Ypatingi atstovai
Mes prašome, kad jūs, namų mokytojai, būtumėte ypatingi Dievo atstovai Jo vaikams, mylėtumėte, rūpintumėtės ir melstumėtės už tuos žmones, kurie yra jums paskirti.
Neseniai viena netekėjusi sesuo, kurią vadinsiu Mole, sugrįžusi iš darbo namo išvydo, kad rūsio grindys apsemtos 5 cm storio vandens sluoksniu. Ji kaipmat suprato, kad kaimynai, su kuriais turėjo bendrus nuotekų vamzdžius, turbūt tą dieną kaip niekad daug skalbė ir maudėsi, kad vanduo nutekėjo pas ją.
Kartu su pagalbon pasikviesta drauge jos ėmė semti vandenį ir šluostyti grindis. Kaip tik tada suskambo durų skambutis. Draugė sušuko: „Tai tavo namų mokytojai!“
Molė nusijuokė ir tarė: „Šiandien tikrai paskutinė mėnesio diena, tačiau galiu užtikrinti, kad tai ne mano namų mokytojai.“
Basa, šlapiomis kelnėmis, į skarą susuktais plaukais ir su labai madingai atrodančiomis latekso pirštinėmis Molė nuėjo prie durų. Tačiau tokia neįprasta jos išvaizda neprilygo žadą atimančiam vaizdui, kurį ji pamatė. Tai buvo jos namų mokytojai!
Vėliau ji man prasitarė: „Betrūko, kad man kas nors trinktelėtų santechniko pompa! Tai buvo tikras namų mokymo stebuklas, panašus į tuos, apie kokius Broliai pasisako per visuotinę konferenciją!“ Ji tęsė: Man besvarstant, ar juos pabučiuoti, ar įduoti šluotą, jie tarė: „O, Mole, kaip gaila. Matome, kad esi užsiėmusi. Nenorime trukdyti, tad sugrįšime kitą kartą.“ Ir jiedu išėjo.“
„Kas ten buvo?“ – paklausė draugė iš rūsio.
Molė prisipažino: „Norėjau atsakyti, kad tikrai ne trys nefitai, tačiau susiėmiau ir ramiai atsakiau, kad tai buvo mano namų mokytojai, kurie pamanė, jog dabar nėra tinkamas metas pasidalinti savo žinia.“1.
Broliai, trumpai panagrinėkime šią kunigystės pareigą, kuri yra apibrėžta kaip „pirmasis Bažnyčios pagalbos šaltinis“ jos žmonėms ir šeimoms.2 Paaukota daug miško, kad būtų popieriaus aprašyti, kaip organizuoti ir reorganizuoti šį darbą. Išsakyta daug raginimo kalbų. Tikrai, jokia Froido teorija ar panaši veikla nepriverčia žmogaus jaustis kalto taip, kaip namų mokymo tema. Tačiau mums sunkiai sekasi bent patenkinamai įvykdyti Viešpaties įsakymą per kunigijos namų mokymą „nuolat prižiūrėti bažnyčią“3.
Iššūkį, su kuriuo susiduriame, apsunkina besikeičianti Bažnyčios demografinė padėtis. Mūsų nariai šiuo metu yra išsibarstę po daugiau nei 30 000 apylinkių ir skyrių 188 tautose ir teritorijose, tad mūsų brolius ir seseris dabar daug sudėtingiau aplankyti nei ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis, kai kaimynas mokė kaimyną vadinamuoju „kvartalinio mokymo“ metodu.
Be to, daugelyje Bažnyčios padalinių yra nepakankamas kunigystės turėtojų skaičius namų mokymui atlikti; tad tarnaujantiems namų mokytojams tenka rūpintis net 18-a, 20-ia ar daugiau, šeimų. Dar kyla problemų dėl didelių atstumų, aukštų susisiekimo kainų ar transporto trūkumo, ilgų darbo dienų ir darbo savaičių. Prie viso to pridėkime kai kuriuos kultūrinius tabu nesilankyti namuose be pakvietimo bei daugybėje pasaulio kaimynysčių egzistuojančius saugumo sumetimus – taigi jau matome šios problemos sudėtingumą.
