Braidenas veda pirmyn
Autorė gyvena Kalifornijoje, JAV.
Ši istorija vyko Luizianoje.
Gyvenimas aligatorių ūkyje buvo puikus. Trūko tik vieno dalyko.
„Būk tikintiesiems pavyzdys“ (1 Timotiejui 4:12).
Braidenas su tėčiu į šėrimo prieplauką nešė sunkius kibirus su aligatorių maisto granulėmis. Vandens paviršiuje pasirodė aligatorių viršugalviai ir ėmė artėti link jų. Braidenui su tėčiu pasiekus šėrimo vietą, kai kurie aligatoriai jau buvo išsižioję.
Bet Braidenas neišsigando. Dirbti su tėčiu aligatorių ūkyje jam labai patiko.
„Šėrimo metas!“ – sušuko Braidenas. Pasėmė samteliu granulių ir sviedė jas į vandenį.
Krimst! Krimst! Pliūkšt!
Kai kurie aligatoriai granules sugavo ore. Kiti jas čiupo, kai šios pasiekė vandenį. Braidenas su tėčiu taip mėtė maistą, kol jų kibirai ištuštėjo.
„Ačiū, kad man padėjai“, – tarė tėtis. – Eime! Netrukus ateis misionierės.“
Braidenas su šeima prieš keletą mėnesių pradėjo bendrauti su misionieriais. Jam patiko misionieriai! Ir jam patiko mokytis apie Bažnyčią. Tėtis buvo Bažnyčios narys, tačiau jis retai lankėsi joje. Mama ir Braidenas niekada nebuvo pakrikštyti.
„Praėjusią savaitę užsibrėžėte tikslą perskaityti Mozijo 18-ąjį skyrių, – tą vakarą pasakė sesuo Koks. – Kaip sekėsi?“
Mama ir tėtis pažvelgė vienas į kitą ir akimirką tylėjo. „Šią savaitę buvome užimti“, – pasakė mama.
„Aš perskaičiau!“ – sušuko Braidenas.
„Puiku! – Sesuo Blūd ištiesė ranką, kad susimuštų su juo delnais. – Kaip jauteisi jį perskaitęs?“
Braidenas nusišypsojo. „Labai gerai. Aš meldžiausi dėl krikšto. Labai noriu pasikrikštyti.“
„Labai gerai! Žinau, kad tai džiugina Dangiškąjį Tėvą“, – tarė sesuo Koks. Tada kreipėsi į Braideno mamą: „Ką apie tai manote?“
„Vis dar nesu tikra. Manau, kad man reikia šiek tiek daugiau laiko“, – atsakė mama.
Likusią pamokos dalį Braidenas šiek tiek liūdėjo. Jis norėjo, kad abu jo tėvai būtų Bažnyčios nariai. Ir jis taip pat norėjo būti Bažnyčios narys!
Misionierėms išėjus, jis pasakė savo tėvams, kad rimtai žiūri į tai, ką sakė anksčiau. „Aš labai noriu krikštytis. Ir… – tada jis giliai įkvėpė, – aš labai noriu, kad mane pakrikštytų tėtis.“
Po akimirkos prabilo tėtis: „Aš taip pat to noriu.“
Mama tylėjo. „Pasimelskime dėl to.“
Braidenas atsiklaupė su šeima ir paklausė Dangiškojo Tėvo, ar jis ir mama turėtų pasikrikštyti. Jis jautė šilumą ir kad yra mylimas.
Kelias ateinančias savaites Braidenas kiekvieną dieną skaitė Raštus ir meldėsi. Iš pradžių jis buvo tas, kuris visada klausė tėvų, ar jie nori melstis ir skaityti su juo. Tačiau netrukus jie pradėjo kviesti jį. Pašėrę aligatorius, jiedu su tėčiu kalbėdavosi apie Šventuosius Raštus arba apie tai, ką sužinojo bažnyčioje. Su mama jie kalbėdavosi apie misionierių pamokas. Kiekvieną dieną mama ir tėtis atrodė šiek tiek laimingesni.
Vieną dieną per pamoką su misionierėmis mama pasakė žodžius, kurių laukė Braidenas: „Aš noriu krikštytis!“
Kelias ateinančias savaites Braidenas jautėsi lyg ant debesų.
Pagaliau išaušo mamos ir Braideno krikšto diena. Išlipęs iš vandens Braidenas jautė Dangiškojo Tėvo meilę sau ir savo šeimai. Jis stipriai apkabino tėtį.
Tėtis priglaudė Braideną ir sušnibždėjo: „Dėkoju, kad buvai geras pavyzdys ir padėjai mums. Myliu tave.“