„Ruošimasis į Dubajaus šventyklą“, Jaunimo stiprybės vardan, 2022 m. liepa.
Ruošimasis į Dubajaus šventyklą
Dubajaus ir Kataro jaunimas pasakoja apie savo meilę šventyklai ir džiugesį dėl šalia jų statomos šventyklos.
Seidženo nuotraukos, Karla Naskario
Tai tik keli paprasti žodžiai, bet, pasakyti Dievo pranašo, jie pakeičia jūsų gyvenimą. Per visuotinę konferenciją Bažnyčios nariai visame pasaulyje su jauduliu laukia pranešimų apie naujas šventyklas. Kai prezidentas Raselas M. Nelsonas 2020 m. balandžio mėn. vykusioje visuotinėje konferencijoje ištarė žodžius „Dubajus, Jungtiniai Arabų Emyratai“, Seidženas ir Gven suprato, kad jų gyvenimas visam laikui pasikeis.1
Susipažinkite su Seidženu iš Dubajaus
Dvylikametis Seidženas niekada gyvai nematė šventyklos.
„Mano mama visada turėjo tikslą vykti į šventyklą, – sakė Seidženas. – Jos meilė šventyklai užkrečia. Dabar turiu tikslą aplankyti šventyklą.“
Seidženas gimė Indijoje, tačiau, tėvams išsiskyrus, jis su mama persikėlė į Jungtinius Arabų Emyratus. „Mano mama labai daug dirba. Ji man kaip superherojus. Ji niekada nepasiduoda, net ir sunkiais laikais.“
Seidženo mama ir močiutė prisijungė prie Bažnyčios Indijoje likus keleriems metams iki jo gimimo. Jos skaitė Mormono Knygą ir suprato, kad tai atsakymas į jų maldas. Seidženas užaugo vaikščiodamas į bažnyčią su mama ir neseniai buvo pakrikštytas, kai sulaukė tėvo leidimo.
„Pasikrikštyti buvo vienas geriausių mano pasirinkimų, – sakė jis. – O kai gavau Šventosios Dvasios dovaną, viduje jaučiau šilumą ir džiaugsmą.“
Dabar Seidženas savo apylinkėje dalija sakramentą ir ruošiasi vykti į šventyklą. Jis gavo šventyklos rekomendaciją ir nekantrauja patekti į Dubajaus Jungtinių Arabų Emyratų šventyklą, kai ji bus baigta.
„Kai išgirdau, kad jie paskelbė apie šventyklą, pajutau, kad tai skirta asmeniškai man, – sakė Seidženas. – Tai buvo atsakymas į mūsų maldas. Labai susijaudinau, nes jie stato ją ten, kur mes gyvename! Galėsiu nuvykti traukiniu tiesiai į šventyklą ir būti joje taip dažnai, kaip noriu. Taip pat džiaugiuosi dėl Bengalūro Indijos šventyklos, kurią galės lankyti mano seneliai.“
Seidženas džiaugiasi, kad šalia jo senelių namų stovės Bengalūro Indijos šventykla.
Seidženas nori atlikti šventyklos darbą dėl kitų savo protėvių.
„Ruošiuosi, kad būčiau vertas įeiti į šventyklą. Noriu padaryti viską, ką galiu, kad padėčiau visiems savo protėviams. Turiu tokią jaudinančią galimybę tarnauti Viešpačiui ir daryti tai, kas susiję su Dievo karalyste.“
Susipažinkite su Gven iš Kataro
Gven nuotraukos, Kristina Smit, spausdinamos gavus šeimos sutikimą.
18 pirmųjų savo gyvenimo metų Gven gyveno penkiose skirtingose šalyse: Škotijoje, Angoloje, Anglijoje, Kazachstane ir Katare. Dėl tėčio darbo jie keliavo iš šalies į šalį, o pastaruoju metu atvyko į Viduriniuosius Rytus.
Visi vyresni Gven broliai ir seserys išsikraustė, o ji gyvena Katare su mama ir tėčiu. Viena iš jai labiausiai patikusių buvo kelionė su savo apylinkės jaunimu į Kijevo Ukrainos šventyklą. Netoliese nėra šventyklos, todėl šventieji Viduriniuosiuose Rytuose turi skristi į kitų šalių šventyklas.
„Labai džiaugiausi mūsų kelione ir norėjau pasiimti šeimos narių vardus, – sakė ji. – Kiekvieną dieną pakeliui į mokyklą telefonu atrasdavau naujų vardų. Radau apie 200 vardų. Jaučiausi tokia pasiruošusi vykti!“
Tačiau buvo viena nedidelė problema, kuriai ji negalėjo pasiruošti.
Tai pasaulinė pandemija.
Gven lėktuvas nusileido Ukrainoje 2020 metų kovą – būtent tuo laikotarpiu, kai jie vis dažniau ėmė girdėti apie COVID-19 viruso plitimą. Dangaus padedami, jie pateko į šventyklą ir galėjo atlikti krikštus už tuos Gven šeimos narius, kurių vardus ji paruošė.
„Vyko stebuklas po stebuklo, – sakė ji. – Važiuodama į šventyklą nerimavau dėl pandemijos. Tačiau šventykloje aš tiesiog labai stipriai jutau ramybę ir paguodą. Ir mums pavyko išskristi atgal į Katarą prieš pat uždarant sienas.“
Tačiau Gven mama, išvykusi aplankyti vieno vaiko į Jungtines Amerikos Valstijas, negalėjo grįžti į Katarą. Kai Gven tėtis užsikrėtė COVID, juodu buvo karantine namuose. „Kurį laiką jis labai sirgo ir negalėjo daug judėti, – sakė Gven. – Jaučiausi tokia vieniša. Mamos vis dar nebuvo, o aš mažai ką galėjau pagaminti, išskyrus paskrudintą sumuštinį su sūriu.“
Tačiau Gven patyrė kai ką ypatinga, kai kartu su tėčiu namuose rengė bažnytinius garbinimo susirinkimus.
„Atrodė, kad žmonės, kurių vardus vežiausi į šventyklą, buvo su manimi ir mano tėčiu, – sakė ji. – Nebesijaučiau vieniša. Tai buvo labai jausminga patirtis. Apsilankymas šventykloje prieš pandemiją buvo tokia palaima.“
Apie Dubajaus Jungtinių Arabų Emyratų šventyklą buvo pranešta praėjus vos mėnesiui po jos kelionės į Ukrainą. Gven buvo apimta jaudulio! Ir ji žino, kiek tai reikš jos krašto žmonėms.
„Žinau, kad mano krašte yra žmonių, kurie negali sau leisti skristi į kitą šventyklą Europoje. Jie laukė, kol bus užantspauduoti kaip amžinos šeimos. Tai man rodo, kad surinkimas tikrai vyksta. Mes ruošiame kelią Kristui sugrįžti.“
Šventyklos palaiminimai
Gven ir Seidženą vienija tai, kad šventykla jau laimina jų gyvenimą. Prezidentas Nelsonas sakė: „Šventyklos yra vainikuojanti Jėzaus Kristaus Evangelijos pilnatvės sugrąžinimo dalis. Iš savo gerumo ir dosnumo Dievas artina šventyklos palaiminimus prie savo vaikų visame pasaulyje.“2