Ne toks vienišas
Damjanas troško, kad visa jo šeima drauge vaikščiotų į bažnyčią.
Damjanas patikrino savo kuprinę, kad įsitikintų, jog turi viską, ko reikia. Bažnytiniai drabužiai? Yra. Batai? Yra. Mormono Knyga? Yra. Jis užsegė kuprinę, užsimetė ją ant peties ir patraukė link durų.
„Mama! – šūktelėjo Damjanas. – Einu pas abuela ir abuelo (senelę ir senelį)!“
Mama lankstė rankšluosčius. „Būtinai padėk savo seneliams.“ Ji priėjo ir smarkiai apkabino Damjaną. „Žinau, kad tau patinka su jais eiti į bažnyčią. Gerai praleisk rytdieną.“
„Gerai“, – atsakė Damjanas. Bet norėčiau, kad ir tu su manim eitum, – pagalvojo jis.
Damjanas patraukė į autobusų stotelę. Šeštadieniais jis į kitą miesto Ekvadore pusę autobusu važiuodavo į abuela ir abuelo namus. Jis pas juos pernakvodavo. Kitą dieną drauge su jais eidavo į bažnyčią.
Sekmadienio rytą Damjanas susiruošė į bažnyčią. Jis užsisagstė marškinius. Apsiavė batus. Po to su abuela ir abuelo pėsčiomis nuėjo į bažnyčią.
Damjanui patiko bažnyčia. Jam patiko giedoti ir priimti sakramentą. Jam taip pat patiko susitikti su savo draugais. Bet jis troško, kad likę namiškiai taip pat būtų su juo.
Tą dieną Damjanas, abuela ir abuelo aplankė brolį ir seserį Ruizus. Jie ruošėsi drauge pravesti šeimos namų vakarą. Abuela atsinešė pagamintą kreminį desertą.
Pamoka buvo apie Jėzų. Damjanas klausydamasis pamokos spalvino Jėzaus paveikslėlį. „Jėzus supranta visus mūsų jausmus, – pasakė brolis Ruizas. – Net tada, kai mums liūdna.“
Damjanas pažvelgė į spalvinamą Jėzaus paveikslėlį. Jis nudžiugo, kad Jėzus žino, kaip jis jaučiasi.
Po baigiamosios maldos abuela tarė: „Atnešiau kreminį pyragaitį. Kas nori?“
„Aš!“ – sušuko Damjanas. Šis saldus kreminis desertas buvo Damjano mėgstamiausias. Abuelos kreminis pyragaitis buvo skaniausias.
Po namų vakaro abuela palydėjo Damjaną į autobusų stotelę, kad šis galėtų parvažiuoti namo. Damjanas nuleido akis į žemę.
„Ar kas nutiko?“ – paklausė abuela.
Damjanas nuliūdo. „Noriu, kad likusieji šeimos nariai su mumis eitų į bažnyčią.“
„Aš irgi“, – pritarė abuela. Ji apkabino Damjaną. „Tavo šeima tave labai myli. Mudu su abuelo ir daugelis kitų irgi tave mylime!“
Atvažiavo autobusas. Damjanas atsisėdo prie lango ir nuvažiuojant autobusui pamojavo abuelai.
Damjanas mąstė apie abuelos žodžius. Jis galvojo apie mamą, savo brolį ir sesę. Jis žinojo, kad jie labai jį myli. Tada jis pagalvojo apie savo pradinukų mokytoją. Ir apie Ruiz šeimą, apie abuelą ir abuelo. Jie visi taip pat jį myli.
Svarbiausia, Damjanas žinojo, kad jį myli Dangiškasis Tėvas ir Jėzus. Dėl to jis jau nebesijautė toks vienišas.
Džiulisos Moros iliustracijos