ATSPĖKITE, kas jus myli, ponia Benks!
Viskas prasidėjo nuo vienos gėlės…
Roksė, eidama iš mokyklos namo, mėgo apžiūrinėti visus kaimynystėje esančius namus. Viename name pro langą matėsi lojantis ir šokinėjantis šuo. Prie kito namo medžiuose čiulbėjo paukščiai.
O dar buvo ponios Benks namai. Ponia Benks buvo jos mokytoja trečioje klasėje, ji buvo mėgstamiausia Roksės mokytoja. Roksė, pamačiusi sėdinčią ant kėdės verandoje ponią Benks, visada jai pamojuodavo. Ponia Benks visada buvo draugiška ir laiminga.
Tačiau šiandien kėdė verandoje buvo tuščia. Namuose buvo ramu. Nesimatė net ponios Benks katino Česterio.
Roksė prisiminė, kad mama sakė, jog ponia Benks serga. Ji kasdien važiuodavo į ligoninę gydytis. Roksė nuliūdo. Ji norėjo padaryti ką nors malonaus poniai Benks. Tačiau ką?
Roksė pažvelgė į nuo gėlės prie gėlės skraidančias bites. Tada jai kilo mintis!
Roksė parbėgo namo ir savo sode nuskynė rožę. Po to ji sugrįžo prie ponios Benks namų ir padėjo ją verandoje.
Kitą dieną Roksė padėjo saulėgrąžą ant ponios Benks kėdės. O dar kitą dieną prie lauko durų ji padėjo ramunę. Dvi savaites Roksė kasdien poniai Benks palikdavo po gėlę. Ji stengėsi būti nepastebėta.
Vieną dieną, eidama namo, Roksė pamatė ponią Benks sėdinčią verandoje. Jos rankose buvo gėlės.
„Rokse, – tarė ponia Benks, – pažvelk į mano gražias gėles. Kažkas jas man palikinėjo. Kiekvieną dieną grįžus iš ligoninės manęs laukdavo nauja gėlė.“
Roksė nusišypsojo. „Ar žinai, kas jas dovanoja?“
Ponia Benks irgi nusišypsojo. „Kad ir kas tai būtų, norėčiau jiems padėkoti.“
„Tikriausiai tai buvo kažkas, kas jus myli!“ – pasakė Roksė.
„Taip, kiekvieną dieną laukdavau gauti vis naują gėlę, – pasakė ponia Benks. – Pirmoji gėlė buvo mano verandoje.“
„Kaip manote, gal jūsų katinas ją paliko?“ – Paklausė Roksė.
„Česteriui patinka palikti man siurprizų, bet jis niekada nėra palikęs gėlių. – Nusijuokė ponia Benks. – O ką manai apie gėlę ant mano kėdės?“
„Šuo, gyvenantis kaimynystėje?“ – Roksė dar labiau nusišypsojo.
„O prie mano durų?“
„Voverė?“
„Oho, – nusijuokė ponia Benks. – Nežinojau, kad yra tiek daug būtybių, kurios mane myli! Tačiau gėlės tikrai padėjo man pasijusti ypatingai.“
Roksė vos neapsiverkė iš laimės. Ji džiaugėsi, kad padėjo poniai Benks vėl šypsotis.
Adobe Stock iliustracija