Savo namuose skleisiu Evangelijos šviesą
Jei pastebėsime ir dalinsimės tuo, ką gera turi kiti, galėsime skleisti Evangelijos šviesą savo namuose, mokyklose ir darbovietėse.
Reaguodamos į Lindos K. Burton kvietimą balandžio visuotinėje konferencijoje,1 daugelis iš jūsų ėmėtės prasmingų ir dosnių gailestingumo darbų, sutelkdamos jėgas į pagalbą pabėgėliams savo krašte. Nuo nesudėtingų asmeniškų pastangų iki visuomeninių programų, tie darbai yra meilės vaisius. Dalindamosi savo laiku, talentais ir ištekliais įžiebėte savo ir pabėgėlių širdis. Vilties, tikėjimo ir net didesnės meilės įžiebimas tarp gavėjo ir davėjo yra neatsiejamas tikrosios meilės vaisius.
Pranašas Moronis mums sako, kad tikroji meilė yra neatsiejama savybė tų, kurie gyvens su Dangiškuoju Tėvu celestialinėje karalystėje. Jis rašo: „Jeigu neturite tikrosios meilės, jūs jokiu būdu negalite būti išgelbėti Dievo karalystėje.“2
Be abejo, Jėzus Kristus yra tobulas šios tikrosios meilės įsikūnijimas. Ikimirtingajame pasaulyje Jo pasisiūlymas būti mūsų Gelbėtoju, darbai mirtingajame gyvenime, dieviška Apmokėjimo dovana ir nepaliaujamos pastangos padėti mums sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą yra tobula tikrosios meilės išraiška. Jis darbuojasi susitelkdamas į meilę savo Tėvui, reiškiamą per meilę kiekvienam iš mūsų. Paklaustas, kuris įsakymas didžiausias, Jėzus atsakė:
„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu.
Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.“3
Vienas iš svarbiausių būdų, kaip galime išsiugdyti ir parodyti meilę savo artimui, tai – nešykštėti geros minties ar žodžio. Prieš kažkiek metų brangi draugė pasakė: „Didžiausia tikrosios meilės išraiška, galbūt, yra gebėjimas neteisti.“4 Tai tebegalioja ir šiandien.
Neseniai trimetė Alisa su savo broliais ir seserimis žiūrėjo filmą ir su nuostaba veide pareiškė: „Mama, ta višta keista!“
Jos mama pažvelgė į ekraną ir tarė šypsodamasi: „Brangute, tai povas.“
Kaip ta neišmananti trimetė mergaitė, mes kartais į kitus žvelgiame ribotai arba neteisingai suprasdamos. Kartais susitelkiame į aplinkinių skirtumus ir įžvelgiamas ydas, o Dangiškasis Tėvas mato savo vaikus, sukurtus pagal Jo amžiną atvaizdą, pilnus nepakartojamo ir šlovingo potencialo.
Prezidentas Džeimsas E. Faustas kadaise sakė: „Kuo labiau senstu, tuo mažiau teisiu.“5 Tai man primena apaštalo Pauliaus įžvalgą:
„Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, protavau kaip vaikas; tapęs vyru, mečiau tai, kas vaikiška.
Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį. Dabar pažįstu iš dalies, o tuomet pažinsiu, kaip pats esu pažintas.“6
Kai aiškiau matome savo netobulumus, esame ne tokios greitos regėti kitus „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“. Turime naudotis Evangelijos šviesa, kad kitus regėtume taip, kaip juos regi Gelbėtojas – per atjautos, vilties ir tikrosios meilės prizmę. Išauš diena, kai tobulai suprasime kitų žmonių širdis ir būsime dėkingos už mums suteiktą gailestingumą – kaip ir mes šiame gyvenime vedamos tikrosios meilės užjautėme kitus ir nepašykštėjome geresnio žodžio.
Prieš kelerius metus su merginų grupe vykau į kelionę kanojomis. Tamsiai mėlynų žalumos apsuptų ežerų, medžiais užvešėjusių kalnų ir uolėtų jų atbrailų grožis užgniaužė kvapą. Mums iriantis virš irklų žaižaravo vanduo, o saulė šildė mus, besiiriančias ramiu ežeru.
