10 skyrius

Amžinosios santuokinės partnerystės puoselėjimas

„Saldžiausi gyvenimo pojūčiai, dosniausi ir maloniausi žmogaus širdies impulsai pasireiškia tyroje, pasaulio blogiu nesuteptoje santuokoje.“

Iš Gordono B. Hinklio gyvenimo

Vieną vakarą, kai prezidentas Hinklis ir sesuo Hinkli tyliai sėdėjo kartu, sesuo Hinkli tarė: „Tu visuomet man dovanoji sparnus skraidyti, už tai ir myliu tave.“¹ Komentuodamas šiuos žmonos žodžius prezidentas Hinklis sakė: „Stengiausi pripažinti [jos] individualumą, jos asmenybę, jos troškimus, jos išsiauklėjimą ir jos ambicijas. Leidau jai skraidyti. Taip, leidau jai skraidyti! Leidau jai vystyti savo talentus. Leidau jai viską daryti savaip. Užleidau jai kelią ir žavėjausi jos darbais.“² Sesuo Hinkli irgi palaikydavo savo vyrą – kaip tėvą, kaip žmogų, turintį asmeninių interesų ir atliekantį pačius įvairiausius Bažnyčios pašaukimus.

Gordonas B. Hinklis ir Mardžorė Pei augdami beveik visą laiką gyveno toje pačioje apylinkėje ir daugelį metų gyveno šalia vienas kito skirtingose tos pačios gatvės pusėse. Prezidentas Hinklis vėliau pasakojo: „Pirmą kartą ją pamačiau Pradinukų organizacijoje. Ji kažką skaitė. Nežinau kodėl, tačiau to niekada nepamiršau. Po to ji užaugo į gražią merginą ir aš rimtai ketinau ją vesti.“³

Jų pirmas pasimatymas vyko Bažnyčios šokiuose, kai jam buvo 19, o jai 18. Po to Mardžorė savo mamai apie jį sakė: „Šis vaikinas daug pasieks.“⁴ Jie toliau bendravo Gordonui studijuojant Jutos universitete. 1933 metais, praėjus metams po studijų baigimo, jis buvo pašauktas į misiją Anglijoje. Jam sugrįžus 1935 metais, jie atnaujino draugystę, o 1937 metais susituokė Solt Leiko šventykloje. Prisimindama pirmuosius santuokos metus sesuo Hinkli sakė:

„Pinigų turėjome mažai, tačiau buvome kupini vilties ir optimizmo. Tie metai nebuvo visiška palaima, tačiau buvome kupini ryžto ir didelio troškimo įkurti laimingus namus. Mudu mylėjome vienas kitą, dėl to nebuvo jokių abejonių. Tačiau turėjome prisitaikyti vienas prie kito. Manau, kiekvienai porai reikia prisitaikyti vienam prie kito.

Nuo pat pradžių supratau, kad geriau stengtis vienam prie kito prisitaikyti, o ne nuolat bandyti vienam kitą pakeisti – kas, kaip supratau, yra neįmanoma. […] Kad namai būtų laimingi, reikia ir duoti, ir imti, ir būti labai lanksčiam.“⁵

1958 metais prezidentas Hinklis buvo pašauktas visuotiniu įgaliotiniu. Šios tarnystės pradžioje sesuo Hinkli įprastai likdavo namuose rūpintis jų penkiais vaikais, o jis keliaudavo su įvairiais Bažnyčios reikalais. Vaikams užaugus Hinkliai dažnai keliaudavo drauge ir tai jie labai brangindavo. Jų 40 metų vedybinio gyvenimo sukaktuvės 1977 metų balandį įvyko jiems išvykus į ilgą kelionę pas šventuosius Australijoje. Štai kaip tą dieną apmąstė ir savo dienoraštyje aprašė prezidentas Hinklis:

„Šiandien esame Perte, Australijoje, ir pats mūsų buvimas gerai parodo, ką mums davė visi tie metai. Dieną praleidome susitikimuose su misionieriais iš Australijos Perto misijos. Diena buvo nuostabi: klausėmės liudijimų ir pamokymų. Misionieriai Mardžorei padovanojo liemenę, kurios pats nesugebėjau rasti laiko padovanoti.

