„Jeigu pažinote mane“
Ar mes tik žinome apie Gelbėtoją, ar mes vis geriau Jį pažįstame? Kaip pažinti Viešpatį?
Baigdamas Kalno pamokslą Gelbėtojas pabrėžė amžinąją tiesą, kad „Sūnaus gelbėjančioji malonė gaunama tik vykdant Tėvo valią.“1
Jis pareiškė:
„Ne kiekvienas, kuris man šaukia: „Viešpatie, Viešpatie!“ – įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią.
Daugelis man sakys, tai dienai atėjus: „Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugybės stebuklų tavo vardu?!“
Tuomet jiems pareikšiu: „Aš niekuomet jūsų nepažinojau. Šalin nuo manęs, nedorėliai!“2
Tą mokymą imame geriau suprasti, kai mąstome apie įkvėptą šio teksto pataisymą. Pastebėtina, kad karaliaus Jokūbo Biblijos versijoje esantys Viešpaties žodžiai „Aš niekuomet jūsų nepažinojau“ Džozefo Smito Vertime buvo pakeisti į „Jūs niekada manęs nepažinojote.“3
Apsvarstykite taip pat palyginimą apie dešimt mergelių. Prisiminkite, kad penkios paikos ir nepasiruošusios mergelės nuėjo aliejaus savo šviestuvams tik išgirdusios kvietimą pasitikti jaunikį.
„Joms beeinant pirkti, atėjo jaunikis. Kurios buvo pasiruošusios, įėjo kartu su juo į vestuves, ir durys buvo uždarytos.
Vėliau atėjo ir [penkios paikos] mergaitės ir ėmė prašytis: „Viešpatie, viešpatie, atidaryk, čia mes!“
O jis atsakė: „Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu!“4
Šio palyginimo prasmę mums visiems praplečia kitas įkvėptas pataisymas. Svarbu atkreipti dėmesį, kad frazė „aš jūsų nepažįstu“, kokią randame karaliaus Jokūbo Biblijoje, Džozefo Smito vertime buvo patikslinta, pakeičiant į „Jūs nepažįstate manęs.“5
Frazės „Jūs niekada manęs nepažinojote“ ir „Jūs nepažįstate manęs“ kiekvienam iš mūsų turėtų tapti gilios dvasinės savianalizės priežastis. Ar mes tik žinome apie Gelbėtoją, ar mes vis geriau Jį pažįstame? Kaip pažinti Viešpatį? Šiems sielos klausimams skirta mano žinia. Nuoširdžiai kviečiu Šventosios Dvasios pagalbos, kai drauge apmąstysime šią gyvybiškai svarbią temą.
Pažinimas
Jėzus sakė:
„Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.
Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą.“6
Tėvą pažįstame tada, kai pažįstame Jo Mylimąjį Sūnų.
Didysis mirtingojo gyvenimo tikslas yra ne vien sužinoti apie Tėvo Viengimį, bet ir siekis Jį pažinti. Keturi svarbiausi žingsniai, galintys padėti pažinti Viešpatį yra tikėjimo Juo panaudojimas, sekimas Juo, tarnavimas Jam ir tikėjimas Juo.
Tikėjimo Juo panaudojimas
Panaudoti tikėjimą Jėzumi Kristumi, tai pasikliauti Jo nuopelnais, gailestingumu ir malone.7 Gelbėtoją pažinti pradedame lavindami savo dvasinius sugebėjimus ir bandydami Jo mokymus, kol savo sielose atrandame vietos Jo žodžiams .8 Stiprėjant mūsų tikėjimui Viešpačiu imame Juo pasitikėti ir įgyjame įsitikinimą Jo galia mus išpirkti, išgydyti ir sustiprinti.
Tikras tikėjimas yra sutelktas į Viešpatį, Juo pagrįstas ir visada veda prie teisių veiksmų. „Tikėjimas Kristumi [yra] pirmasis apreikštos religijos principas, […] viso teisumo pagrindas, […] visų protingų esybių veiksmo principas“9 Kadangi įgyjant ir panaudojant tikėjimą svarbiausi yra teisingais Gelbėtojo skelbtais principais pagrįsti veiksmai, tai „tikėjimas be darbų nevaisingas.“10 „Turime būti žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai.“11
Dievo žodžio klausymas ir dvasinės tikėjimo Gelbėtoju dovanos priėmimas yra glaudžiai susiję, nes „tikėjimas – iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis.“12 Jį ir Jo balsą imame pažinti studijuodami ir sotindamiesi Raštuose esančiu Jo žodžiu,13 su tikru ketinimu melsdami Tėvą Jo vardu,14 ir siekdami nuolatinės Šventosios Dvasios bendrystės.15 Kad gautume tikėjimo Juo dovaną, savo gyvenime privalome mokytis ir taikyti Kristaus doktriną.16
Tikėjimo Viešpačiu naudojimas yra svarbus ruošiantis sekti Juo.
