Būkite ambicingi dėl Kristaus
Esame ambicingi dėl Kristaus, jei ištikimai tarnaujame, nuolankiai priimame, kilniai ištveriame, karštai meldžiamės ir vertai priimame sakramentą.
Mano brangūs broliai ir seserys, šiandien norėčiau kreiptis į mūsų Bažnyčios jaunimą bei mūsų nuostabius misionierius. Žinoma, maloniai kviečiu pasiklausyti ir tuos, kurie širdimi irgi jaučiatės jauni.
Rugpjūčio 21 dieną prezidentas Raselas M. Nelsonas pašventino nuostabią Saporo šventyklą – trečią šventyklą Japonijoje. Saporo šventykla yra pastatyta šiaurinėje Japonijoje, Hokaido saloje. Kaip ir Jutą, Hokaidą įkūrė darbštūs ir stropūs pionieriai.
1876 metais mokyti į Hokaidą buvo pakviestas garsus pedagogas daktaras Viljamas Klarkas.1 Japonijoje jis tegyveno aštuonis mėnesius, tačiau jo krikščioniška dvasia paliko neišdildomą įspūdį jo jauniesiems nekrikščionims studentams. Prieš išvykdamas savo studentams jis pasakė tokius žodžius, kurie vėliau buvo įamžinti šioje bronzinėje skulptūroje.2 Jis tarė: „Vaikinai, būkite ambicingi! Būkite ambicingi dėl Kristaus.“3 Jo kvietimas būti „ambicingiems dėl Kristaus“ gali padėti šių dienų šventiesiems vadovautis priimant sprendimus.
Ką reiškia „būti ambicingiems dėl Kristaus“? Būti ambicingiems dėl Kristaus reiškia būti motyvuotiems, susitelkusiems ir pasišventusiems Jo darbui. Būti ambicingiems dėl Kristaus vargu ar reiškia išsiskirti dėl viešos garbės. Būti ambicingiems dėl Kristaus reiškia, kad ištikimai ir stropiai tarnaujame savo apylinkėse ir skyriuose, niekuo nesiskųsdami ir džiugiomis širdimis.
Mūsų misionieriai, tarnaujantys visame pasaulyje, yra puikūs ambicingumo dėl Kristaus pavyzdžiai. Prieš kelerius metus kartu su seserimi Jamašita tarnavome Japonijos Nagojos misijoje. Mūsų misionieriai buvo labai ambicingi dėl Kristaus. Vienas tų misionierių buvo vaikinas, vardu vyresnysis Kouvanas.
Vyresnysis Kouvanas neturėjo dešinės kojos, kurios paauglystėje neteko važiuodamas dviračiu. Praėjus kelioms savaitėms po jo atvykimo į misiją, man paskambino jo porininkas. Važiuojant dviračiu lūžo vyresniojo Kouvano kojos protezas. Nuvežėme jį į gerą ortopedinės įrangos įstaigą, kur privačiame kabinete pirmą kartą pamačiau jo koją. Suvokiau, kiek daug skausmo jis patiria. Jo kojos protezas buvo suremontuotas ir jis grįžo į savo rajoną.
Tačiau bėgant savaitėms jo protezas nesiliovė lūžinėjęs. Krašto medicinos konsultantas rekomendavo jam grįžti namo, kad galbūt gautų pašaukimą į kitą misiją. Nesutikau su tokia rekomendacija, nes vyresnysis Kouvanas buvo puikus misionierius ir labai troško likti Japonijoje. Deja, palaipsniui vyresnysis Kouvanas artėjo link savo fizinių galimybių ribos. Nepaisant to, jis nemurmėjo ir nesiskundė.
Man dar kartą buvo rekomenduota leisti vyresniajam Kouvanui tarnauti tokioje vietoje, kur nereikėtų važinėti dviračiu. Mąsčiau apie tą situaciją. Svarsčiau apie vyresnįjį Kouvaną ir jo ateitį ir meldžiausi šiuo klausimu. Pajutau įkvėpimą, kad taip, turėčiau vyresnįjį Kouvaną išsiųsti namo laukti naujo paskyrimo. Paskambinęs jam išreiškiau savo meilę ir rūpestį ir pranešiau apie savo sprendimą. Jis nieko neatsakė. Telefono ragelyje tegirdėjau jį verkiant. Tariau jam: „Vyresnysis Kouvanai, neprivalai man atsakyti dabar. Paskambinsiu tau rytoj. Prašau pamaldžiai apsvarstyti mano rekomendaciją.“
Kai paskambinau kitą rytą, jis nuolankiai atsakė, kad priima mano patarimą.