Apie paskutinius 40 metų galėtume parašyti nemažą tomą. […] Turėjome ir sunkumų, ir problemų. Tačiau didžiąją to laiko dalį gyvenimas buvo geras. Esame nuostabiai palaiminti. Tokiame amžiuje žmogus ima jausti amžinybės prasmę ir amžinosios partnerystės vertę. Jei šį vakarą būtume namuose, greičiausiai būtume valgę šeimos vakarienę. Tačiau esame toli nuo namų – tarnaujame Viešpačiui – ir mums tai labai malonu.“⁶

Praėjus 22 metams, tarnaudamas Bažnyčios prezidentu, prezidentas Hinklis parašė laišką sesei Hinkli, kuriame išsakė, ką jaučia mąstydamas apie bendrą daugiau nei 60 metų trukmės vedybinį gyvenimą. Jis rašė: „Kokia brangi draugė tu man esi. Dabar jau kartu pasenome – koks tai mielas patyrimas. […] Kai kada nors ateityje mirties ranka švelniai palies kurį vieną iš mūsų – bus ašarų, taip, tačiau bus ir tylus bei tvirtas patikinimas apie amžinosios partnerystės sujungimą.“⁷

2004 metų pradžioje, Hinkliams keliaujant namo po Akros šventyklos Ganoje pašventinimo, sesuo Hinkli staiga susmuko iš nuovargio. Stiprybės ji daugiau nebeatgavo ir 2004 m. balandžio 6 d. mirė. Po šešių mėnesių vykusioje visuotinėje konferencijoje prezidentas Hinklis kalbėjo:

„Kai laikiau ją už rankos ir mačiau, kaip jos mirtingasis gyvenimas palieka jos pirštus, prisipažįstu, buvau įveiktas. Kai ją sutikau, ji buvo mano svajonių mergina. […] Ji buvo mano brangi partnerė daugiau kaip du trečdalius amžiaus, lygi su manimi prieš Viešpatį, o iš tikrųjų aukštesnė už mane. Dabar, mano amžiuje, ji vėl tapo mano svajonių mergina.“⁸

Gedintį prezidentą Hinklį guodė žinojimas, kad jis ir Mardžorė yra užantspauduoti amžinybei. Jis kalbėjo: „Žmogus yra visiškai sukrečiamas, kai netenka labai mylimos partnerės, su kuria nuėjo ilgą šviesos ir tamsos kupiną kelią. Jis jaučia visa apimančią ir vis stiprėjančią vienatvę. Ji skaudžiai graužia žmogaus sielą. Tačiau nakties tyloje pasigirsta tylus šnabždesys, sakantis: „Kaip gerai. Kaip gerai.“ Ir tas balsas nežinomybę paverčia ramybe, žinojimu ir tvirtu patikinimu, kad mirtis tai ne pabaiga, kad gyvenimas tęsiasi toliau, laukia darbai, kuriuos reikės nudirbti, ir pergalės, kurias reikės pasiekti. Tas tylus balsas, kuris beveik negirdimas mirtingomis ausimis, patikina, kad jei buvo išsiskyrimas, tai bus ir džiaugsmingas susijungimas.“⁹

Prezidento ir sesers Hinklių santuoka buvo laiminga ir kupina meilės. Jų santuoką stiprino „tylus bei tvirtas patikinimas apie amžinosios partnerystės sujungimą“.

Gordono B. Hinklio mokymai

Dangiškasis Tėvas santuoką sumanė nuo pat pradžios.

Koks nuostabus dalykas yra santuoka Dangiškojo Tėvo plane, sukurtame Jo dieviška išmintimi Jo vaikų laimei ir saugumui, ir žmonijos tęstinumui užtikrinti.

Jis yra mūsų Kūrėjas, ir Jis santuoką sumanė nuo pat pradžios. Sukūrus Ievą, „[Adomas] sakė: „Štai pagaliau kaulas mano kaulų ir kūnas mano kūno. […] Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu. (Pradžios 2:23–24.)

Paulius Korinto šventiesiems rašė: „Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters.“ (1 Korintiečiams 11:11.)

Šių laikų apreiškime Viešpats sakė: „Ir dar, iš tiesų sakau jums, kad tas, kuris draudžia tuoktis, nepaskirtas Dievo, nes santuoka žmogui paskirta Dievo.“ (DS 49:15.) […]

Tikrai, niekas, kas skaito senovės bei šiuolaikinius Raštus, nesudvejos dangiška santuokos sąvoka. Saldžiausi gyvenimo pojūčiai, dosniausi ir maloniausi žmogaus širdies impulsai pasireiškia tyroje, pasaulio blogio nesuteptoje santuokoje.