Sekimas Juo
„Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai.
Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais.“
Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo.17
Petras ir Andriejus yra puikūs klausymo ir sekimo Mokytoju pavyzdžiai.
Taip pat Gelbėtojas moko jus ir mane: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“18 Norėdami paimti Jo kryžių, turime atsisakyti visos bedievystės ir kiekvieno pasaulietiško geidulio bei laikytis Viešpaties įsakymų.19
Viešpats ragino mus tapti tokiais, kaip Jis.20 Taigi, Viešpaties sekimas reiškia jo veiksmų kartojimą. Viešpatį vis geriau pažįstame stengdamiesi per Jo Apmokėjimo galią tapti tokie kaip Jis.
Savo mirtingosios tarnystės žemėje metu Jėzus nurodė kelią, pirmas jį praėjo ir parodė tobulą pavyzdį. Jei teisingai suprasime Jo charakterį, tobulumą ir savybes21, sekdami Juo ir eidami uolios mokinystės keliu, gausime tvirtą tikslą ir aiškią kryptį.
Sekimas Viešpačiu taip pat suteikia galimybę įgyti aiškų žinojimą, kad mūsų gyvenimo kryptis, kuria judame, atitinka Dievo valią.22 Toks pažinimas nėra nesuvokiama paslaptis ir nėra sutelktas pirmiausia į mūsų žemiškuosius siekius arba paprastus materialinius rūpesčius. O nuolatinis judėjimas pirmyn sandoros taku yra Jam patinkantis gyvenimo būdas.
Mormono Knygoje aprašytas Lehio sapnas nurodo kelią, kuriuo turėtume eiti, sunkumus, su kuriais susidursime, ir dvasinius išteklius, skirtus padėti mums sekti Gelbėtoju ir artėti prie Jo. Jis nori, kad eitume pirmyn ankštu ir siauru keliu. Medžio vaisiaus ragavimas ir tapimas „atverst[u] į Viešpatį“ iki sielos gelmių23, tai palaimos, kurias Jis trokšta, kad gautume. Taigi, Jis kviečia mus: „Ateik ir sek paskui mane!“24
Ir tikėjimo panaudojimas, ir sekimas Jėzumi Kristumi yra būtini pasirengimui tarnauti Jam.
Tarnavimas Jam
„Nes kaipgi žmogus pažins šeimininką, kuriam netarnavo ir kuris svetimas jam, ir tolimas nuo jo širdies minčių ir ketinimų?“25
Galime geriau pažinti Viešpatį, kai tarnaujame Jam ir darbuojamės Jo karalystėje. Kai tai darome, Jis dosniai mus laimina dangiškąja pagalba, dvasinėmis dovanomis ir naujais sugebėjimais. Dirbdami Jo vynuogyne niekada neliekame vieni.
Jis pareiškė: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“26
Gelbėtoją galėsime pažinti, kai stengsimės eiti ten, kur Jis norės, kai stengsimės kalbėti tai, ką Jis lieps, ir kai tapsime tais, kuo Jis lieps mums tapti.27 Kai nuolankiai pripažįstame, kad visiškai nuo Jo priklausome, Jis praplečia mūsų sugebėjimus dar efektyviau tarnauti. Palaipsniui mūsų norai labiau ima derėti su Jo norais ir Jo tikslai tampa mūsų tikslais taip, kad mes „nepaprašysi[me] to, kas prieštarauja [Jo] valiai.“28
Tarnavimas Jam reikalauja visos mūsų širdies, galios, proto ir stiprybės.29 Todėl nesavanaudiškas tarnavimas pergali egocentriškus ir savanaudiškus prigimtinio žmogaus polinkius. Išsiugdome meilę tiems, kam tarnaujame. Ir kadangi tarnavimas kitiems yra tarnavimas Dievui, išsiugdome stipresnė meilę Jam ir savo broliams bei seserims. Tokia meilė yra tikrosios meilės, kuri yra tyra Kristaus meilė, dvasinės dovanos apraiška.30
„Melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; kad taptumėte Dievo sūnumis; idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis, kadangi matysime jį tokį, koks jis yra; idant turėtume šitą viltį; idant būtume išskaistinti, kaip jis skaistus.“31
Viešpatį pažįstame tada, kai prisipildome Jo meilės.