Per paskutinį mūsų pokalbį uždaviau jam tokį klausimą: „Vyresnysis Kouvanai, ar pildydamas paraišką į misiją prašei, kad tave siųstų į misiją, kur nereikėtų važinėti dviračiu?“
Jis atsakė: „Taip, prezidente, prašiau.“
Aš vėl paklausiau: „Vyresnysis Kouvanai, tu buvai pašauktas į Japonijos Nagojos misiją, kur turi važinėti dviračiu. Ar pasakei apie tai savo kuolo prezidentui?“
Jo atsakymas mane nustebino. Jis tarė: „Ne, nepasakiau. Nusprendžiau, kad jei tai yra vieta, kur Viešpats nori, kad vykčiau, aš vaikščiosiu į sporto salę ir ištreniruosiu savo kūną važinėti dviračiu.“
Baigiantis mūsų pokalbiui, su ašaromis akyse, jis manęs paklausė: „Prezidente Jamašita, kodėl atvykau į Japoniją? Kodėl esu čia?“
Nedvejodamas jam atsakiau: „Vyresnysis Kouvanai, žinau vieną priežastį. Atvykai čia mano labui. Suvokiau, su kokiu nuostabiu jaunuoliu man teko tarnauti. Esu palaimintas, kad pažinau tave.“
Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad vyresnysis Kouvanas sugrįžo į savo mylinčius namus ir buvo naujai paskirtas tarnauti misijoje, kur jis gali važinėti automobiliu. Didžiuojuosi ne tik vyresniuoju Kouvanu, bet ir visais misionieriais visame pasaulyje, noriai tarnaujančiais be murmėjimų ir skundų. Dėkoju, vyresnieji ir seserys, už jūsų tikėjimą, dėmesingumą ir stiprų ambicingumą dėl Kristaus.
Mormono Knygoje rašoma daug pasakojimų apie ambicingus dėl Kristaus. Alma Jaunesnysis savo jaunystėje persekiojo Bažnyčią ir jos narius. Vėliau, įvykus dramatiškam širdies pasikeitimui, jis tarnavo kaip galingas misionierius. Jis ieškojo Viešpaties vadovavimo ir laimino savo porininkus kartu su jais tarnaudamas. Viešpats sustiprino jį ir jis įveikė jį ištikusius išmėginimus.
Šis Alma mokė savo sūnų Helamaną tokiais žodžiais:
„Kiekvienas, kuris savo viltis sudės į Dievą, bus remiamas savo išmėginimuose ir savo varguose, ir savo suspaudimuose. […]
Laiky[kis] Dievo įsakymų. […]
Tarkis su Viešpačiu visuose savo darbuose, ir jis nukreips tave į gera.“4
Mūsų antrasis sūnus didelę savo paauglystės dalį praleido atsiskyręs nuo Bažnyčios. Sulaukęs dvidešimties jis patyrė tai, dėl ko panoro pakeisti savo gyvenimą. Dėl meilės, maldų ir pagalbos iš savo šeimos ir Bažnyčios narių, o galiausiai per Viešpaties gailestį ir malonę, jis sugrįžo į Bažnyčią.
Vėliau jis buvo pašauktas tarnauti į Vašingtono Siatlo misiją. Iš pradžių jis išgyveno didelį nusivylimą. Pirmuosius tris mėnesius kas vakarą užsidarydavo vonios kambaryje ir verkdavo. Visai kaip vyresnysis Kouvanas, jis troško suprasti: „Kodėl aš čia?“
Ištarnavęs metus jis atsiuntė mums elektroninį laišką, kuris buvo atsakymas į mūsų maldas. Jis rašė: „Dabar aš išties galiu jausti Dievo ir Jėzaus meilę. Aš labai stengsiuosi tapti panašus į senovės pranašus. Nors taip pat patiriu daug sunkumų, esu išties laimingas. Tarnavimas Jėzui tikrai yra pats geriausias dalykas. Nėra nieko nuostabesnio. Esu labai laimingas.“
Jis jautėsi kaip Alma: „O, kokį džiaugsmą ir kokią nuostabią šviesą aš išvydau; taip, mano siela buvo pripildyta džiaugsmo, tokio pat didelio, kokia buvo mano kančia!“5
Gyvenime patiriame išmėginimų, bet jei būsime ambicingi dėl Kristaus, galėsime susitelkti į Jį ir džiūgauti net jų apsupty. Mūsų Išpirkėjas yra didžiausias pavyzdys. Jis suprato savo šventą misiją ir buvo paklusnus Dievo Tėvo valiai. Koks didis palaiminimas mums yra kiekvieną savaitę priimant sakramentą prisiminti Jo nuostabų pavyzdį.
Mano brangūs broliai ir seserys, esame ambicingi dėl Kristaus, jei ištikimai tarnaujame, nuolankiai priimame, kilniai ištveriame, karštai meldžiamės ir vertai priimame sakramentą.
Būkime ambicingi dėl Kristaus su kantrumu ir tikėjimu susigrumdami su savo sunkumais ir ieškodami džiaugsmo savo sandorų kelyje.
Liudiju, kad Viešpats žino jus. Jis žino jūsų sunkumus ir nuogąstavimus. Jis žino jūsų troškimą tarnauti Jam su pasišventimu ir, taip, netgi ambicingai. Jums tai darant, tegul Jis veda ir laimina jus. Jėzaus Kristaus vardu, amen.