Tikiu, kad tokia santuoka yra visų vyrų ir moterų troškimas – jos laukiama, jos viliamasi, jos meldžiama.¹⁰

Šventykloje vyras su žmona gali būti kartu užantspauduoti visai amžinybei.

Šventyklos […] suteikia tokių palaimų, kokių niekas nesuteikia niekur kitur. Viskas, kas vyksta šiuose šventuose namuose, susiję su amžinąja žmogaus prigimtimi. Čia vyrai, žmonos ir vaikai yra užantspauduojami kartu kaip šeima visai amžinybei. Santuoka netrunka „iki kol mirtis jus išskirs“. Ji – amžina, jei dalyviai gyvena vertą šių palaimų gyvenimą.¹¹

Ar kada nors buvo vyras, tikrai mylėjęs moterį, arba moteris, tikrai mylėjusi vyrą, kurie nesimeldė, kad jų santykiai tęstųsi ir po mirties? Ar buvo bent vieni gimdytojai, kurie, palaidoję savo vaiką, nenorėjo būti tikri, kad jų mylimasis vėl bus su jais ateinančiame pasaulyje? Ar gali bent vienas žmogus, tikįs amžinąjį gyvenimą, abejoti, kad dangaus Dievas savo sūnums ir dukterims duos vertingiausią gyvenimo savybę – meilę, kuri ryškiausiai atsiskleidžia šeimos tarpusavio santykiuose? Ne, sveikas protas reikalauja, kad šeimos santykiai tęstųsi po mirties. Žmogiška širdis to ilgisi ir dangaus Dievas mums yra apreiškęs būdą, kaip tai užtikrinti. Tai suteikiama per šventas Viešpaties namų apeigas.¹²

Koks malonus šis užtikrinimas, kokia guodžianti ramybė žinant, kad jei teisingai susituoksime ir teisiai gyvensime, tai mūsų santykiai tęsis toliau nepaisant neišvengiamos mirties ir laiko tėkmės. Žmonės gali rašyti meilės dainas ir jas dainuoti. Jie gali trokšti, viltis ir svajoti. Tačiau jei nebus panaudotas laikui ir mirčiai nepavaldus įgaliojimas, tai visa tai ir liks romantiškais troškimais.¹³

Vyrai ir žmonos amžinojoje kelionėje eina vienas šalia kito.

Kai pagal Savo didįjį sumanymą Dievas pirmiausia sukūrė žmogų, Jis sukūrė lyčių dvejopumą. Santuoka yra kilnesnė to dvejopumo išraiška. Vienas asmuo papildo kitą asmenį.¹⁴

Santuokinėje partnerystėje nėra viršesnių nei žemesnių. Nei moteris neina pirm vyro, nei vyras pirma moters. Jie žengia petys į petį amžinojoje kelionėje kaip Dievo sūnus ir duktė.¹⁵

„Santuoka, savo teisingiausia prasme, yra lygių šalių partnerystė, kurioje partneriai nenaudoja valdžios vienas kitam, bet vienas kitą padrąsina ir padeda atlikti visas jo ar jos pareigas ir siekti visų jo ar jos tikslų.¹⁶

Žmonos, žiūrėkite į savo vyrus kaip į brangiausius partnerius ir gyvenkite taip, kad būtumėte vertos tos partnerystės. Vyrai, savo žmonas, kiekvieną iš Dievo dukterų, laikykite pačiu vertingiausiu turtu laike ar amžinybėje, partnere, su kuria koja kojon galite žengti per giedrą ir audrą bei per visas gyvenimo negandas ir triumfus.¹⁷

Prisimenu du [draugus] […] iš mokyklos ir universiteto laikų. Jis buvo berniukas iš nedidelio miestelio, iš pažiūros niekuo neišsiskiriantis, be pinigų ir šiaip nedaug žadantis. Jis užaugo ūkyje, tad jo patraukliausia savybė buvo gebėjimas dirbti. […] Tačiau net atrodydamas kaimietiškai, dėl savo šypsenos ir charakterio jis tiesiog spindėdavo gėriu. Ji buvo miestietė, gyvenusi gražiuose namuose. […]

