abejonių. Tačiau jų tikėjimas buvo didesnis už tas abejones. Jų optimizmas buvo didesnis už jų baimes. Jie svajojo apie Sionę ir keliavo jos pasiekti.10
3
Vilio ir Martino rankinių vežimėlių grupių pionierių gelbėjimas byloja apie pačią Jėzaus Kristaus Evangelijos esmę.
Leiskimės kartu su manimi į […] 1856 metų spalį. Šeštadienį [spalio 4 d.] Franklinas D. Ričardsas ir saujelė bendražygių atvyko į [Druskos Ežero] slėnį. Iš Vinter Kvoterso jie keliavo su pajėgiais arkliais ir nepilnais vežimais, tad kelionę įveikė per trumpą laiką. Brolis Ričardsas iš karto susirado prezidentą Jangą. Jis pranešė, kad ilgame kelyje […] į [Druskos Ežero] slėnį yra išsibarstę šimtai vyrų, moterų ir vaikų. Dauguma jų keliavo su rankiniais vežimėliais. […] Jų dar laukė kelias į žemyninės vandenskyros įkalnę, o po jos – dar daug daug mylių. Jie buvo neviltį keliančioje bėdoje. […] Jei jų niekas negelbės, jie visi pražus.
Manau, kad tąnakt prezidentas Jangas nesudėjo bluosto. Manau, kad jo mintyse rikiavosi tų vargšų žmonių vaizdai.
Kitą rytą […] žmonėms jis tarė:
„Šiems žmonėms dabar duosiu užduotį ir žodį vyresniesiems, galintiems kalbėti. […] Štai jis. […] Daug mūsų brolių ir seserų yra lygumose su rankiniais vežimėliais, galbūt daugelis šiuo metu yra už 700 mylių [maždaug 1100 kilometrų] nuo čia, ir juos reikia atgabenti čionai, mes privalome jiems pasiųsti pagalbą. O žodis bus toks: „Atvežkite juos čionai!“
Toks mano tikėjimas; taip man sako Šventoji Dvasia, kurią aš turiu. Ji sako, kad turime gelbėti tuos žmones.
Šiandien šauksiuosi vyskupų. Nelauksiu rytojaus nei kitos dienos, reikia 60 gerų mulų kinkinių bei 12 ar 15 vežimų. Nenoriu siųsti jaučių. Noriu siųsti gerus arklius ir mulus. Jų yra šioje Teritorijoje ir turime juos panaudoti. Taip pat 12 tonų miltų ir 40 gerų vadeliotojų, neskaitant tų, kurie vadelios kinkinius.
Sakau jums visiems, kad jūsų tikėjimas, religija ir religijos išpažinimas niekada neišgelbės nė vieno iš jūsų sielos celestialinėje mūsų Dievo karalystėje, jei nevykdysite tokių principų, kokių dabar jus mokau. Važiuokite ir atvežkite tuos dabar lygumose esančius žmones“ (iš LeRoy R. Hafen and Ann W. Hafen, Handcarts to Zion [1960], 120–121).
Tos dienos popietę moterys surinko didžiulius kiekius maisto, patalynės ir drabužių.
Kitą rytą arkliai buvo pakaustyti, o vežimai pataisyti ir prikrauti.
Dar kitą rytą, antradienį, 16 mulų kinkinių leidosi kelionėn į rytus. Iki spalio pabaigos į gelbstinčią kelionę išvyko 250 kinkinių.11
Išvargusius šventuosius pasiekę gelbėtojai atrodė kaip angelai iš dangaus. Žmonės liejo dėkingumo ašaras. Rankinių vežimėlių grupių žmonės buvo susodinti į vežimus, kad galėtų greičiau keliauti į Druskos Ežero bendruomenę.
Apie du šimtus žuvo, bet tūkstantis buvo išgelbėta.12
„Išvargusius šventuosius pasiekę gelbėtojai atrodė kaip angelai iš dangaus.“
Pasakojimai apie [tuos] išvargusius šventuosius, jų kančias ir mirtis, bus vėl kartojami. […] Pasakojimus apie jų išgelbėjimą reikia nuolat kartoti. Juose bylojama apie pačią Jėzaus Kristaus Evangelijos esmę.
[…] Esu dėkingas, kad neturime tokių brolių ir seserų, kurie būtų įstrigę sniege, šaltų ir mirtų, bandydami pasiekti […] savąją Sionę kalnuose. Tačiau yra žmonių, ir ne keli, kurių aplinkybės yra keliančios neviltį ir kurie šaukiasi pagalbos ir paramos.
Šiame pasaulyje yra tiek daug alkstančių ir skurstančių žmonių, kuriems reikia pagalbos. Esu dėkingas galėdamas pasakyti, kad padedame daugeliui ne mūsų tikėjimo žmonių, kuriems reikia rimtos pagalbos ir kuriems turime išteklių padėti. Bet nereikia žvalgytis tolumon. Tarp mūsų pačių yra tokių, kurie lieja ašaras iš skausmo, kančios, vienatvės ir baimės. Turime didžią ir svarbią pareigą surasti juos ir jiems padėti, pakylėti juos, pamaitinti, jeigu alkani, brandinti jų dvasias, jeigu jos alksta tiesos ir teisumo.