Broliai, geriausiomis aplinkybėmis ir kai tik įmanoma, kasmėnesinis kiekvienų namų aplankymas yra tas idealas, kurio ši Bažnyčia ir siekia. Tačiau suprantant, kad daugybėje pasaulio vietų tokio idealo pasiekti neįmanoma ir kad, kai brolių prašoma atlikti realiai neįvykdomus dalykus, jie ima jaustis nevykėliais, Pirmoji Prezidentūra kunigijos vadovams 2001 m. gruodį parašė tokį įkvėptą ir naudingą patarimą: „Bažnyčioje yra tokių vietovių, kuriose dėl nepakankamo aktyvių kunigystę turinčių brolių skaičiaus ir įvairių vietinių iššūkių kasmėnesinis namų mokymas gali būti neįmanomas. Kai kuriuos iš jų esame minėję. Tokiomis aplinkybėmis „vadovai kaip įmanoma geriau panaudoja turimus išteklius rūpinantis ir stiprinant kiekvieną narį.“4
Broliai, jei mano apylinkėje ar skyriuje būtų susiduriama su šiomis sudėtingomis aplinkybėmis, tai šį Pirmosios Prezidentūros patarimą (dabar jau įtrauktą į Bažnyčios instrukcijų vadovėlį) su savo Aarono kunigystės porininku pritaikytume taip: pirmiausia, kad ir kiek mėnesių tai pareikalautų, mes stengtumės įvykdyti Raštų pavedimą „lankytis kiekvieno nario namuose“5, sudarydami tokį tvarkaraštį, kuris, atsižvelgiant į galimybes ir praktiškumą, leistų tuos namus aplankyti. Tokiame tvarkaraštyje pirmiausia būtų atsižvelgiama į mūsų turimą laiką ir dažnumą bendravimo su tais, kuriems esame reikalingiausi: misionierių mokomais besidominčiaisiais, naujai pasikrikštijusiais atsivertusiaisiais, sergančiaisiais, vienišais, mažiau aktyviais, vaikų namuose turinčiais vienišais tėveliais ir taip toliau.
Kol dirbtume pagal šį apsilankymų visuose namuose tvarkaraštį, o tai gali užtrukti kelis mėnesius, su mūsų sąraše esančiais asmenimis ir šeimomis galėtume susisiekti kitomis Viešpaties mums parūpintomis priemonėmis. Be abejo, bažnyčioje galime bendrauti su mūsų šeimomis ir, kaip sakoma Raštuose, „kalbėtis vienas su kitu apie jų sielų gerovę“6. Be to, galime skambinti telefonu, rašyti el. laiškus ir trumpąsias žinutes, netgi užkalbinti kokiame nors viename iš gausybės mums prieinamų socialinių tinklų. Kad patenkintume specialius poreikius, galime nusiųsti citatų iš Raštų ar visuotinės konferencijos kalbos, arba iš „Mormon Messages“ [liet. „Mormonų žinios“], kurių daug yra tinklalapyje LDS.org. Kalbant Pirmosios Prezidentūros kalba, mes turime stengtis kaip įmanoma labiau, atsižvelgdami į savo esamas aplinkybes ir turimus išteklius.
Broliai, šį vakarą jūsų prašau praplėsti savo namų mokymo viziją. Prašau naujesniu bei geresniu būdu pamatyti save kaip Viešpaties ypatingus atstovus Jo vaikams. Tai reiškia, kad reikia palikti pripuolamą, į Mozės įstatymą panašią mėnesio pabaigos kalendoriaus tradiciją, kai skubama iš Bažnyčios žurnalo šeimoms paskaityti žinią, kurią jie jau patys yra perskaitę. Norime viltis, kad pradėsite nesuvaidinto, į Evangeliją orientuoto rūpesčio nariais erą, rūpinsitės ir prižiūrėsite su atjauta vienas kitam, visais prasmingais būdais tenkinsite dvasinius ir materialiuosius poreikius.
O kalbant apie tai, kas „užskaitoma“ kaip namų mokymas – tai „užskaitomas“ kiekvienas geras darbas; tad praneškite apie juos visus! Tikrai, pats svarbiausias pranešimas yra tai, kaip palaiminote ar pasirūpinote jūsų prievaizdavimui patikėtais žmonėmis, o tai beveik nieko bendro neturi su konkrečiu kalendoriumi ar konkrečia vieta. Svarbu yra mylėti savo žmones ir vykdyti įsakymą „nuolat prižiūrėti Bažnyčią“7.
