Ar aš Dievo vaikas?
Kaip kiekvienas iš mūsų galime patirti savo dieviškosios tapatybės suvokimo galią? Pradėti galime siekdami pažinti Dievą, mūsų Tėvą.
Neseniai su savo miela mama nuėjau į bažnyčią mūsų senuose iš akmenų pastatytuose maldos namuose. Išgirdęs vaikiškus balselius, sklindančius iš to paties Pradinukų kambario, į kurį eidavau prieš kelis dešimtmečius, nuėjau ten ir iš kambario galo stebėjau, kaip rūpestingos vadovės moko šių metų temos „Dievo vaikas aš“1. Nusišypsojau prisiminęs kantrias ir mylinčias mokytojas, kurios per mūsų dainavimo valandėles tais laikais dažnai pasižiūrėdavo į mane – tą padūkusį berniuką klasės gale – tarsi klausdamos: „Ar jis tikrai Dievo vaikas? Ir kas jį pasiuntė į šiuos žemiškus namus?“2
Kviečiu visus atverti savo širdis Šventajai Dvasiai, kuri „liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai“3.
Prezidento Boido K. Pakerio žodžiai aiškūs ir vertingi: „Jūs esate Dievo vaikas. Jis yra jūsų dvasios tėvas. Pagal dvasią esate taurios kilmės, dangaus Karaliaus palikuonis. Įtvirtinkite šią tiesą savo mintyse ir laikykitės jos. Kad ir kiek yra jūsų protėvių kartų, kad ir kokiai rasei ar žmonių grupei atstovaujate, jūsų dvasios kilmė gali būti nusakyta vienu sakiniu. Jūs esate Dievo vaikas!“4
Brigamas Jangas mokė: „Kai […] pamatysite mūsų Tėvą, matysite esybę, kurią pažįstate jau ilgą laiką, ir Jis priims jus išskėstomis rankomis, o jūs būsite pasiruošę pulti į Jo glėbį ir pabučiuoti Jį.“5
Didysis karas dėl dieviškosios tapatybės
Mozė apie savo dievišką paveldą sužinojo kalbėdamasis su Viešpačiu akis į akį. Po to „atėjo Šėtonas, gundydamas jį“, su subtiliu, bet piktu kėslu iškreipti Mozės tapatybę, „sakydamas: Moze, žmogaus sūnau, garbink mane. Ir […] Mozė pažvelgė į Šėtoną ir tarė: Kas tu? Nes štai, aš esu Dievo sūnus.“6
Šis didis karas dėl dieviškosios tapatybės nuožmiai siautėja, Šėtono augančiam arsenalui siekiant sunaikinti mūsų tikėjimą Dievu ir mūsų santykio su Juo pažinimą. Laimei, nuo pat pradžių esame palaiminti aiškiu savo tikrosios tapatybės suvokimu: „Dievas tarė: „Padarykime žmogų pagal mūsų atvaizdą ir panašumą“7, o Jo dabartiniai pranašai pareiškė: „Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir, kaip toks, kiekvienas [žmogus] turi dievišką prigimtį ir paskirtį.“8
Kai šias tiesas pradedame tvirtai žinoti9, galime įveikti išmėginimus, vargus ir visokius suspaudimus.10 Paklaustas, „kaip galime padėti tiems, kuriuos prislėgė [asmeniniai sunkumai]?“, Viešpaties apaštalas nurodė: „Mokykite juos, kas jie tokie ir koks jų tikslas.“11
„Svarbiausias mano pažinimas“
Šios galingos tiesos pakeitė mano draugės Dženės12, kuri paauglystėje sukėlė rimtą automobilio avariją, gyvenimą. Nors jos fiziniai sužalojimai buvo sunkūs, aštresnį skausmą kėlė mintis, kad kita vairuotoja neteko gyvybės. Ji sakė: „Kažkas neteko mamos, ir tai mano kaltė.“ Dženė, kuri vos prieš kelias dienas atsistojusi atmintinai sakydavo: „Mes esame Dangiškojo Tėvo dukros. Jis myli mus“13, dabar klausė savęs: „Kaip Jis gali mane mylėti?“
Ji sakė: „Fizinės kančios praėjo, bet nemaniau, kad mano emocinės ir dvasinės žaizdos kada nors užgis.“
Kad išgyventų, Dženė giliai užslėpė savo jausmus, nuo visų atitolo ir tapo viskam abejinga. Praėjus metams, kai ji galiausiai pajėgė kalbėti apie avariją, įkvėptas patarėjas pasiūlė jai kas dieną užrašyti frazę „Aš esu Dievo vaikas“ ir ją garsiai pakartoti 10 kartų.