Yra tiek daug jaunų žmonių, kurie klaidžioja be tikslo ir eina tragišku narkotikų, gaujų, amoralumo bei aibe kitokių visa tai lydinčių blogybių keliu. Yra našlių, kurios ilgisi draugiško balso ir tos nerimastingo susirūpinimo dvasios, bylojančios apie meilę. Yra tokių, kurie kadaise šildėsi savo tikėjime, tačiau dabar tas tikėjimas atvėsęs. Dauguma jų nori sugrįžti, bet nelabai žino, kaip tai padaryti. Jiems reikalingos ištiestos draugiškos rankos. Nedidelėmis pastangomis daugumą jų galima vėl atvesti sotintis prie Viešpaties stalo.
Mano broliai ir seserys, tikiuosi, meldžiuosi, kad kiekvienas iš mūsų […] nuspręstų ieškoti tų, kuriems reikia pagalbos, kurie yra beviltiškose ir sunkiose aplinkybėse, su meile vestų juos į Bažnyčios glėbį, kur stiprios rankos ir mylinčios širdys juos sušildys, paguos, palaikys ir pastatys į laimingo bei vaisingo gyvenimo kelią.13
4
Kiekvienas esame pionierius.
Yra gera pažvelgti į praeitį, kad imtume labiau vertinti dabartį ir įgytume ateities perspektyvą. Gera pažvelgti į prieš mus buvusiųjų dorybes ir iš jų pasisemti stiprybės tam, kas lauks ateityje. Gera pamąstyti apie darbus tų, kurie šiame pasaulyje darbavosi taip sunkiai, o gavo tiek mažai. Tačiau jų svajonės ir pirmieji planai, taip gerai subrandinti, davė didelį derlių, kuriuo mes galime mėgautis. Jų nuostabus pavyzdys mums visiems gali tapti įtikinamu motyvu, nes kiekvienas iš mūsų esame pionieriai savo pačių gyvenime, dažnai savo pačių šeimoje, o nemažai mūsų kasdien esame pionieriai, tolimuose pasaulio kampeliuose bandantys Evangelijai surasti atramą.14
Mes vis dar esame pionieriai. Net nesiliovėme jais būti nuo tada, […] kai mūsų žmonės paliko Navū ir […] galiausiai atvyko į Didžiojo Druskos Ežero slėnį. Tai buvo rizikingas žygis. Tačiau jo tikslas buvo surasti tokią vietą, kurioje jie galėtų įsikurti ir Dievą išpažinti taip, kaip diktuoja jų sąžinė. […]
Dabar mes vis dar keliaujame į tas pasaulio vietas, kurios [kadaise] buvo beveik nepasiekiamos. […] Pats mačiau, kaip Bažnyčia auga Filipinuose. 1961 metais turėjau privilegiją ten atverti duris misionieriškam darbui, kai tų pačių metų gegužę viename susirinkime suradome vieną vietinį Bažnyčios narį filipinietį. Kai Maniloje lankėmės [1996 metais], Aranetos koliziejaus salėje buvo susirinkę beveik 35000 narių. […] Man tai tikras stebuklas, įvykęs todėl, kad toje nuostabioje Filipinų žemėje mes pradėjome darbą [27 puslapyje apie tai pasakojama daugiau].
Mes stengiamės pasiekti visus, o tam reikalingi pionieriai. Mūsų misionieriai, atvykę į kai kurias iš tų vietų, gyvena ne pačiomis geriausiomis sąlygomis, tačiau jie eina pirmyn ir daro savo darbą, kuris duoda vaisių. Pradžioje teturėjome saujelę narių, vėliau – šimtą, dar vėliau – penkis šimtus narių, o dar vėliau – tūkstantį.15
Pionierių dienos mūsų Bažnyčioje dar nesibaigė, jos nesibaigė su dengtais vežimais ir rankiniais vežimėliais. […] Pionierių rasime tarp Evangelijos mokančių misionierių bei prie Bažnyčios prisijungiančių atsivertusiųjų. Kiekvienam iš jų įprastai yra sunku. Dažniausiai reikia aukotis. Galbūt jie persekiojami. Tačiau su tokia kaina buvo sutikta, o mokama kaina yra tokia pat reali, kaip kaina, kurią daugiau nei prieš šimtmetį sumokėjo lygumas kertantys pionieriai.16
Nesvarbu, ar turite pionierių protėvių, ar tik vakar prisijungėte prie Bažnyčios, esate dalis to didingo paveikslo, apie kurį svajojo tie vyrai ir moterys. Jie ėmėsi milžiniško sumanymo. O mūsų didi pareiga jį tęsti. Jie padėjo pamatus. O mūsų pareiga ant jų statyti.
Jie paženklino kelią ir vedė tenai. Mūsų pareiga tą kelią ilginti, platinti ir tvirtinti tol, kol jis nusidrieks per visą žemę. […] Tomis sunkiomis dienomis žmones vedė tikėjimo principas. Toks pat tikėjimo principas mus turi vesti ir šiandien.17
„Nesvarbu, ar turite pionierių protėvių, ar į Bažnyčią atėjote tik vakar, esate viso šio didingo paveikslo dalis.“
5
Pionierių pasiaukojimą ir paveldą mes pagerbiame sekdami jų pavyzdžiu ir statydami ant jų pamato.
