Dar viena diena
Visi turime „šiandieną“ ir, kad padarytume ją sėkmingą, turime būti pasiruošę aukoti.
Prieš kelerius metus mano draugams gimė nuostabus kūdikis vardu Brigamas. Gimusiam Brigamui buvo diagnozuota reta liga, vadinama Hanterio sindromu, o tai, deja, reiškė, kad Brigamo gyvenimas bus trumpas. Kartą, kai su šeima vaikščiojo po šventyklos teritoriją, Brigamas ištarė keistą frazę; jis dukart pasakė: „Dar viena diena.“ Kitą dieną Brigamas mirė.
Keletą kartų aplankiau Brigamo kapą, ir kiekvieną kartą apsilankęs mąstydavau apie frazę „dar viena diena“. Įdomu, kokią reikšmę, kokį poveikį mano gyvenime ji įgytų, jei sužinočiau, kad man liko gyventi tik viena diena. Kaip elgčiausi su savo žmona, savo vaikais ir kitais? Koks kantrus ir mandagus būčiau? Kaip rūpinčiausi savo kūnu? Kaip karštai melsčiausi ir studijuočiau Raštus? Manau, kad vienaip ar kitaip visi kada nors suprasime turį dar vieną dieną – suprasime, kad turime išmintingai naudoti turimą laiką.
Senajame Testamente yra pasakojimas apie Judo karalių Ezekiją. Pranašas Izaijas pranešė Ezekijui, kad jis netrukus mirs. Išgirdęs pranašo žodžius, Ezekijas ėmė melstis, prašyti ir graudžiai verkti. Dėl to Dievas pratęsė Ezekijo gyvenimą 15 metų. (Žr. Izaijo 38:1–5.)
Jei mums būtų pasakyta, kad liko mažai laiko gyventi, mes taip pat galėtume maldauti daugiau gyvenimo dienų, kad galėtume atlikti, kas turėjo būti padaryta, ar ką nors ištaisyti.
Nepriklausomai nuo to, kiek laiko Viešpats pagal savo išmintį nusprendžia duoti kiekvienam iš mūsų, dėl vieno dalyko galime būti tikri: visi turime „šiandieną“ ir, kad padarytume ją sėkmingą, turime būti pasiruošę aukoti.
Viešpats sakė: „Štai, dabartis tebevadinama šiandiena iki Žmogaus Sūnaus atėjimo. Ir iš tiesų tai yra aukos diena“ (DS 64:23; kursyvas pridėtas).
Žodis aukoti kilęs iš lotyniškų žodžių saker, reiškiančio „šventas“, ir fasere, reiškiančio „daryti“; taigi ką nors aukoti reiškia daryti tuos dalykus šventus, suteikti jiems garbę.
„Dievo malones auka ši sustiprins“ („Gerbkime tą, kam Jehova kalbėjo“, Giesmės, 17).
Kaip aukojimasis padarys mūsų dienas prasmingas ir šventas?
Pirma, asmeninė auka stiprina mus ir suteikia vertę tiems dalykams, dėl kurių aukojamės.
Prieš kelerius metus, pasninko sekmadienį, prie sakyklos pasidalyti savo liudijimu atėjo pagyvenusi sesuo. Ji gyveno Ikytos mieste, kuris yra Peru, Amazonės teritorijoje. Ji sakė, kad nuo savo krikšto dienos visada turėjo tikslą priimti šventyklos apeigas Peru Limos šventykloje. Ji ištikimai mokėjo visą dešimtinę ir metų metus taupė savo menkas pajamas.
Savo džiaugsmą dėl kelionės į šventyklą ir šventų apeigų priėmimo joje ji išreiškė tokiais žodžiais: „Šiandien galiu pasakyti, kad pagaliau jaučiuosi pasiruošusi pereiti pro uždangą anapus. Esu laimingiausia moteris pasaulyje; neįsivaizduojate, kaip ilgai aš taupiau pinigus, kad galėčiau nuvykti į šventyklą, bet po septynių dienų kelionės upe ir po 18 valandų kelionės autobusu galiausiai buvau Viešpaties namuose. Išvykdama iš tos šventos vietos pasakiau sau, kad po visų aukų, kurių reikėjo nuvykti į šventyklą, neleisiu niekam sugundyti mane lengvabūdiškai pažvelgti į bet kurią savo sudarytą sandorą – tai būtų praradimas. Tai labai rimtas įsipareigojimas!“
Iš šios mielos sesers pasimokiau, kad asmeninė auka yra neįkainojama jėga, motyvuojanti mūsų sprendimus ir pasiryžimus. Asmeninis pasiaukojimas motyvuoja mūsų veiksmus, mūsų įsipareigojimus ir sandoras bei suteikia prasmę šventiems dalykams.
Antra, mūsų aukos dėl kitų ir kitų aukos dėl mūsų atneša palaimas visiems.
Kai buvau odontologijos fakulteto studentas, finansinis mūsų vietinės ekonomikos vaizdas buvo nelabai įkvepiantis. Dėl infliacijos kasdien smarkiai krito pinigų perkamoji galia.
