Draugų stovykla
Iš pradžių Edisonas jautėsi nepritapęs.
Jis koja spardė žemę. Visi kiti berniukai kalbėjosi ir statė palapines. Tačiau jis nieko nepažinojo.
Edisono šeima nustojo vaikščioti į bažnyčią netrukus po to, kai persikėlė į Ispaniją. Bet tada užsuko berniukai iš apylinkės ir pakvietė jį vykti į stovyklą. Stovyklauti būtų smagu, bet dabar Edisonas nebuvo tikras, ar vis tik nori ten būti. Jis jautėsi tarsi būtų svetimas.
Prie Edisono priėjo du berniukai – Diegas ir Chuanas. „Ar nori apsistoti mūsų palapinėje?“ – paklausė Diegas.
Edisonas atsikvėpė ir nusišypsojo. „Žinoma!“
„Šaunu, – pasakė Chuanas. – O paskui galėsime eiti maudytis.“
Berniukai pasistatė palapinę ir nubėgo prie upės. Vanduo buvo šaltas, bet dabar Edisonui buvo taip smagu, kad jis to beveik nejuto. Po pietų berniukai ir vadovai išsiruošė į žygį. Jie grįžo kaip tik saulei leidžiantis, todėl padėjo įkurti laužą.
„Papasakok apie savo šeimą“, – paprašė Chuanas.
Edisonas numetė šakelių šūsnį prie laužo. „Mano tėvai gana šaunūs. O mano sesuo yra mano geriausia draugė. Atvykome čia iš Ekvadoro.“
Diegas ir Chuanas pažvelgė vienas į kitą šypsodamiesi.
„Mes irgi iš Ekvadoro!“ – tarė Chuanas.
Diegas prasegė striukę ir parodė marškinėlius. Ant jų puikavosi Ekvadoro futbolo komandos simbolis!
„Oho! – tarė Edisonas. – Ko iš Ekvadoro labiausiai pasiilgstate?“
Diegas ir Chuanas nusijuokė. „Maisto!“ – sušuko jie abu.
Berniukai vis kalbėjo apie tai, ko iš Ekvadoro pasiilgo ir kas jiems patinka gyvenant Ispanijoje. Edisonui patiko, kaip buvo paprasta bendrauti su Diegu ir Chuanu.
Staiga atsistojo vienas iš vadovų, brolis Sisnerosas. „Sveiki, visi! Vakarą norime užbaigti liudijimų susirinkimu.“
Vienas po kito atsistoję berniukai ir vadovai dalijosi savo liudijimais. Jų žodžiai Edisoną vertė jaustis tarsi jis būtų apklotas širdį šildančia antklode.
Diegas atsistojo. „Žinau, kad Bažnyčia yra tikra! Žinau, kad Dievas yra mano Tėvas, o Jėzus Kristus – mano Gelbėtojas.“
Šiltas jausmas vis stiprėjo. Aš irgi noriu tai žinoti, pagalvojo Edisonas.
Grįžus iš kelionės namo Edisono galvoje skambėjo Diego žodžiai. Jis troško eiti į bažnyčią ir drauge su Diegu ir Chuanu mokytis apie Jėzų.
Tą vakarą per vakarienę tėtis paklausė: „Kaip sekėsi stovyklauti?“
„Buvo nuostabu! – tarė Edisonas. – Plaukiojome, ėjome į žygį ir kūrėme laužą. Netgi susiradau du draugus iš Ekvadoro!“
„Labai gerai! Turėsime juos pakviesti į svečius“, – pasakė Mama.
Edisonas sustingo. „Ar galėtume vėl pradėti vaikščioti į bažnyčią?“
Mama ir tėtis kelias akimirkas tylėjo. Tada mama atsikosėjo. „Jei nori, tai eik, – pasakė ji. – Bet mudu su tėčiu neketiname eiti.“
Edisonas susmuko kėdėje. Jis nenorėjo eiti vienas į bažnyčią. Galbūt jis turėtų likti namie su šeima.
Tačiau tada Edisonas prisiminė šiltą jausmą, patirtą per liudijimų susirinkimą. Edisonas norėjo eiti į bažnyčią, net jei jo šeima ir nenorėjo to daryti.
Be to, jis ten nebus vienas. Valgydamas vakarienę Edisonas šypsojosi. Tada jis pasiėmė telefoną. Jis turėjo draugų, su kuriais galėjo eiti į bažnyčią!
Holės Hibert iliustracija