Ir tarp jų įvyko kažkas stebuklingo. Jiedu įsimylėjo. […] [Jie] visus tuos metus drauge juokdavosi, šokdavo ir studijuodavo. Jie susituokė, nors kiti net nesuprato, kaip jiedu užsidirbs bent pragyvenimui. Jis stengėsi ir profesinę mokyklą baigė kaip vienas iš geriausių savo klasėje. Ji taupė ir kaupė, dirbo ir meldėsi. Ji drąsino ir rėmė, o kai būdavo ypač sunku, tylomis sakydavo: „Mes kažkaip išsikapstysime.“ Palaikomas jos tikėjimo juo, jis toliau žengė per tuos sunkius metus. Jiedu susilaukė vaikų, kuriuos abu kartu mylėjo, auklėjo ir teikė jiems saugumo jausmą, kylantį iš jų meilės ir atsidavimo vieno kitam pavyzdžio. Dabar jau praėjo daugiau nei 45 metai. Užaugo jų vaikai, kurie yra garbė jiems, Bažnyčiai ir jų bendruomenėms.

Neseniai, skrisdamas iš Niujorko, ėjau per pritemusį lėktuvo saloną. Pamačiau pražilusią moterį, kuri snaudė padėjusi galvą ant vyro pečių. Vyras švelniai laikė suėmęs jos rankas. Jis nemiegojo ir mane pažino. Mums pradėjus šnekučiuotis, ji pabudo. Jie taip pat skrido iš Niujorko, kuriame jis skaitė pranešimą vienai iš mūsų tautos labiausiai apsišvietusių žmonių grupių. Jis mažai apie tai kalbėjo, tačiau ji didžiuodamasi vardijo jam suteiktus apdovanojimus. […]

Grįždamas į savo vietą lėktuve mąsčiau apie tai. Mąsčiau sau: tomis dienomis jų draugai jį telaikė berniuku iš kaimo, o ją – besišypsančia strazdanose. Tačiau jiedu vienas kitame įžvelgė meilę, atsidavimą, ramybę, tikėjimą ir ateitį. Jei norite, vadinkite tai tarpusavio chemija; galbūt iš dalies tai teisinga, tačiau tik iš dalies. Iš Tėvo, kuris yra mūsų Dievas, pasėtos sėklos tarp jų sužydėjo kažkas dieviška. Savo studijų dienomis jie gyveno vertai to žiedo. Jie buvo dori, tikintys, brangino ir gerbė save ir vienas kitą. Sunkiais profesinių pastangų ir ekonominio sunkmečio metais daugiausia žemiškos stiprybės jie sėmėsi iš savo partnerystės. Dabar, senatvėje, jie turi ramybę ir tylų tarpusavio pasitenkinimą. Be to, jiems pažadėta, kad jiedu su džiaugsmu bus amžinai kartu dėl Viešpaties namuose jau seniai sudarytų sandorų ir duotų pasižadėjimų.¹⁸

Dievas nesulaikys nė vienos palaimos vertiems nesusituokusiems asmenims.

Kažkaip vienai svarbiai Bažnyčios grupei uždėjome ženklelį. Jame parašyta „Nesusituokę“. Norėčiau, kad to nedarytume. Jūs esate individai, vyrai ir moterys, Dievo sūnūs ir dukterys, o ne panašiai atrodančių ar besielgiančių žmonių masė. Vien tai, kad esate nesusituokę, iš esmės nedaro jūsų kitokių nei kiti. Visi esame labai panašūs išvaizda ir emocine reakcija, gebėjimais mąstyti, samprotauti, jaustis nelaimingiems arba laimingiems, mylėti ir būti mylimiems.

Mūsų Tėvo danguje plane jūs esate tokie pat svarbūs kaip ir kiti, o dėl Jo gailestingumo jokia palaima, kurią galėtumėte pelnyti kitu atveju, nebus jums sulaikyta per amžius.¹⁹

Dabar leiskite žodį tarti tiems, kurie niekada neturėjo galimybės susituokti. Leiskite jus užtikrinti, kad mes suprantame, kokią vienatvę daugelis iš jūsų išgyvenate. Vienatvė – karti ir skausminga. Manau, kad kažkuriuo savo gyvenimo metu visi esame ją patyrę. Mūsų širdys, kupinos supratingumo ir meilės, trokšta paremti jus. […]

Šis jūsų gyvenimo tarpsnis gali būti nuostabus. Jūs esate brandūs. Jūs turite nuomonę. Dauguma jūsų esate išsilavinę ir patyrę. Jūs turite fizinės, protinės ir dvasinės stiprybės pakylėti, padėti ir padrąsinti.

