Pionieriai kiekviename krašte
Džiulija Mavimbela
Bendruomenės vadovė Pietų Afrikoje
„Meilė atsiranda tik atleidžiant kitiems.“
Džiulija nusišluostė kaktą. Tada čiupo kastuvą ir pradėjo kasti. Šiuo metu žemė aplink ją buvo tik purvo lopinėlis. Tačiau netrukus ji taps gražiu sodu.
Juodaodžiams Pietų Afrikoje buvo sunkūs laikai. Pagal įstatymus, juodaodžiai ir baltaodžiai buvo atskirti. Daugelis juodaodžių buvo priversti palikti namus ir gyventi tam tikrose vietovėse toliau nuo baltaodžių, ir negalėjo balsuoti. Miestelyje, kuriame gyveno Džiulija, buvo smurtaujama, todėl mokyklos buvo uždarytos. Kartais būdavo pavojinga būti lauke.
Bet ir tai Džiulijos nesustabdė. Ji norėjo kaip nors pasitarnauti savo bendruomenei. Štai kodėl ji ėmėsi sodinti sodą.
Keletas vaikų matė, kaip Džiulija dirba. „Ar galime padėti?“ – paklausė jie.
„Žinoma“, – atsakė Džiulija. Kiekvienam ji davė po kastuvą. Parodė, kaip purenti dirvą ir iškasti piktžoles.
„Sukaskime kartėlio dirvą, įmeskime meilės sėklą ir pažiūrėkime, kokius vaisius ji mums gali duoti, – sakė ji. – Meilė atsiranda tik atleidžiant kitiems.“
Praėjo savaitės, užaugo daugiau augalų. Kiti žmonės atėjo dirbti į sodą. Jie ravėjo aukštas piktžoles. Pasėjo daugiau sėklų. Laistė augalus. Džiulija džiaugėsi, matydama, kad daug žmonių padeda.
Vieną dieną Džiulija sutiko du vaikinus. Džiulija nustebo, nes baltaodžiai į jos apylinkes užsukdavo retai. Jie pasakė esą misionieriai. Ji pakvietė juos savo žinią papasakoti jos namuose.
Išgirdęs, kad jie ateis, Džiulijos sūnus buvo sukrėstas. „Kodėl juos pakvietei? – paklausė jis. – Jie baltaodžiai. Tai nesaugu!“
Tačiau Džiulija patikėjo misionieriais. „Šie vaikinai kitokie, – sakė Džiulija. – Jie skelbia taiką.“
Kai atėjo misionieriai, Džiulija juos pakvietė vidun. Vienas jų pastebėjo nuotrauką. Tai buvo Džiulijos vestuvių nuotrauka.
„Kas jis?“ – paklausė misionierius, rodydamas į nuotrauką.
„Mano vyras, Džonas. – Džiulija nuleido akis. – Jis žuvo per automobilio avariją.“
Misionierius linktelėjęs tarė: „Mes tikime, kad šeimos gali būti kartu amžinai, net ir mums mirus.“
Džiuliją apėmė ramybės jausmas. Sužinojusi apie Dievo planą, ji jautėsi laiminga ir toliau susitikinėjo su misionieriais. Meilė Evangelijai augo Džiulijos širdyje, kaip ir jos sodo augalai. Netrukus ji nusprendė pasikrikštyti.
Bažnyčioje Džiulija sutiko daug naujų žmonių. Dalis jų buvo juodaodžiai. Dalis buvo baltaodžiai. Bet jie visi kartu tarnavo ir mokėsi.
Džiulija pamokė bažnyčios vaikus, kaip padėti jos sode. „Mūsų širdis turi būti tokia minkšta, kaip šis dirvožemis, – sakė ji. – Privalome savyje paskirti vietą Evangelijai. Privalome sukurti vietą meilei.“
Praėjus trylikai metų po Džiulijos krikšto, Pietų Afrikoje baigė galioti įstatymai, atskiriantys juodaodžius nuo baltaodžių.
Šiandien Pietų Afrikoje yra beveik 70 000 Bažnyčios narių.
Pietų Afrikoje kalbama 11 oficialių kalbų.
Džiulija padėjo įkurti vienybę ir taiką Pietų Afrikoje skatinančią grupę „Moterys už taiką“.
Ji buvo viena pirmųjų šventyklos darbuotojų Johanesburgo Pietų Afrikos šventykloje.
Ji buvo mokytoja. Kai vaikai dirbo jos sode, ji mokė juos skaityti.