Saldžiausias tikslas
Deividas nekantravo vieną dieną nuvykti į Dubajaus šventyklą.
Deividas išspaudė šiek tiek klijų ant cukraus kubelio. Tada jis atsargiai jį pritvirtino.
„Oho! – tarė mama. – Tavo cukrinė šventykla atrodo puikiai.“
„Ačiū! – tarė Deividas. – Tai Dubajaus šventykla. Labai laukiu, kai bus pastatyta tikroji.“
Deividas nekantrauja nuo pat tada, kai prezidentas Nelsonas paskelbė apie naują šventyklą Deivido gyvenamoje šalyje. Jungtiniuose Arabų Emyratuose pastatyti vieni aukščiausių pastatų pasaulyje. Tačiau juose dar nebuvo šventyklos. Tai bus pirmoji šventykla visuose Artimuosiuose Rytuose.
Deividas įspraudė paskutinį cukraus gabalėlį į cukrinę šventyklą. „Štai, – tarė jis. – Pabaigiau.“
Mama pasilenkė įdėmiau apžiūrėti. „Šauniai padirbėjai! Kur ją pastatysime?“
Deividas susimąstė: „Gal mano kambaryje? Šalia mano traukinukų.“ Deividas labai mėgo traukinukus. Jis norėjo vieną dieną tapti traukinių inžinieriumi.
„Puiki idėja!“ – pritarė mama.
Deividas atsargiai nusinešė cukrinę šventyklą į savo kambarį. Jis atsargiai pastatė ją šalia savo traukinukų. Jis nekantravo ją parodyti savo sesėms ir tėčiui.
Kitą dieną į svečius užsuko Deivido teta Ana. Jie kalbėjosi apie tai, ko jis labiausiai laukia. Tada jis kažką sumąstė.
„Norite sužinoti, ko labiausiai laukiu?“ –paklausė Deividas.
„Žinoma!“ – atsakė teta Ana.
„Mano šeimos lankoma bažnyčia Dubajuje stato šventyklą!“
Teta Ana nusišypsojo: „Skamba lyg kažkas ypatingo.“
„Taip ir yra! – tarė Deividas. – Dabar netoliese nėra mūsų bažnyčios šventyklos, todėl vykstame į šventyklą Šveicarijoje arba Vokietijoje. Džiaugiuosi, kad bus pastatyta arčiau mūsų. Užsibrėžiau tikslą pasirengti į ją nuvykti.“
„Kaip nuostabu! – tarė teta Ana. – Ir kaip gi tam ruošiesi?“
„Meldžiuosi ir skaitau Raštus, – atsakė Deividas. – Be to, stengiuosi sekti Jėzumi Kristumi. Tuomet būsiu pasiruošęs nuvykti į šventyklą!“
„Tai nuostabu, – tarė teta Ana. – Esu tikra, kad atkakliai sieksi savo užsibrėžtų tikslų.“
„Tikrai sieksiu!“ – laimingas palinksėjo Deividas. Buvo gera pasidalyti tuo, kas jam taip svarbu.
Tą vakarą Deividas paklausė, ar galėtų savo cukrinę šventyklą perkelti į virtuvę.
„Noriu, kad ji būtų nuolat matoma. Noriu nepamiršti nuolat ruoštis šventyklai.“
„Puikus sumanymas, – tarė tėtis. – Manau, kad man taip pat bus naudinga kasdien matyti tavo šventyklą.“
Tėtis padėjo Deividui perkelti cukrinę šventyklą į virtuvę.
„Atrodo puikiai“, – tarė Deivido sesuo Keitlin.
„Kai bus pastatyta tikroji Dubajaus šventykla, ar galėsiu pakviesti savo draugus ją apžiūrėti?“ – paklausė Deividas.
Mama linktelėjo: „Puiki mintis!“
„Ir tetą Aną?“
„Žinoma“, – atsakė tėtis.
Deividas nusišypsojo. Jis jau buvo labai dėkingas už Dubajaus šventyklą!
Iliustravo Markas Robisonas