Tačiau netrukus dangų aptemdė debesys ir pakilo smarkus vėjas. Kad nors kiek pajudėtume į priekį turėjome irklus giliai nardinti į vandenį ir be perstojo irkluoti. Po kelių alinančių valandų galiausiai pasiekėme ežero kraštą ir savo nuostabai išvydome, kad vėjas mums tapo palankus.
Mes greitai pasinaudojome šia dovana. Išsitraukėme nediduką brezentą ir du jo galus pririšome prie irklo rankenos, o kitus prie mano vyro kojų, kurias jis ištiesė į priekį per kanojos kraštus. Vėjas pagavo savadarbes bures ir mes ėmėme lėkti.
Merginos kitose kanojose, išvydusios, kaip lengvai skriejame vandeniu, bemat pasigamino savo bures. Mūsų širdys nušvito ir palengvėjo, ir buvome dėkingos už atokvėpį nuo tos dienos iššūkių.
Nuoširdus draugo komplimentas, džiugus gimdytojo pasisveikinimas, brolio ar sesers pritarimas ar bendradarbio arba bendraklasio šypsena gali būti it tas šlovingas vėjas, pakeliantis mūsų bures gyvenimo sunkumuose. Prezidentas Tomas S. Monsonas štai ką apie tai sakė: „Negalime pakeisti vėjo krypties, bet galime sureguliuoti bures. Siekdami didžiausios laimės, ramybės ir pasitenkinimo rinkimės būti teigiamai nusiteikę.“7
Žodžiuose glūdi įspūdinga galia tiek pakylėti, tiek ir sunaikinti. Tikriausiai visos galime prisiminti piktus mus nusmukdžiusius žodžius ir kitus, tartus iš meilės, pakylėjusius mūsų dvasią lyg ant sparnų. Kai renkamės apie žmones – ir žmonėms – sakyti vien tai, kas teigiama, tai pakylėja ir stiprina aplinkinius, padeda jiems sekti Gelbėtojo pavyzdžiu.
Kai buvau pradinukė, stengiausi stropiai kryželiu išsiuvinėti posakį „Savo namuose skleisiu Evangelijos šviesą.“ Vieną savaitės popietę mums, mergaitėms, dygsniuojant medžiagą mokytoja papasakojo istoriją apie mergaitę, gyvenusią slėnio papėdėje. Vakarais mergaitė priešingoje slėnio pusėje matydavo namą su spindinčiais auksiniais langais. Jos namelis buvo mažas ir kiek apšiuręs, todėl mergaitė svajojo gyventi tame gražiame name su auksiniais langais.
Vieną dieną mergaitei buvo leista dviračiu apkeliauti visą slėnį. Ji nekantraudama važiavo tol, kol pasiekė taip seniai susižavėjimą kėlusį namą su auksiniais langais. Tačiau nulipusi nuo dviračio ji pamatė apleistą ir apgriuvusį namą, kiemą, apaugusį aukštomis žolėmis, bei paprastus murzinus langus. Nuliūdusi mergaitė pasuko namo. Jos nuostabai, anapus slėnio ji išvydo spindintį namą su auksiniais langais ir netrukus suvokė, jog tai buvo jos pačios namas.8
Kartais mes, kaip ta mergaitė, dairomės į tai, ką turi kiti, ir tada lygindamos sumenkiname save. Mes susitelkiame į „Pinterest“ ar „Instagram“ programose viešinamą gyvenimą arba mokykloje ar darbe pasineriame į varžymosi atmosferą. Tačiau, jei akimirkai stabtelime ir suskaičiuojame savo malones 9, pradedame regėti per tikrosios perspektyvos prizmę ir išvystame Dievo gerumą visiems Savo vaikams.
Nesvarbu, ar mums 8 ar 108, mes galime skleisti Evangelijos šviesą savo aplinkoje, kad ir kur būtume – dangoraižyje Manhatane, lūšnelėje Malaizijoje ar jurtoje Mongolijoje. Galime nuspręsti kituose ir savo aplinkybėse matyti gera. Viso pasaulio merginos ir moterys tikrąją meilę gali parodyti pasirinkdamos žodžius, kurie kitiems įkvepia pasitikėjimą ir tikėjimą.
Vyresnysis Džefris R. Holandas papasakojo apie vaikiną, kuris mokykloje buvo savo bendraamžių patyčių taikinys. Prabėgus keleriems metams jis išsikėlė, įstojo į armiją, įgijo išsilavinimą ir tapo aktyviu Bažnyčios nariu. Tas jo gyvenimo tarpsnis buvo kupinas nuostabių sėkmę atnešusių išgyvenimų.
