Dėkingumas šabo dieną
Pastarųjų dienų šventiesiems šabas yra dėkingumo ir meilės diena.
Mano brangūs broliai ir seserys, esantys visame pasaulyje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, esu dėkingas, kad prezidentas Tomas S. Monsonas paprašė manęs pasisakyti konferencijoje šią šabo dieną. Meldžiu, kad Šventoji Dvasia mano žodžius nuneštų į jūsų širdis.
Šiandien trokštu pakalbėti apie širdies jausmus. O konkrečiai pakalbėsiu apie dėkingumą – ypač per šabą.
Dėkingumą jaučiame už daugelį dalykų: už nepažįstamojo gerumą, už valgį mums išalkus, už sausą pastogę kilus audroms, už lūžusio kaulo sugijimą ir už sveiką naujagimio riksmą. Daugelis prisimena, kokie dėkingi buvo tokiais momentais.
Pastarųjų dienų šventiesiems toks dėkingumo ir meilės momentas, tiksliau, diena, yra šabas. 1831 m. Viešpats Džeksono apygardoje, Misūryje, esantiems šventiesiems nurodė savo maldas ir padėkas kreipti į dangų. Tiems ankstyviesiems šventiesiems buvo duotas apreiškimas, kaip laikytis šabo dienos ir kaip pasninkauti bei melstis.1
Jiems, o ir mums, Viešpaties buvo pasakyta, kaip per šabą reikia garbinti ir reikšti padėkas. Jau suprantate, kad svarbiausia – mūsų jaučiama meilė dovanų teikėjams. Štai Viešpaties žodžiai apie tai, kaip per šabą reikšti padėkas ir mylėti:
„Aš duodu jiems įsakymą, sakydamas taip: Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa galia, protu ir stiprybe; ir tarnausi jam Jėzaus Kristaus vardu. […]
Visame kame dėkosi Viešpačiui, savo Dievui.
Atnašausi Viešpačiui, savo Dievui, auką teisume, būtent sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios auką.“2
Po to Viešpats įspėja dėl nedėkingumo dovanų teikėjams – Dangiškajam Tėvui ir Jėzui Kristui: „Ir niekuo žmogus neįžeidžia Dievo, arba jo rūstybė neužsidega prieš nieką kitą, kaip tik prieš tuos, kurie nepripažįsta visame jo rankos ir nepaklūsta jo įsakymams.“3
Dauguma iš jūsų, besiklausančiųjų, šabą jau džiugiai laikote atminimo ir padėkos už Dievo palaiminimus diena. Prisimenate šią žinomą giesmę:
Kai bangų likimo blaškomas esi,
kai baisu, nešviečia tau viltis šviesi,
suskaičiuok malones, jas išvardink tu,
ir nustebsi, kiek tau davė Viešpats jų.
Kiek malonių,
jas išvardink tu.
Kiek malonių,
Dievo tau duotų. […]
Rūpesčiai užgriuvo? Pajutai vargus?
Tau atrodo kryžius tavo per sunkus?
Suskaičiuok malones, abejonės dings,
eisi ir dainuosi, keliai nebelinks.4
Man rašo laiškus ir mane aplanko ištikimi pastarųjų dienų šventieji, kuriuos užgriuvo rūpesčiai. Kai kurie jų jaučiasi visko netekę. Viliuosi ir meldžiu, kad tai, ką kalbėsiu apie dėkingumą per šabą, padės išsklaidyti jūsų abejones ir imsite savo širdimis giedoti.
Vienas palaiminimas, už kurį galime jaustis dėkingi, yra tai, kad mes apskritai esame sakramento susirinkime, kuriame Jo vardu yra susirinkę daugiau nei vienas ar du Jo mokiniai. Yra tokių, kurie namuose negali iš lovos pakilti. Yra tokių, kurie norėtų būti ten, kur esame mes, tačiau tarnauja ligoninėse ir rūpinasi viešuoju saugumu ar rizikuodami savo pačių gyvybe gina mus kokioje nors dykumoje ar džiunglėse. Tai, kad su dar vienu šventuoju galime drauge priimti sakramentą, padės mums pradėti jausti dėkingumą ir meilę už Dievo gerumą.
Pranašo Džozefo Smito ir sugrąžintosios Evangelijos dėka galime priskaičiuoti kitą palaiminimą – galimybę kiekvieną savaitę priimti įgaliotų Dievo tarnų paruoštą, palaimintą ir išdalintą sakramentą. Galime būti dėkingi tuomet, kai Šventoji Dvasia mums patvirtina, jog įgaliotų kunigystės turėtojų skaitomus sakramento maldų žodžius pagerbia mūsų Dangiškasis Tėvas.
