Draugas draugui
Persikas po persiko
Iš interviu su Ember Hyli
Kai buvau maža mergaitė, mano tėvai mus su sesute nusivežė į Bažnyčios sodą. Nuvykome ten padėti skinti persikus. Užlipome aukštomis kopėčiomis ir per tankius lapus skynėme persikus.
Iš pradžių buvo labai smagu. Tačiau netrukus dėl vaisiaus pūkelių ėmė niežtėti rankos! Pasakėme apie tai mamai: „Nenorime to daugiau daryti. Norime baigti.“
Mama paklausė, ar žinome, kur visi tie persikai bus panaudoti. Kai pasakėme, kad nežinome, ji mums paaiškino.
„Kiekvienas šis persikas atsiduria viename pastate, kuriame savanoriai juos užvakuoja į skardines. Tos skardinės dalijamos žmonėms, kuriems reikia maisto. Kasmet Bažnyčia padovanoja tūkstančius maisto skardinių.“
Mes su seserimi bemat liovėmės nerimavusios dėl niežinčių rankų. Mes padėjome žmonėms, kuriems reikia maisto! Galiausiai mums buvo smagu lipti kopėčiomis ir skinti pūkuotus oranžinius vaisius.
Šiais metais paprašėme jus priimti raginimą ištiesti pagalbos ranką (žr. Draugas, 2021 m. sausis). Tarnavimas kitiems taip, kaip tarnavo Kristus, yra vienas svarbiausių dalykų, ką galite daryti. Vaikai ypatingai geba pastebėti tuos, kurie stokoja, ir pasisiūlo padėti. Vienas mažas tarnystės poelgis gali iš pradžių pasirodyti nereikšmingas. Tačiau jeigu vaikai visame pasaulyje ieškos progų tarnauti, jie visi drauge prisidės prie reikšmingų darbų!
Tobio Niusomo iliustracijos