Praeitų metų gegužės 30 dieną mano draugas Trojus Raselas susiruošė su savo pikapu nuvažiuoti paaukoti kelių daiktų į vietinę Deseret Industries. Važiuodamas iš garažo pajuto, kad galiniu ratu kažką kliudė. Manydamas, kad kažkas iškrito iš pikapo, jis išlipo ir pamatė, jog veidu į žemę ant šaligatvio guli jo brangus devynmetis sūnus, vardu Ostinas. Šį kartą nepadėjo nei klyksmai, nei kunigystės palaiminimas, nei greitoji pagalba, nei ligoninės personalas. Ostinas žuvo.
Trojus nebeįstengė užmigti ir nusiraminti – jis buvo nepaguodžiamas. Jis sakė, kad to nebegalįs pakelti ir nebegalįs toliau gyventi. Tačiau tuo kankinančiu metu pasireiškė trys išperkančios jėgos.
Pirmoji jų – tai mūsų mylinčio Tėvo danguje meilė ir patikinanti dvasia, per Šventąją Dvasią jaučiama Trojų guodusi akivaizda, su meile mokiusi ir šnabždėjusi jam, jog Dievas puikiai supranta, ką reiškia netekti nuostabaus ir tobulo Sūnaus. Antroji – jo žmona Dydra, kuri laikė jį apkabinusi, jį mylėjo ir jam priminė, jog ji taip pat neteko sūnaus ir neketino netekti dar ir vyro. Trečioji jėga – tai Džonas Meningas, nepaprastas namų mokytojas.
Nežinau pagal kokį tvarkaraštį Džonas su savo jaunesniuoju porininku lankėsi Raselų namuose ar kokia žinia ten nuvykę jie dalinosi, ar kaip pranešdavo apie savo vizitus. Tačiau žinau, jog praeitą pavasarį brolis Meningas pasilenkė ir pakėlė Trojų Raselą nuo to tragiško kelio taip, lyg būtų pakėlęs mažąjį Ostiną. Kaip tikras namų mokytojas, sargybinis ar brolis Evangelijoje, Džonas vykdydamas kunigystės pareigą paprasčiausiai ėmė rūpintis Trojumi Raselu. Pirmiausia jis pasakė: „Trojau, Ostinas nori, kad grįžtum į gyvenimą – ir į krepšinio aikštę – tad kiekvieną rytą, 5:15 aš būsiu čia. Būk pasiruošęs, nes nenoriu, jog atvykęs dar turėčiau tave žadinti. Tikrai žinau, jog Dydra to irgi nenori.“
Vėliau Trojus man pasakė, jog niekur nenorėjo eiti, „nes jis pats rytais visuomet su savimi imdavo Ostiną, tad tie prisiminimai jam būtų buvę per skaudūs. Tačiau Džonas buvo atkaklus ir aš prisiverčiau. Nuo pat tos pirmos dienos mes kalbėjomės, tiksliau aš kalbėjau, o Džonas klausėsi. Kalbėjau visą kelią į bažnyčią, o po to – visą kelią atgal namo. Kartais kalbėdavau mums sustojus pakelėje ir stebint, kaip už Las Vegaso leidžiasi saulė. Iš pradžių buvo sunku, tačiau ilgainiui supratau, kad mano stiprybės šaltinis buvo labai lėtas 1,88 m ūgio bažnyčios krepšinio žaidėjas, visiškai apgailėtinas metikas. Tačiau jis mane mylėjo ir manęs klausėsi tol, kol mano gyvenime vėl patekėjo saulė.“8
Mano broliai šventoje kunigystėje, kai kalbame apie namų mokymą, arba sargybą, arba asmenišką kunigystės patarnavimą – vadinkite tai, kaip tik norite, – būtent apie tai ir kalbame. Mes prašome, kad jūs, namų mokytojai, būtumėte ypatingi Dievo atstovai Jo vaikams. Mylėkite, rūpinkitės ir melskitės už jums paskirtus žmones taip, kaip mes mylime, rūpinamės ir meldžiamės už jus. Kad pagal savo aplinkybes kaip įmanoma budriau rūpintumėtės Dievo kaimene – to meldžiu Gerojo mūsų visų Ganytojo, kurio liudininkas esu, paties Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.