Tėtuko dienoraščiai
Ši istorija vyko Taityje.
Alanas sėdėjo ant suoliuko prie namų. Leidosi saulė. Rožine ir oranžine spalva nusidažiusio dangaus fone stovėjo palmės.
Jis atsivertė kitą skaitomos knygos lapą. Joje nebuvo jokių paveikslėlių. Bet tai netrukdė Alanui. Jam patiko skaityti tą knygą!
Jo akys peržiūrėjo gražią tėtuko rašyseną. Jis atsiminė tą nutikimą! Jį tai visada prajuokindavo.
Staiga tėtukas išėjo į lauką. „Kas čia tokio juokingo?“
„Skaitau vieną iš tavo knygelių, – nusišypsojo Alanas. – Man patinka pasakojimas apie kokosą.“
„Aha, kalbi apie mano dienoraščius.“ Tėtukas atsisėdo prie Alano. „Juose pasakojama apie mano gyvenimą. Bet jie ne vien apie mane. Juose pasakoju ir apie tave. Taip pat apie mamytę, tavo brolius ir sesę.“
„Kaip Nefis! – tarė Alanas. – Jis rašė apie savo gyvenimą ir taip pat apie savo šeimą.“
„Taip!“ – pasakė tėtukas.
„Man labiausiai patinka skaityti apie tave, – pasakė Alanas. – Skaityti apie tavo misiją Taityje.“
„Man labiausiai patinka skaityti apie tave, – pasakė tėtukas. – Ar žinojai, kad tau davėme vyresniojo Bednario antrąjį vardą?“
„Niekada man to nesakei! Nekantriai laukiu, kai galėsiu apie tai skaityti.“
Tėtukas nusišypsojo. „Mano dienoraštyje daug pasakojimų. Juos rašau nuo aštuonerių.“
„Nuo aštuonerių metų?! – paklausė Alanas. – Tai labai, labai ilgas laiko tarpas.“
Tėtukas nusijuokė. „Aš ne toks senas.“
Alanas minutėlę susimąstė. „Man netrukus sukaks aštuoneri, – tarė jis. – Ar galėčiau gimtadieniui gauti dienoraštį?“
„Žinoma!“ – pasakė tėtukas.
„Taip galėsiu aprašyti savo nutikimus, kad vieną dieną mano vaikai galėtų juos perskaityti.“
„Gera šeimos tradicija!“ – pasakė tėtukas.
Alesės Džirasolės iliustracijos