„Ateik[ite] ir sek[ite] paskui mane“ praktikuodami krikščionišką meilę ir tarnystę
Kaip Gelbėtojo pastarųjų dienų mokiniai, juo sekame, kai mylime Dievo vaikus ir jiems tarnaujame.
Nobelio premijos laureatą Elį Vyzelį, ligoninėje sveikstantį po atviros širdies operacijos, aplankė jo penkiametis anūkas. Žvelgdamas į senelio akis vaikas pamatė skausmą. Jis paklausė: „Seneli, jei tave mylėčiau labiau, ar [skaudėtų mažiau]?“1 Šiandien kiekvienam iš mūsų užduosiu panašų klausimą: „Jei Gelbėtoją mylėtume labiau, ar kentėtume mažiau?“
Kai Gelbėtojas savo mokinius pašaukė sekti Juo, jie vis dar gyveno pagal Mozės įstatymą, laikydamiesi principo „akis už akį ir dantis už dantį“2, tačiau Gelbėtojas atėjo, kad savo Apmokėjimu šį įstatymą išpildytų. Jis mokė naujos doktrinos: „Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir šmeižėjus.“3
Nesutarimus keičiant atleidimu, gerumu ir atjauta, tie mokiniai buvo mokomi nusigręžti nuo prigimtinio žmogaus darbų ir atsigręžti į meilingus bei rūpestingus Gelbėtojo darbus. Laikytis naujojo įsakymo mylėti vienam kitą4 ne visada buvo lengva. Mokiniams suabejojus, ar turėtų bendrauti su nusidėjėliais ir tam tikrais žmonių luomais, Gelbėtojas kantriai mokė: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“5 Arba, kaip paaiškino vienas Mormono Knygos pranašas, „tarnaudami savo artimiems, jūs tik tarnaujate savo Dievui“6.
Kaip Gelbėtojo pastarųjų dienų mokiniai, juo sekame, kai mylime Dievo vaikus ir jiems tarnaujame. Tai darydami neišvengiame negandų, suspaudimų, kūniškų kančių, tačiau dvasiškai kenčiame mažiau. Net per išbandymus galime patirti džiaugsmą ir ramybę.
Mūsų krikščioniška meilė ir tarnystė natūraliai prasideda namuose. Tėveliai, jūs pašaukti būti mylinčiais savo vaikų ir jaunuolių mokytojais ir misionieriais. Jie yra jūsų besidomintieji. Jūsų pareiga yra padėti jiems atsiversti. Tiesą sakant, visi mes siekiame būti atsivertę, t. y. būti kupini Gelbėtojo meilės.
Kai sekame Jėzaus Kristaus pėdomis, Jo meilė motyvuoja mus palaikyti vienam kitą žemiškoje kelionėje. Negalime to padaryti vieni.7 Jau esate iš manęs girdėję kvakerių patarlę: „Tu pakylėk mane, aš pakylėsiu tave, ir mes pakilsime drauge [amžinai].“8 Mes, kaip mokiniai, tai pradedame daryti pasikrikštydami ir pasiryždami „nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos“9.
„Mokyti vienas kitą karalystės doktrinos“10 – tai būdas mylėti ir tarnauti vienas kitam. Tėveliai ir seneliai, esame linkę dejuoti dėl padėties pasaulyje, dėl to, kad mokyklose nemokoma moralės nuostatų. Tačiau mes irgi galime daug ką nuveikti. Mes galime išnaudoti mokymo progas savo pačių šeimose – dabar pat. Nepraleiskite tokių progų. Kai tik atsiranda proga pasidalinti savo mintimis apie Evangeliją ir gyvenimo pamokomis, viską atidėkite į šalį, prisėskite ir pakalbėkite su savo vaikais ir anūkais.
Nereikia sielotis, kad nesame profesionalūs Evangelijos mokytojai. Nėra naudingesnių pamokų ar vadovėlių už asmeninį Raštų studijavimą, meldimąsi, apmąstymą ir Šventosios Dvasios vadovavimo siekimą. Dvasia padės jums žinoti, ką daryti. Pažadu jums: į pašaukimą būti tėvais įeina dovana mokyti to, kas yra teisinga jums ir jūsų vaikams. Atminkite, kad Dievo galia paveikti mus teisumu reiškiasi per Jo meilę. „Mes mylime, nes Dievas mus pirmas pamilo.“11
Jaunuoliai, esate vieni iš efektyviausių Evangelijos mokytojų. Mokytis į bažnyčią ateinate tam, kad parėję namo galėtumėte mokyti ir tarnauti savo šeimoje, kaimynystėje ir draugų rate. Nesibaiminkite. Turėkite tikėjimo liudyti apie tai, ką žinote esant tiesa. Nuolatiniai misionieriai tobulėja, nes ištikimai gyvena pasišventusį gyvenimą – savo laiką ir talentus naudoja liudydami, tarnaudami ir laimindami kitus. Dalindamiesi savo liudijimu apie Evangeliją auginsite tikėjimą ir pasitikėjimą savimi!
Viena iš veiksmingiausių mūsų krikščioniškų tarnysčių atliekama kartu su šeima studijuojant Raštus, meldžiantis ir rengiant šeimos tarybos susirinkimus. Jau daugiau nei šimtą metų Bažnyčios vadovai skatina mus kas savaitę skirti laiką, kai niekas negali sutrukdyti. Tačiau daugelis mūsų vis dar negauname šių palaimų. Šeimos namų vakaras – tai ne mamos ir tėčio paskaita. Tai laikas, kai šeimoje dalinamasi paprastomis dvasinėmis mintimis ir potyriais, vaikams padedama mokytis rūpintis ir dalintis, kartu linksminamasi, liudijama, augama ir tobulėjama. Jei kiekvieną savaitę rengsime šeimos namų vakarus, tai vienas kitą imsime mylėti labiau, o kentėsime mažiau.
