Viešpats Jėzus Kristus moko mus melstis
Ar melsdamiesi iš tikrųjų meldžiatės, ar tik sakote maldas?
1977-aisiais Kuske, Peru, tarnavau nuolatiniu Bažnyčios misionieriumi. Kartu su porininku gavome leidimą nuvežti visus Kusko zonos misionierius prie didingųjų Maču Pikču griuvėsių.
Mūsų ekskursijai po griuvėsius baigiantis, keletas misionierių panoro nueiti prie Inkų tilto, kalnų maršruto dalies. Iš karto širdyje pajutau Dvasios nenorą, kad ten eičiau. Takas vedė kalno pakraščiu, 610 metrų aukščio šlaitu. Keliose vietose tako pločio užteko eiti tik vienam žmogui. Mudu su porininku pasakėme jiems, kad prie Inkų tilto eiti neturėtume.
Tačiau misionieriai neatlyžo. Jie ėmė prašyti atkakliau ir, nepaisant Dvasios nurodymų, aš pasidaviau bičiulių spaudimui ir pasakiau jiems, kad galime ten eiti, jei tik būsime itin atsargūs.
Kai įžengėme į taką, vedantį link Inkų tilto, buvau grupės gale ir, kaip ir buvo susitarta, iš pradžių visi ėjo lėtai. Vėliau misionieriai ėmė eiti labai greitai ir netgi bėgti. Jie ignoravo mano prašymus sulėtinti tempą. Jaučiau, kad turiu juos pasivyti ir pasakyti, jog turime pasukti atgal. Buvau toli atsilikęs ir, norėdamas juos pasivyti, turėjau bėgti.
Kai pasiekiau vingį, kuris dviem eiti buvo per siauras, pamačiau stovintį nugara į uolą atsirėmusį misionierių. Paklausiau, kodėl jis ten stovi. Jis atsakė, kad pajuto turįs šiek tiek palaukti toje vietoje ir kad aš turėčiau eiti toliau.
Jaučiau būtinybę kuo skubiau pasivyti nuėjusius į priekį, taigi jis padėjo man jį aplenkti ir taip taku pajudėjau tolyn. Atkreipiau dėmesį, kad žemė apaugusi žaluma. Dėdamas ant jos koją ir griūdamas supratau, kad po ta žaluma žemės nebuvo. Staigiai griebiausi kelių žemiau tako augusių šakelių. Akimirką akyse sušmėžavo 600 metrų žemiau manęs per šventąjį Inkų slėnį tekanti Urubambos upė. Pajutau, kad mane apleido jėgos ir kad bet kuriuo metu rankos nustos mane laikę. Tuo momentu karštai pasimeldžiau. Tai buvo labai trumpa malda. Pravėriau burną ir pasakiau: „Tėve, padėk man!“
Šakelės nebuvo tokios tvirtos, kad išlaikytų mano svorį. Supratau, kad artėja galas. Ir būtent tą akimirką, kai buvau bekrentąs, pajutau, kaip tvirta ranka sugriebia mane už rankos ir traukia aukštyn. Sulaukęs pagalbos sugebėjau kovoti toliau ir užsiropšti atgal ant tako. Mane išgelbėjo tas pasilikęs misionierius.
Bet iš tiesų mane išgelbėjo mūsų Dangiškasis Tėvas. Jis išgirdo mano balsą. Prieš tai tris kartus girdėjau Dvasios balsą, perspėjantį neiti prie Inkų tilto, bet tam balsui nepaklusau. Buvau sukrėstas, išbalęs ir nežinojau, ką sakyti. Tada prisiminiau, kad priekyje ėjo kiti misionieriai, taigi nuėjome jų ieškoti, radome ir papasakojome jiems, kas nutiko.
Prie Maču Pikču grįžome eidami labai atsargiai ir tylėdami. Kelionėje atgal tylėjau ir mane aplankė mintis, kad Jis atkreipė dėmesį į mano balsą, bet aš nekreipiau dėmesio į Jo. Kadangi nepaklusau Jo balsui, jaučiau stiprią širdgėlą, bet taip pat ir stiprų dėkingumą už Jo gailestingumą. Jis nepanaudojo Savo teisingumo man, bet iš savo didžio gailestingumo išgelbėjo mano gyvybę (žr. Almos 26:20).