Po kelerių metų jis sugrįžo į savo gimtąjį miestą. Tačiau žmonės nepripažino, kad jis subrendo ir patobulėjo. Jiems jis vis dar tebuvo „toks ar anoks“, ir jie elgėsi su juo kaip anksčiau. Galiausiai šis geras vyrukas išsikvėpė, pasislėpė savo sėkmingosios versijos šešėlyje, ir negalėjo panaudoti nuostabių išugdytų talentų, kuriais būtų galėjęs palaiminti jį vėl paniekinusius ir atstūmusius žmones.10 Kokia netektis tiek jam, tiek ir bendruomenei!
Apaštalas Petras mokė: „Visų pirma turėkite apsčiai meilės vieni kitiems, nes meilė uždengia nuodėmių gausybę.“11 Karšta, t. y. nuoširdi, meilė pasimato tada, kai pamirštame kitų klaidas ir suklupimus, nelaikome pykčio ir neprimename nei sau, nei kitiems apie būtus netobulumus.
Stengdamosi tapti panašesnės į mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, turime pareigą ir privilegiją priimti visų pažangą. Kaip smagu žmogaus, suvokusio Jėzaus Kristaus Apmokėjimą, akyse matyti šviesą ir matyti tikrus pokyčius jo gyvenime! Misionieriai, patyrę džiaugsmą dėl atsivertusiojo, kurį matė žengiantį į krikšto vandenis, o vėliau įeinantį pro šventyklos duris, yra liudytojai palaiminimo, leidžiančio ir skatinančio keistis kitus. Nariai, atviromis rankomis priimantys atsivertusiuosius, kurie galbūt nebuvo laikomi tinkamiausiais kandidatais į karalystę, atranda didžiulį pasitenkinimą padėdami jiems pajusti Viešpaties meilę. Nuostabus Jėzaus Kristaus Evangelijos grožis yra amžinojo tobulėjimo tikrovė – mums ne tik leidžiama keistis į gerą, bet mes raginamos ir net mums įsakyta nenustoti siekti pažangos ir galiausiai tobulybės.
Prezidentas Tomas S. Monsonas patarė: „Šimtais paprastų būdų visos jūs nešiojate tikrosios meilės mantiją. […] Užuot teisę [ar] kritikavę [vieni] kitus, prisipildykime tyros Kristaus meilės savo bendrakeleiviams šiame gyvenime. Pripažinkime, kad kiekviena iš visų jėgų stengiasi įveikti iššūkius, pasitaikančius [jos ar jo] kelyje, ir iš visų jėgų stenkimės padėti.“12
Žmogus, mylintis tikrąja meile, yra kantrus, malonus ir patenkintas. Tikroji meilė pirmenybę teikia kitiems, ji nuolanki, ji rodo savitvardą, kituose mato gera ir džiaugiasi, kai kam nors pasiseka.13
Ar mes, kaip sesės (ir broliai) Sionėje pasiryšime „draugiškai triūs[ti], […] kai reikia švelnumo, paguodos, kantrybės, atei[ti] padėti [Gelbėtojo] vardu“?14 Ar galime su meile ir didžiule viltimi išvysti ir priimti tai, ką gražaus turi kiti, taip suteikdami progą ir skatindami pažangą? Ar galime džiaugtis kitų pasiekimais ir tuo pačiu metu siekti savo pačių pažangos?
Taip, jei pastebėsime ir dalinsimės tuo, ką gera turi kiti, ir leisime netobulumams išblėsti, mes galėsime skleisti Evangelijos šviesą savo namuose, mokyklose ir darbovietėse. Koks dėkingumas užplūsta mano širdį galvojant apie atgailą, kuri mums visoms, neišvengiamai prasižengiančioms šiame netobulame ir kartais sunkiame pasaulyje, įmanoma per mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų.
Liudiju, kad, jei seksime tobulu Jo pavyzdžiu, galėsime gauti tikrosios meilės dovaną, suteiksiančią mums didesnio džiaugsmo šiame gyvenime ir pažadėtuosius amžinojo gyvenimo su Dangiškuoju Tėvu palaiminimus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.