Yra daug tokių žmonių, kuriems jūsų reikia. […] Tebūna jūsų dvasinės baterijos visiškai įkrautos, kad galėtumėte įžiebti kitų šviesą.²⁰

Jums, nesusituokusieji, […] Dievas yra suteikęs vienokių ar kitokių talentų. Jis yra jums suteikęs gebėjimą tarnauti ir padėti kitiems, juos laiminti savo gerumu ir rūpestingumu. Susiraskite kam padėti. […]

Semkitės žinių. Tobulinkite savo protą ir įgūdžius pasirinktoje sferoje. Jūsų laukia nepaprastos galimybės, jei tik būsite pasiruošę jomis pasinaudoti. […] Nemanykite, kad Dievas yra jus apleidęs dėl to, kad esate nesusituokę. Pasauliui reikia jūsų. Bažnyčiai reikia jūsų. Tiek daug žmonių ir darbų laukia jūsų stiprybės, išminties ir talentų.

Būkite pamaldūs ir nepraraskite vilties. […] Gyvenkite kaip įmanydami geriau, o Viešpats pagal Savo didesnę išmintį ir tinkamiausiu metu amžinybėje atsakys į jūsų maldas.²¹

Jūs, kurie esate išsituokę, prašau, žinokite, kad nežiūrime į jus kaip į nevykėlius dėl nenusisekusios santuokos. […] Mūsų pareiga ne smerkti, o atleisti ir užmiršti, pakylėti ir padėti. Kai jaučiate tuštumą, atsigręžkite į Viešpatį, sakantį: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu! […] Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11:28–30.)

Viešpats jūsų neatsižadės ir nenusigręš. Galbūt atsakymai į jūsų maldas nebus labai dramatiški; galbūt juos ne iš karto suprasite ar priimsite. Tačiau su laiku suprasite, kad esate palaiminti.²²

Laimė santuokoje priklauso nuo to, kiek su meile rūpinamės savo bendražygio gerove.

Puoselėkite ir plėtokite savo santuoką. Saugokite ją ir darykite viską, kad ji būtų tvirta ir graži. […] Santuoka – tai susitarimas, sutartis, tai vyro ir moters sąjunga pagal Visagalio planą. Ji gali būti trapi. Jai reikia puoselėjimo ir daugybės pastangų.²³

Kadangi daug metų nagrinėjau šimtų ištuokų aplinkybes, galiu drąsiai pareikšti, kad šią liūdną problemą geriausiai iš visų gali išspręsti vienas vienintelis veiksmas.

Jei kiekvienas vyras ir kiekviena žmona nuolat kaip įmanydami stengtųsi užtikrinti savo sutuoktinio ramybę ir laimę, tai būtų labai nedaug ištuokų, o gal ir iš viso nebūtų. Nesigirdėtų ginčų. Nebūtų mėtomasi kaltinimais. Nebūtų pykčio protrūkių. Nes meilė ir rūpestis pakeistų smurtą ir pykčius. […]

Ištuoka nėra panacėja nuo daugumos santuokinių bėdų. Toji panacėja – tai atgaila ir atlaidumas, gerumo ir rūpesčio demonstravimas. Toji panacėja – tai „auksinės taisyklės“ laikymasis.

Kaip nepaprastai gražu, kai vaikinas ir mergina prie altoriaus susiima rankomis ir priešais Dievą sudaro sandorą, kad jie vienas kitą gerbs ir mylės. Ir kaip nepaprastai niūru, kai praėjus vos keliems mėnesiams ar metams, imamasi įžeidžių replikų, piktų ir kandžių žodžių, pakelto tono, aštrių kaltinimų.

