Arbatos ar mangų sulčių?
Autorė gyvena Kalifornijoje, JAV.
Šiame pasakojime aprašyti įvykiai vyko Taivane.
„Kodėl nenorėjai arbatos?“ – paklausė Jiro.
„Gink, kas teisu“ (Vaikiškų dainelių knyga, p. 81).
Čangas ėjo judrios gatvės Taivane šaligatviu. Jo draugas Jiro ėjo šalia jam iš paskos. Iš visų pusių supo žmonės! Pirkėjai apžiūrinėjo išparduodamus drabužius, vaikai žaidė žaidimus ir žmonės nuskubėdavo kalbėdami telefonu. Čangas tvirtai laikė savo kuprinę, kad tik jos nepamestų.
„Negaliu patikėti, kad tuoj baigsis mokslo metai!“ – garsiai išrėžė Čangas, kad Jiro galėtų jį girdėti.
„Tikrai! Jau noriu, kad baigtųsi pamokos“, – atsakė Jiro.
Čangas ir Jiro praėjo pro prekystalius, nukrautus įvairiausiu maistu. Ten buvo drakono vaisių ir braškių, spirgančių virtinukų, riešutinių ledų suktinukų. Ore tvyrojo malonūs kvapai! Tačiau Čango galvoje vis sukosi mintis, kad jam labai karšta.
„Jaučiuosi, tarsi būčiau orkaitėje!“ – tarė Čangas.
„Aš irgi, – sutiko Jiro. – Nusipirkime ko nors atsigerti.“
Jie nuėjo prie prekystalio, kur buvo pardavinėjami ryškių spalvų gėrimai.
Jiro išsitraukė pinigus. „Dvi buba arbatas, prašau.“
Čangas žinojo, kad gyvenant pagal Išminties žodį negeriama arbatos. „Iš tikrųjų, ar būtų galima mangų sulčių?“ – paklausė jis.
Jiro atsigręžė į Čangą. Čangui ėmė sukti pilvuką. Ar Jiro manė, kad jis keistuolis dėl to, kad negeria arbatos?
Moteris padavė Jiro arbatą, o Čangui – mangų sultis. Pasiėmę gėrimus berniukai pasuko gatve link namų.
Jiro gurkšnojo savo gėrimą. „Kodėl nenorėjai arbatos? Ji tokia skani!“
Čangas prikando lūpą. „Hm, aš negeriu arbatos.“
„Kodėl?“
Čangas susimąstė, kaip atsakyti į šį klausimą. Misionieriai jį mokė apie Išminties žodį. Savo pradinukų pamokose jis sužinojo, kad Išminties žodžio laikymasis padės jam jausti Šventosios Dvasios bendrystę.
„Tikiu Dievu, ir Jis nori, kad rūpinčiausi savo kūnu. Jis prašo mūsų negerti arbatos, kavos bei alkoholio“, – atsakė Čangas.
„Kaip tai žinai?“ – paklausė Jiro.
„Apie tai sužinojau bažnyčioje.“
Jiro nurijo dar vieną gurkšnį savo gėrimo. „Tai atrodo kvaila. Juk tai tik arbata! Ji tau nepakenks.“
Čangas pasijuto, tarsi jo pilve būtų šokinėjusios varlės. Kaip jis galėtų padėti Jiro suprasti? Gal kas nors iš bažnyčios galėtų padėti jam apie tai paaiškinti Jiro.
„Ar norėtum su manimi kada nors nueiti į bažnyčią? Aš lankau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Galėtum ten sužinoti apie Dievą ir Jėzų Kristų.“
Jiro akimirkai susimąstė. „Nemanau.“
„Gerai“, – atsakė Čangas. Jis šiek tiek nuliūdo, kad Jiro nenorėjo su juo eiti į bažnyčią. Tačiau jis džiaugėsi galėjęs pasidalyti savo liudijimu.
Vėliau tą savaitę mokykloje Čango mokytojas, ponas Linas, paprašė visų suklusti. „Rytoj paskutinė mokslo metų diena. Dėl to, kad visi šiais metais įdėjote tiek daug pastangų, turiu jums staigmeną. Mes pasivaišinsime buba arbata!“
Visi labai nudžiugo. Visi, išskyrus Čangą. Jis susmuko suole. Jam bus dar sunkiau nei Jiro savo mokytojui pasakyti, kad jis negeria arbatos. Visi, kaip Jiro, pamanys, kad tai keista.
Jiro pakėlė ranką. „Pone Linai? Čangas negeria arbatos. To moko jo religijoje. Ar jis vietoj arbatos galėtų gauti mangų sulčių?“
Ponas Linas atsisuko į Čangą. „Ar tai tiesa, Čangai?“
Čangas palinksėjo.
Ponas Linas nusišypsojo. „Supratau. Aš tau užsakysiu sulčių.“
Po pamokų Čangas su Jiro ėjo drauge namo. „Ačiū už tai“, – pasakė Čangas.
Jiro nusišypsojo. „Esi mano draugas. Jeigu tai svarbu tau, tai svarbu ir man.“
Melisos Menvil iliustracijos