Atminkime, kad patį svarbiausią darbą savo šeimose darome vedini Šventosios Dvasios galios. Vos tik piktai pakeliame savo balsą, Dvasia palieka mūsų bendrystę ir šeimas. O kai kalbame su meile, Dvasia gali būti su mumis. Nepamirškime, kad mūsų vaikai ir anūkai mūsų meilę matuoja tuo, kiek jiems skiriame pašvęsto laiko. O svarbiausia, kad liktume kantrūs ir nepasiduotume!
Raštai mums sako, kad kai kuriems Dangiškojo Tėvo dvasiniams vaikams pasirinkus nesekti Jo planu, dangūs verkė.12 Tėveliai, kurie mylėjo ir mokė savo vaikus, taip pat verkia, kai jų užaugę vaikai pasirenka nesekti Viešpaties planu. Ką tėveliai gali padaryti? Negalime permaldauti kito valios laisvės. Prisiminkime sūnaus palaidūno tėvą, kantriai laukusį, kol jo sūnus susiprotės, visą laiką žiūrėjusį, ar jis negrįžta. Ir „tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo prie jo“13. Mes galime melsti patarimo, kada kalbėtis, ką sakyti, o kada patylėti. Taip, kartais to reikia. Atminkite, kad mūsų vaikai ir šeimos nariai ikižemiškajame pasaulyje jau pasirinko sekti Gelbėtoju. Kartais jiems prireikia asmeninės gyvenimiškos patirties, kad vėl pabustų tie šventi jausmai. Tačiau galiausiai mylėti ir sekti Viešpačiu turės pasirinkti jie patys.
Yra dar vienas ypatingas būdas, kaip mokiniai Gelbėtojui rodo savo meilę. Šiandien atiduodu duoklę visiems tiems, kurie Viešpačiui tarnauja kaip slaugytojai. Viešpats jus labai myli! Savo tylia ir nepastebima tarnyste sekate Tuo, kuris pažadėjo: „Tavo Tėvas, regintis slaptoje, pats viešai tau atlygins.“14
Prisimenu savo kaimyną, kurio žmona sirgo Alzheimerio liga. Kiekvieną sekmadienį jis padėdavo jai apsirengti į Bažnyčią, sušukuodavo jai plaukus, padarydavo makiažą ir net įverdavo auskarus. Tokiu tarnavimu jis buvo pavyzdys kiekvienam mūsų apylinkės vyrui ir moteriai, iš tikrųjų – pasauliui. Kartą žmona jam tarė: „Labai norėčiau vėl pamatyti savo vyrą ir su juo pabūti.“
Jis atsakė: „Aš esu tavo vyras.“
Ji meiliai atsakė: „O, gerai!“
Kalbėdamas apie slaugytojus negaliu nepaminėti vienos ypatingos slaugytojos savo gyvenime – išskirtinės Gelbėtojo mokinės man, mano amžinosios porininkės Marijos. Ji atidavė visas jėgas rūpindamasi ir mylėdama. Jos rankose atsispindi Jo švelnus ir palaikantis prisilietimas. Be jos manęs čia nebūtų. O su ja galėsiu ištverti iki galo ir gyventi amžinai.
Jei stipriai kenčiate, kartu su kitais ar vieni, raginu jus leisti Gelbėtojui būti jūsų slaugytoju. Glauskitės prie Jo maloningų rankų.15 Priimkite tokį Jo patikinimą: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.“ Jis pažadėjo.16
Broliai ir seserys, jei nesame galutinai to padarę, tai daugiau dėmesio skirkime atleidimui, gerumui ir meilei. Išsižadėkime karų, kurie taip dažnai siautėja prigimtinių žmonių širdyse, ir skelbkime Kristaus globą, meilę ir taiką.17
Jei pažinsite Dievo šlovę, gerumą18 ir „apmokėjimą, paruoštą nuo pasaulio įkūrimo“19, tai „galvosite ne kaip užgauti vienam kitą, bet kaip gyventi taikiai. […] Ir neleisite, kad jūsų vaikai […] peržengtų Dievo įstatymus ir peštųsi, ir kivirčytųsi vienas su kitu. […] Bet mokysite juos mylėti vienas kitą ir tarnauti vienas kitam.“20
Prieš pat savo nukryžiavimą Gelbėtojas savo mokinius mokė: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau“21 ir „jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“22.
Liudiju, kad tikrasis Gelbėtojo požiūris į mus yra pavaizduotas Torvaldseno Kristaus su ištiestomis rankomis statuloje. Jis tebėra ištiesęs savo rankas23 – kviečia mus: „Ateik, sek paskui mane.“ Juo sekame, kai mylime ir tarnaujame vieni kitiems bei laikomės Jo įsakymų.
Reiškiu savo ypatingąjį liudijimą, kad Jis yra gyvas ir myli mus tobula meile. Tai yra Jo Bažnyčia. Tomas S. Monsonas yra Jo pranašas šiomis dienomis. Kad mes dar labiau pamiltume Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų bei mažiau kentėtume – to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.