Iš visų palaiminimų, kuriuos galime suskaičiuoti, vienas iš didžiausių yra atleidimo jausmas, ateinantis mums priimant sakramentą. Gelbėtojui pajusime nuoširdesnę meilę ir dėkingumą, nes dėl Jo begalinės aukos galime būti apvalyti nuo nuodėmės. Priimdami duoną ir vandenį mes atmename, kad Jis kentėjo už mus. O jausdami dėkingumą už tai, ką Jis dėl mūsų padarė, mes pajusime Jo meilę mums ir savo meilę Jam.
Dėl gaunamos meilės palaiminimo mums bus lengviau laikytis įsakymo „visuomet Jį atminti“5. Galite, kaip ir aš, netgi jausti meilę ir dėkingumą už Šventąją Dvasią, kurią Dangiškasis Tėvas pažadėjo būsiant visuomet su mumis, jei tik liksime ištikimi savo sudarytoms sandoroms. Kiekvieną sekmadienį galime suskaičiuoti visas tokias palaimas ir jausti dėkingumą.
Šabo diena taip pat yra tobulas metas prisiminti sandorą, kurią sudarėme krikšto vandenyse, – mylėti ir tarnauti Dangiškojo Tėvo vaikams. Šį pažadą šabo dieną galime vykdyti visa širdimi dalyvaudami klasėse ir kvorumuose ir puoselėdami tikėjimą bei meilę tarp ten esančių savo brolių ir seserų. Į šį pažadą įeina džiaugsmingas savo pašaukimų vykdymas.
Esu dėkingas už daugybę sekmadienių, kai mokiau diakonų kvorumą Bauntifulo mieste Jutoje, o taip pat už sekmadieninės mokyklos klasę Aidahe. Prisimenu laikus, kai tarnavau savo žmonos padėjėju pas lopšelinukus, kur pagrindinė mano užduotis buvo išdalinti ir surinkti žaislus.
Tik gerokai vėliau per Dvasią supratau, kad tokia paprasta mano tarnystė Viešpačiui buvo tikrai reikalinga Dangiškojo Tėvo vaikams. Sunku patikėti, tačiau kai kurie vėliau prisimindavo ir dėkodavo už mano netobulus bandymus tomis šabo dienomis patarnauti jiems vietoj Mokytojo.
Kadangi kartais patys nepastebime savo tarnystės per šabą rezultatų, galime nepastebėti bendro kitų Viešpaties tarnų rezultato. Tačiau Viešpats per Savo ištikimus ir nuolankius tarnus tyliai ir pernelyg nereklamuodamas plečia savo karalystę į šlovingąją Tūkstantmečio ateitį. Jos augančią didybę galima pamatyti per Šventąją Dvasią.
Užaugau sakramento susirinkimus lankydamas mažame Naujojo Džersio skyriuje, kuriame tebuvo keli nariai ir viena – mano – šeima. Prieš septyniasdešimt penkerius metus Filadelfijoje buvau pakrikštytas vieninteliuose mums pasiekiamuose Bažnyčios pastatytuose maldos namuose visoje Pensilvanijoje ar Naujajame Džersyje. Ir štai, Prinstone, Naujojo Džersio valstijoje, kur kadaise tebuvo vienas mažas skyrius, dabar yra dvi didelės apylinkės. Ir vos prieš keletą dienų tūkstančiai jaunuolių šoko ir dainavo švęsdami Filadelfijos šventyklos Pensilvanijoje pašventinimą.
Kai buvau vaikinas, mane pašaukė apygardos misionieriumi vieninteliuose Albukerkio maldos namuose Naujojoje Meksikoje, kuriuose sekmadieniais rinkdavomės garbinti. Šiandien ten yra šventykla ir keturi kuolai.
Iš Albukerkio išvykau studijuoti į Keimbridžą Masačusetse. Ten tebuvo vieni maldos namai ir apygarda, apėmusi didžiąją Masačusetso ir Rod Ailando dalį. Tose gražiose kalvotose vietovėse man tekdavo važinėti į sakramento susirinkimus mažučiuose skyriuose, kurių dauguma buvo įsikūrę nuomojamose patalpose ar nedideliuose suremontuotuose namuose. Šiuo metu ten, Belmonte, Masačusetso valstijoje, stovi šventoji Dievo šventykla, o kuolai išsiplėtę per visą tą vietovę.