Mano broliai ir seserys, koks nepaprastas dalykas turėti didingą paveldą. Koks didingas dalykas žinoti, kad gyvenusieji iki mūsų nutiesė mums kelią, mokydami didingų amžinųjų principų, turinčių tapti mūsų ir ateisiančiųjų po mūsų gyvenimo kelrodėmis žvaigždėmis. Šiandien mes galime sekti jų pavyzdžiu. Tie pionieriai buvo didžio tikėjimo, nepaprasto lojalumo, nesuvokiamo darbštumo bei absoliučiai tvirto ir nepalenkiamo dorumo žmonės.18
Iki šių dienų gauname [pionierių] didžiomis pastangomis užtarnautas palaimas. Tikiuosi, esame dėkingi. Tikiuosi, esame iš visos širdies dėkingi už visa, ką jie dėl mūsų padarė.
[…] Iš jų buvo tikimasi didingų dalykų, jų tikimasi ir iš mūsų. Mes pastebime, ką jie padarė su tuo, ką turėjo. Mes turime daug daugiau, drauge ir didžiulį iššūkį tai tęsti ir statyti Dievo karalystę. Yra daug darbo. Turime dievišką pavedimą Evangeliją nešti į kiekvieną tautą, giminę, liežuvį ir liaudį. Turime įpareigojimą mokyti ir krikštyti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Prisikėlęs Gelbėtojas sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ [Morkaus 16:15]. […]
Mūsų protėviai paklojo tvirtą ir nuostabų pamatą. Dabar mūsų didi proga darniai statyti antstatą, kurio kertinis akmuo yra Kristus.19
Jūs esate viso [pionierių] planavimo ir visų jų darbų vaisius. […] Kokie jie nuostabūs žmonės. Visoje istorijoje nėra nieko panašaus į jų didingas pastangas. […] Telaimina Dievas jų atmintį mūsų pačių labui. Kai kelias atrodo sunkus, kai netekę vilties manome, kad viskas prarasta, galime atsigręžti į juos ir pamatyti, kad jie buvo kur kas blogesnėje padėtyje. Jei nežinosime, kas laukia ateity, pažvelkime į juos ir į jų didį tikėjimo pavyzdį. […]
Turėdami tokį nepaprastą paveldą, mes turime eiti pirmyn. Neturime atsipalaiduoti. Turime būti pasiruošę darbui. Turime elgtis dorai. Turime elgtis teisiai, [ir] kas bus, tebūnie (žr. „Elkis teisiai“, Giesmės, 132).20
Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti
Klausimai
-
Kodėl tikėjimas buvo ypač svarbus į Druskos Ežero slėnį susirinkti norintiems pionieriams? (Žr. 1 poskyrį.) Kaip jie tikėjimą pavertė darbais? Kaip mes tikėjimą galime paversti darbais, padėsiančiais sukurti „didingą ateitį“?
-
Prezidentas Hinklis mokė, kad ankstyvieji pionieriai į ateitį žvelgė Sionę laikydami savo didžiuoju tikslu, didžia viltimi ir svajone (žr. 2 poskyrį). Kodėl, jūsų manymu, ankstyviesiems pionieriams ji buvo tokia galinga paskata? Kas šiandien mus panašiai skatina veikti?
-
Kas jums įstrigo iš prezidento Hinklio pasakojimo apie Vilio ir Martino pionierių su rankiniais vežimėliais išgelbėjimą? (Žr. 3 poskyrį.) Kaip Brigamo Jango išsakytas kvietimas gelbėti parodo jo pranašišką įkvėpimą? Ko galime pasimokyti iš atsiliepusiųjų į jo kvietimą? Kaip galime gelbėti ir pakylėti šių dienų stokojančiuosius?
-
Kaip pasižvalgymas po praeitį jums padeda „labiau vertinti dabartį ir [įgyti] ateities perspektyvą“? (Žr. 4 poskyrį.) Kokia prasme kiekvienas esame pionierius?
-
Kodėl yra gera pagerbti tuos ankstyvuosius pionierius? (Žr. 5 poskyrį.) Kuria prasme visi Bažnyčios nariai yra palaiminti dėl tų pionierių tikėjimo ir pasiaukojimo? Kaip tų ankstyvųjų pionierių pavyzdžiai mums gali padėti pasitikti iššūkius?
Susijusios Raštų nuorodos
Patarimas mokytojui
„Prasmingos diskusijos yra daugelio Evangelijos mokymų pagrindas. […] Gerai vedamos diskusijos skatina besimokančiųjų domėjimąsi ir atidumą. Kiekvieną esantį asmenį galima raginti aktyviai įsitraukti į mokymosi procesą. […] Užduokite tokius klausimus, kurie skatintų prasmingai komentuoti ir padėtų susimąstyti apie Evangeliją“ (Teaching, No Greater Call [1999], 63).