„Užrašyti tuos žodžius buvo lengva, – prisimena ji, – bet negalėdavau jų ištarti. […] Ištarus tai tapdavo tikra, o aš iš tikrųjų netikėjau, jog Dievas nori, kad būčiau Jo vaikas. Aš susisukdavau į kamuoliuką ir verkdavau.“
Galiausiai po kelių mėnesių Dženė galėjo atlikti šią užduotį kiekvieną dieną. Ji sakė: „Išliedavau visą savo sielą melsdamasi Dievui. […] Tada ėmiau tikėti tais žodžiais.“ Šis tikėjimas leido Gelbėtojui pradėti gydyti jos sužeistą sielą. Mormono Knyga suteikė paguodos ir drąsos dėl Jo Apmokėjimo.14
„Kristus juto mano skausmą, mano sielvartą, mano kaltę, – baigdama sakė Dženė. – Jaučiau tyrą Dievo meilę – niekada anksčiau nepatyriau nieko galingesnio! Suvokimas, kad esu Dievo vaikas, yra svarbiausias mano pažinimas!“
Siekimas pažinti Dievą, mūsų Tėvą
Broliai ir seserys, kaip kiekvienas iš mūsų galime patirti savo dieviškosios tapatybės suvokimo galią? Pradėti galime siekdami pažinti Dievą, mūsų Tėvą.15 Prezidentas Raselas M. Nelsonas liudijo: „Įvyksta kažkas galingo, kai Dievo vaikas siekia labiau pažinti Jį ir Jo Mylimąjį Sūnų.“16
Mokydamiesi iš Gelbėtojo ir Juo sekdami galime geriau pažinti Tėvą. Būdamas Tėvo „esybės tikslus atvaizdas“17 Jėzus mokė: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą.“18 Kristus kiekvienu žodžiu ir poelgiu apreiškia tikrąją Dievo prigimtį ir mūsų santykį su Juo.19 Vyresnysis Džefris R. Holandas mokė: „Su krauju, pasirodžiusiu iš kiekvienos poros, ir sielvarto kupinu šūksniu lūpose Kristus ieškojo To, kurio ieškodavo visada – Savo Tėvo. „Abba, – šaukė Jis, – tėti!“20
Kaip Jėzus stropiai ieškojo Savo Tėvo Getsemanėje, taip ir jaunasis Džozefas Smitas 1820 metais su malda ieškojo Dievo Šventojoje giraitėje. Perskaitęs: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą“21, Džozefas nuėjo melstis.
Vėliau jis rašė: „Atsiklaupiau ir ėmiau atnašauti savo širdies troškimus Dievui. […]
Tiesiai virš savo galvos išvydau šviesos stulpą. […]
Pamačiau dvi Asmenybes, kurių skaistumo ir šlovingumo neįmanoma apsakyti, stovinčias ore virš manęs. Viena iš jų kreipėsi į mane vardu ir tarė, rodydama į kitą: [Džozefai,] tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“22
Kai vadovausimės Gelbėtojo ir pranašo Džozefo pavyzdžiais ir stropiai ieškosime Dievo, iš tikrųjų suprasime, kaip Dženė suprato, kad mūsų Tėvas mus pažįsta vardais, ir kad esame Jo vaikai.
Motinos, ypač jaunos motinos, kurios besistengdamos išauginti „nuodėmėms atsparią kartą“23 dažnai jaučiatės skęstančios iššūkių jūroje, niekada nenuvertinkite savo pagrindinio vaidmens Dievo plane. Įtampos kupinomis akimirkomis – galbūt kai vaikotės savo mažylius, o degėsių kvapas iš virtuvės praneša, kad jūsų su meile ruošiama vakarienė jau tapo deginamosiomis atnašomis, – žinokite, kad Dievas pašventina jūsų sunkiausias dienas.24 „Nebijok, nes aš su tavimi“,25 – ramiai patikina Jis. Gerbiame jus, nes jūs įgyvendinate viltis sesers Džojės D. Džons, kuri teigė: „Mūsų vaikai turi teisę suprasti savo dieviškąją tapatybę.“26
Kviečiu visus mus ieškoti Dievo ir Jo Mylimojo Sūnaus. Prezidentas Nelsonas nurodė: „Niekur šių tiesų nėra mokoma aiškiau ir galingiau nei Mormono Knygoje.“27 Atverskite jos puslapius ir sužinosite, kad Dievas „viską [daro mūsų] gerovei ir laimei“28, kad Jis „gailestingas ir maloningas, lėtas pykti, kantrus ir kupinas gerumo“29 ir kad Jam „visi yra vienodi“30. Kai jaučiatės įskaudinti, pasimetę, išsigandę, susierzinę, nuliūdę, alkani ar beviltiškai vieniši didžiausiuose gyvenimo varguose31, atsiverskite Mormono Knygą ir sužinosite, kad „[Dievas] niekada mūsų neapleis. Jis niekada neapleido ir niekada neapleis. Jis negali taip pasielgti. Jo būdas ne toks.“32
Kai imame pažinti savo Tėvą, viskas pasikeičia, ypač mūsų širdys, nes Jo švelni Dvasia mums patvirtina mūsų tikrąją tapatybę ir didžią vertę Jo akyse.33 Dievas kartu su mumis eina sandoros keliu, kai ieškome Jo melsdamiesi, tyrinėdami Raštus ir paklusniai stengdamiesi.
Dievo būdo prakilnumas; mano liudijimas
Myliu savo protėvių Dievą34, Viešpatį Dievą Visagalį35, kuris verkia su mumis, kai sielvartaujame, kantriai drausmina už mūsų nedorumą, džiaugiasi, kai stengiamės „[palikti] visas savo nuodėmes, kad [pažintume Jį]“36. Garbinu Tą, kuris visada yra „našlaičių tėvas“37 ir vienišųjų draugas. Su dėkingumu liudiju, kad pažinau Dievą, savo Tėvą, ir liudiju apie Jo „būdo prakilnumą“38, tobulumą ir nuostabias savybes.
Karštai meldžiu, kad visi galėtume iš tiesų suvokti ir branginti savo kilmingą Dievo vaiko prigimtį39 pažindami Jį, „vienintelį tikrąjį Dievą ir [Jo] siųstąjį Jėzų Kristų“40. To karštai meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.