Mano brangūs broliai ir seserys, to neturėtų būti. Galime pakilti virš tokių piktų ir vargingų savo gyvenimo dalykų (žr. Galatams 4:9). Galime pamatyti ir pripažinti dievišką vienas kito prigimtį, nes esame mūsų Tėvo danguje vaikai. Galime drauge gyventi pagal Dievo duotą santuokos pavyzdį ir įvykdyti tai, ką esame pajėgūs įvykdyti. Tereikia drausminti save ir susilaikyti nuo savo sutuoktinio drausminimo.²⁴

„Puoselėkite ir plėtokite savo santuoką. Saugokite ją ir darykite viską, kad ji būtų tvirta ir graži.“

Kiekvienoje santuokoje kartais gali kilti audrų. Tačiau su kantrybe, abipuse pagarba ir pakantumo dvasia tas audras galėsime nuraminti. Jei kas nors suklystų, tegul atsiprašo, atgailauja ir jam tebūnie atleista. Tačiau tai turi norėti daryti abu partneriai. […]

Sužinojau, kad laimingos santuokos pagrindas yra […] rūpinimasis savo bendražygio ramybe ir gerove. Galvojimas vien apie save ir asmeninių įgeidžių tenkinimas neteikia nei pasitikėjimo, nei meilės, nei laimės. Meilė, su visomis savo savybėmis, vešės ir žydės tik ten, kur nėra savanaudiškumo.²⁵

Daugeliui iš mūsų reikia liautis ieškoti ydų ir pradėti ieškoti dorybių. […] Deja, kai kurios moterys savo vyrus bando pakeisti pagal save. Kai kurie vyrai laiko savo prerogatyva priversti žmonas laikytis savo standartų, kuriuos jie laiko idealu. Iš to niekada nieko doro neišeina. Tai tik priveda prie nesutarimų, nesusipratimų ir sielvarto.

Turime gerbti vienas kito interesus. Turime suteikti progų ir skatinti asmeninių talentų vystymą ir išraišką.²⁶

Būkite absoliučiai ištikimi ir atsidavę savo pasirinktam bendražygiui. Laiko ir amžinybės perspektyvoje ji arba jis bus jūsų didžiausias kada nors turėtas turtas. Ji arba jis bus nusipelnę geriausio, ką turite savyje.²⁷

Pasiūlymai, kaip studijuoti ir mokyti

Klausimai

Prezidentas Hinklis mokė, kad Dangiškasis Tėvas santuoką tarp vyro ir moters sukūrė Savo „vaikų laimei ir saugumui“ (1 poskyris). Kokią įtaką šis žinojimas gali daryti vyro ir žmonos santykiams? Kaip vyras ir žmona savo santuoką galėtų išlaikyti tyrą ir nesuteptą pasaulio blogiu?
Kokios yra amžinosios santuokos palaimos šiame gyvenime ir amžinybėje? (Žr. 2 poskyrį.) Kokie patyrimai jums padėjo labiau branginti santykių amžinumą? Kaip galėtume savo vaikus mokyti apie amžinosios santuokos svarbą?
Kodėl santuoka turi būti „lygių šalių partnerystė“? (Žr. 3 poskyrį.) Ko galima pasimokyti iš pasakojimo 3 poskyryje? Kaip vyras ir žmona galėtų savo santuoką padaryti tokią pat tvirtą?
Kaip 4 poskyryje pateikti prezidento Hinklio pažadai ir patarimai gali padėti nesusituokusiems žmonėms? Kodėl šio poskyrio mokymai gali būti taikomi visiems žmonėms? Kodėl savo talentus ir įgūdžius svarbu panaudoti tarnaujant kitiems?
Kokiais būdais vyras ir žmona galėtų „puoselėti ir plėtoti“ savo santuoką? (Žr. 5 poskyrį.) Ką sužinojote apie tai, kaip vyras ir žmona galėtų kartu įveikti iššūkius ir patirti didesnę laimę? Kokių pavyzdžių esate matę?

Susijusios Raštų nuorodos

1 Korintiečiams 11:11; Mato 19:3–6; DS 42:22; 132:18–19; Mozės 2:27–28; 3:18, 21–24

Patarimas studijuojantiesiems

„Jei kasdien skirsite laiko asmeniškai ir su šeima studijuoti Dievo žodį, jūsų gyvenime viešpataus ramybė. Toji ramybė ateis ne iš išorinio pasaulio. Ji ateis iš jūsų pačių namų, iš jūsų pačių šeimos, iš jūsų pačių širdies“ (Ričardas G. Skotas, „Vadovavimąsi tikėjimu padarykite svarbiausiu savo prioritetu“, 2014 m. spalio visuotinės konferencijos medžiaga).