Tuomet aš dar aiškiai nepastebėjau, jog Viešpats per tuos negausius sakramento susirinkimus ant žmonių liejo savo Dvasią. Galėjau tai jausti, tačiau nepastebėjau Viešpaties ketinimų statyti ir šlovinti savo karalystę masto ir spartos. Vienas pranašas per apreiškimą pamatė ir užrašė tai, ką šiuo metu patys galime matyti. Nefis kalbėjo, jog skaičiumi nebūsime gausūs, tačiau bendra mūsų šviesa bus įspūdinga:
„Ir buvo taip, kad aš pamačiau Dievo Avinėlio bažnyčią ir ji buvo negausi. […]
Ir buvo taip, kad aš, Nefis, išvydau Dievo Avinėlio galią, nusileidusią ant Avinėlio bažnyčios šventųjų ir ant Viešpaties sandoros žmonių, kurie buvo išsklaidyti ant viso žemės veido; ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove.“6
Doktrinoje ir Sandorose yra panašus pranašiškas mūsų aplinkybių ir būsimų galimybių šiame Evangelijos laikotarpyje aprašymas:
„Kol kas dar nesupratote, kokius didelius palaiminimus Tėvas laiko savo rankose ir paruošęs jums;
ir dabar jūs negalite visko pakelti; tačiau būkite džiugūs, nes aš jus vesiu. Karalystė yra jūsų, ir jos palaiminimai yra jūsų, ir amžinybės turtai yra jūsų.
Ir tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas; ir šios žemės dalykai bus jam pridėti, netgi šimteriopai, taip, su kaupu.“7
Esu jautęs tą visoje Bažnyčioje augantį dėkingumo už Dievo palaimas ir meilę pasikeitimą. Rodos, kad tarp Bažnyčios narių jis greičiau įvyksta tada ir ten, kur yra bandomas jų tikėjimas, kur jie turi melsti Dievo pagalbos bent išgyventi.
Laikais, kuriais gyvensime, bus sunkių išbandymų, kaip jų buvo ir Almos žmonėms, kai valdant žiauriajam Amulonui jiems buvo uždėtos pernelyg sunkios naštos:
„Ir buvo taip, kad jų suspaudimuose atėjo jiems Viešpaties balsas, sakantis: Pakelkite galvas ir būkite paguosti, nes aš žinau apie sandorą, kurią sudarėte man; ir aš sudarysiu sandorą su savo žmonėmis ir išvaduosiu juos iš vergijos.
Ir aš taip pat palengvinsiu naštas, kurios užkrautos ant jūsų pečių, kad net nejusite jų ant savo nugarų, netgi būdami vergijoje; ir tai aš padarysiu, kad po to būtumėte man liudytojai ir kad užtikrintai žinotumėte, kad aš, Viešpats Dievas, aplankau savo žmones jų suspaudimuose.
Ir dabar buvo taip, kad naštos, kurios buvo užkrautos ant Almos ir jo brolių, buvo padarytos lengvos; taip, Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė visai Viešpaties valiai.“8
Jūs ir aš esame liudininkai, kad kai tik laikėmės sandorų su Dievu, ypač kai tai buvo sunku, Jis išklausė mūsų padėkos už tai, ką Jis padarė dėl mūsų, maldas ir atsakė į mūsų maldą, kurioje prašėme stiprybės ištikimai ištverti. Tikrai ne kartą Jis mus pradžiugino ir pastiprino.
Turbūt svarstote, ką galėtumėte daryti, kad šią šabo dieną savo gyvenimu ir garbinimu parodytumėte savo dėkingumą ir stiprintumėte save ir kitus prieš laukiančius išbandymus.
Galite šiandien pradėti nuo asmeninės ir šeimos maldos, dėkodami Dievui už tai, ką Jis yra dėl jūsų padaręs. Galite melsti žinojimo, ką Viešpats norėtų, kad jūs nuveiktumėte tarnaudami Jam ir kitiems. O konkrečiai galite melstis, kad Šventoji Dvasia jums parodytų tą, kuris yra vienišas ar stokojantis ir kurį Viešpats norėtų, kad jūs aplankytumėte.
Galiu jums pažadėti, jog į jūsų maldas bus atsakyta, ir, jei tik elgsitės pagal gautus atsakymus, atrasite šabo dienos džiaugsmą ir jūsų širdyje nebeišsiteks dėkingumas.
Liudiju, kad Dievas Tėvas jus pažįsta ir myli. Iš meilės jums Gelbėtojas, Viešpats Jėzus Kristus, apmokėjo jūsų nuodėmes. Jie, Tėvas ir Sūnus, žino jūsų vardą taip pat, kaip žinojo pranašo Džozefo Smito vardą jam pasirodydami. Liudiju, kad tai yra Jėzaus Kristaus Bažnyčia ir kad Jis vykdys jūsų su Dievu sudaromas ir atnaujinamas sandoras. Pati jūsų prigimtis ims panašėti į Gelbėtoją. Būsite sustiprinti prieš pagundas ir prieš abejones dėl tiesos. Šabo diena jums teiks džiaugsmą. Tai jums pažadu Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.