Dienai baigiantis, kai atėjo laikas asmeninei maldai, iš visos širdies meldžiausi „Tėv[ui] ir visokios paguodos Diev[ui]“ (2 Korintiečiams 1:3). Meldžiausi „nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdam[as] Kristumi“ (Moronio 10:4).
Ankstyvą tos pačios dienos rytą meldžiausi lūpomis, o kai buvau bepražūnąs, meldžiausi Jam iš širdies. Mąsčiau, kaip iki tol gyvenau. Suvokiau, kad dažnai mūsų Dangiškasis Tėvas man buvo labai gailestingas. Tą dieną Maču Pikču ir būnant Kuske, Peru, Jis mane pamokė daugelio pamokų. Viena iš didžiausių pamokų buvo ta, kad visada, visada turiu melstis nuoširdžiai, su tikru ketinimu, vadovaudamasis tikėjimu Kristumi.
Kartą Viešpats Jėzus „vienoje vietoje meldėsi“ ir „baigus maldą, vienas mokinys paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis“ (Luko 11:1). Tada jis išmokė savo mokinius melstis. Ir dabar Jis moko jus ir mane melstis taip, kaip savo mintyse matome Jį meldžiantis Getsemanėje ir sakant: „Tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42.) Ar melsdamiesi tikrai ir nuoširdžiai to norite – „tebūna ne mano, bet tavo valia“?
Paulius aprašo, kaip Jėzus „Savo žemiško gyvenimo dienomis“, ypač Getsemanėje, „garsiai šaukdamas ir liedamas ašaras, […] siuntė prašymus bei maldavimus tam, kuris galėjo jį išgelbėti nuo mirties, ir buvo išklausytas dėl savo pagarbios baimės“ (Hebrajams 5:7). Ar melsdamiesi iš tikrųjų meldžiatės, ar tik sakote maldas? Ar meldžiatės paviršutiniškai?
Jėzus karštai meldėsi ir kalbėjo su Savo Tėvu. „Kai […] ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus“ (Luko 3:21). Ar jūs melsdamiesi jaučiate, tarsi atsiveria dangus? Kada paskutinį kartą jautėte tokį ryšį su dangumi?
Priimti svarbius sprendimus Jėzus pasiruošė melsdamasis Savo Tėvui.
„[Jis] užkopė į kalną melstis. Ten jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui.
Išaušus rytui, jis pasišaukė savo mokinius ir iš jų išsirinko dvylika; juos ir pavadino apaštalais“ (Luko 6:12–13).
Ar ruošiatės svarbiems sprendimams melsdamiesi savo Dangiškajam Tėvui? Ar ruošiatės maldai?
Apsilankęs Amerikos žemyne Jėzus mokė žmones melstis. „Ir Jėzus tarė jiems: Melskitės toliau; ir jie nesiliovė meldęsi“ (3 Nefio 19:26).
Jėzus kviečia mus „visada mels[tis]“ (DS 10:5). Jėzus žino, kad mūsų Dangiškasis Tėvas mus girdi ir duoda mums tai, kas yra geriausia. Tad kodėl kartais to nenorime priimti? Kodėl?
Kai tik pasakome: „Dangiškasis Tėve“, Jis išgirsta mūsų maldas ir įsiklauso į mus ir mūsų poreikius. Ir taip Jo akys ir ausys susijungia su jumis. Jis perskaito mūsų mintis, jis pajaučia mūsų širdis. Nuo Jo negalite nieko nuslėpti. Ir nuostabu yra tai, kad į jus Jis žiūri mylinčiomis ir gailestingomis akimis – su tokia meile ir gailestingumu, kokių negalime visiškai suprasti. Bet Jis pajunta meilę ir gailestingumą, kai tik pasakote: „Dangiškasis Tėve.“
Taigi maldos laikas yra labai labai šventas laikas. Jis ne tas, kuris pasakys: „Ne, dabar tavęs nesiklausysiu, nes kreipiesi tik bėdoje.“ Taip elgiasi tik žmonės. Jis ne tas, kuris pasakys: „O, tu net nenutuoki, koks esu užsiėmęs.“ Taip sako tik žmonės.
Viliuosi ir meldžiuosi, kad mes visi galėtume melstis, kaip mus mokė Jėzus, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.