Tikėjimas Juo
Ar įmanoma naudoti tikėjimą Juo, sekti Juo, tarnauti Jam, bet netikėti Juo?
Pažįstu Bažnyčios narių, kurie Raštuose užrašytas ir nuo sakyklos paskelbtas doktrinas ir principus priima kaip tikrus. Bet tuo pačiu jiems sunkiai sekasi tikėti, kad tos Evangelijos tiesos yra taikytinos būtent jų gyvenime ir jų aplinkybėmis. Atrodo, kad jie turi tikėjimą Gelbėtoju, bet netiki, jog Jo pažadėti palaiminimai jiems yra pasiekiami, arba kad yra veiksmingi jų gyvenime. Taip pat esu sutikęs pareigingaitarnaujančių savo pašaukimuose brolių ir seserų, kuriems sugrąžintoji Evangelija dar netapo realiu gyvenimus keičiančiu dalyku. Viešpatį galime pažinti, kai ne vien tikime Jį, bet taip pat tikime Juo ir Jo pažadais.
Naujajame Testamente tėvas paprašė Gelbėtojo išgydyti vaiką. Jėzus atsakė:
„Jei ką gali?! Tikinčiam viskas galima!“
Vaiko tėvas sušuko: „Tikiu! Padėk mano netikėjimui!“32
Daug kartų kalbėjau apie šio tėvo prašymą: „Padėk mano netikėjimui!“ Įdomu, ar to vyro prašymo priežastis visų pirma ne buvo padėti jam įtikėti Jėzų, kaip Išpirkėją ir Jo galią išgydyti. Tik4tina, kad jis jau pripažino Kristų esant Dievo Sūnų. Bet galbūt jam reikėjo pagalbos patikėti, kad Mokytojo gydančioji galia galėjo būti taikoma taip asmeniškai ir konkrečiai, kad palaimintų jo paties mylimą sūnų. Galbūt jis jau tikėjo Kristų apskritai, bet netikėjo Kristumi konkrečiai ir asmeniškai.
Dažnai mes liudijame, kad tai, ką žinome, yra tiesa, bet ko gero svarbesnis visiems mums klausimas būtų, ar tikime tuo, ką žinome.
Tinkamu kunigystės įgaliojimu atliekamos šventos kunigystės apeigos yra būtinos, kad tikėtume Gelbėtoju, Jį pažintume ir, galiausiai, tikėtume tuo, ką žinome.
„Ir ši [Melchizedeko] kunigystė vykdo evangeliją ir turi karalystės slėpinių raktą, būtent Dievo pažinimo raktą.
Todėl jos apeigose apsireiškia dieviškumo galia.“33
Tikime Viešpačiu ir pažįstame Jį, kai Melchizedeko kunigystę turinčiųjų naudojamas Dievo pažinimo raktas atrakina duris ir padaro, kad visi mes galėtume savo gyvenime įgyti dievotumo galios. Tikime Gelbėtoju ir pažįstame Jį, kai sekame Juo priimdami ir ištikimai gerbdami šventas apeigas ir mūsų veiduose vis ryškau matosi Jo atvaizdas.34 Tikime Kristumi ir pažįstame Jį, kai asmeniškai patiriame keičiančią, gydančią, stiprinančią ir pašventinančią Jo Apmokėjimo galią. Tikime Mokytoju ir pažįstame Jį, kai „mumyse [įsišaknija] jo žodžio gali[a],“35 kai ji įrašoma mūsų protuose ir širdyse,36 ir kai mes paliekame visas savo nuodėmes, kad pažintume Jį.37
Tikėti Juo reiškia pasikliauti, kad Jo dosnios palaimos yra prieinamos ir yra taikomos mūsų asmeniniuose gyvenimuose ir šeimose. Tikėti Juo visa siela38 pradedame verždamiesi pirmyn sandorų taku, savo valią patikėdami Jam ir paklusdami Jo mums skirtiems prioritetams ir terminams. Tikėjimas Juo – priėmimas, kad Jo galia ir pažadai yra tikri – į mūsų gyvenimą atneša perspektyvą, ramybę ir džiaugsmą.
Pažadas ir liudijimas
Ateis diena, kai kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jėzus yra Kristus.39 Tą palaimingą dieną žinosime, kad Jis asmeniškai pažįsta kiekvieną iš mūsų. Ir aš liudiju bei pažadu, kad galime ne tik žinoti apie Viešpatį, bet taip pat pažinti Jį, kai panaudojame tikėjimą, sekame, tarnaujame ir tikime Juo. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.