Prisimenu tuos metus, kai norėjau užsirašyti į praktines burnos chirurgijos pamokas. Privalėjau turėti visus būtinus chirurginius reikmenis, kad užsirašyčiau tam semestrui. Mano tėvai sutaupė reikalingas lėšas. Bet vieną vakarą įvyko kai kas sukrečiančio. Nuėję pirkti reikmenų, sužinojome, kad už turimus pinigus galiu nusipirkti vos porą pincetų ir nieko daugiau. Sugrįžome namo tuščiomis rankomis ir sunkiomis širdimis nuo minties apie žlungantį mano semestrą koledže. Tačiau mama staiga tarė: „Teilorai, eikš su manimi; važiuojame į miestą.“
Mes nuvykome į miesto centrą, kur buvo daug prekybos vietų, superkančių ir parduodančių juvelyrinius dirbinius. Mums atėjus prie vienos parduotuvės, mama iš piniginės išsiėmė mažą žydrą aksominį maišelį, kuriame buvo graži auksinė apyrankė su užrašu: „Mano brangiai dukrai nuo tėčio.“ Tai buvo apyrankė, kurią mano senelis padovanojo jai per vieną gimtadienį. Tada, man bežiūrint, ji ją pardavė.
Gavusi pinigus, ji tarė man: „Jei dėl ko nors galiu būti tikra, tai dėl to, kad tu būsi dantų gydytojas. Eik ir nusipirk visus tau reikalingus reikmenis.“ Ar įsivaizduojate, kokiu studentu tapau nuo tos akimirkos? Norėjau būti geriausias ir greitai užbaigti savo studijas, nes žinojau, kokią brangią auką ji paaukojo.
Supratau, kad mūsų mylimų žmonių aukos dėl mūsų atgaivina mus tarsi vėsus vanduo vidury dykumos. Tokia auka atneša viltį ir motyvaciją.
Trečia, bet kuri mūsų auka yra maža palyginti su Dievo Sūnaus auka.
Kokia yra net brangios aukso apyrankės vertė palyginti su paties Dievo Sūnaus auka? Kaip mes galime pagerbti tą begalinę auką? Kiekvieną dieną galime prisiminti, kad turime dar vieną dieną gyventi ir būti ištikimi. Amulekas mokė: „Taip, norėčiau, kad eitumėt ir daugiau nebeužkietintumėt savo širdžių; nes štai, dabar jūsų išgelbėjimo metas ir diena; ir todėl jei atgailausite ir neužkietinsite savo širdžių, didysis išpirkimo planas nedelsiant bus įvykdytas jums“ (Almos 34:31). Kitaip sakant, jei mes Viešpačiui aukosime sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią, mūsų gyvenime nedelsiant pasireikš didžiojo laimės plano palaimos.
Išpirkimo planas įmanomas dėl Jėzaus Kristaus aukos. Štai kaip Jis apibūdino tą auką: „[…] net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti“ (DS 19:18).
Būtent dėl šios aukos, po nuoširdžios atgailos proceso, galime jausti, kad mūsų klaidų ir nuodėmių našta nuimta. Iš tikrųjų, kaltę, gėdą, skausmą, sielvartą ir panieką sau pakeičia švari sąžinė, laimė, džiaugsmas ir viltis.
Gerbdami Jo auką ir būdami už ją dėkingi mes galime gauti stiprų troškimą būti geresni Dievo vaikai, šalintis nuodėmės ir dar stropiau laikytis sandorų.
Tada mes, kaip ir nuodėmių atleidimą gavęs Enosas, patys trokšime aukotis ir siekti savo brolių bei seserų gerovės (žr. Enoso 1:9). Labiau norėsime kiekvieną „dar vieną dieną“ sekti prezidento Hovardo V. Hanterio kvietimu: „Užbaikite kivirčus. Susiraskite užmirštą draugą. Užuot įtarinėję, imkite pasitikėti. […] Atsakykite su švelnumu. Drąsinkite jaunimą. Savo lojalumą parodykite žodžiais ir darbais. Laikykitės pažado. Pamirškite pagiežą. Atleiskite priešui. Atsiprašykite. Stenkitės suprasti. Apsvarstykite savo reikalavimus kitiems. Pirmiau pagalvokite apie kitą. Būkite malonūs. Būkite švelnūs. Juokitės truputį dažniau. Reikškite dėkingumą. Pasveikinkite nepažįstamąjį. Pradžiuginkite vaiko širdelę. […] Sakykite ir sakykite meilės žodžius“ (Bažnyčios prezidentų mokymai. Hovardas V. Hanteris [2015], p. 31).
Tad pripildykime savo dienas tokių poelgių ir jėgos, kuriuos mums teikia asmeninis aukojimasis ir mūsų duodamos bei iš kitų gaunamos aukos. Ypač mėgaukimės ramybe ir džiaugsmu, kuriuos mums teikia Viengimio auka; taip, ta ramybe, kurią suvokiame skaitydami, jog „Adomas nupuolė, kad galėtų būti žmonės; o žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“ (2 Nefio 2:25). Šis džiaugsmas yra tikrasis džiaugsmas, kurį gali suteikti tik Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pasiaukojimas ir Apmokėjimas.
Meldžiu, kad sektume Juo, kad tikėtume Jį, kad mylėtume Jį ir kad jaustume per Jo auką parodytą meilę kiekvieną kartą, kai turime galimybę nugyventi dar vieną dieną. Jėzaus Kristaus vardu, amen.