„Trys pamokos iš Džozefo Smito paauglystės metų“, Jaunimo stiprybės vardan, 2023 m. rugsėjis.
Trys pamokos iš Džozefo Smito paauglystės metų
Pasidomėkite, ko galėtumėte pasimokyti iš pranašo patirties prieš 200 metų.
Ar kada nors jautėte, kad sunku suprasti praeities žmones? Jie gyveno taip seniai – ar jie tikrai gali jus ko nors pamokyti apie gyvenimą? Gali! Puikus to pavyzdys – Džozefas Smitas. Būdamas 18 metų, jis jau buvo išmokęs kai kurių dalykų apie atsakymus į maldą ir ryšį su Dangiškuoju Tėvu. Tos pamokos gali tau padėti šiandien.
Pirma pamoka: kartais atsakymams gauti prireikia laiko.
Atsakymai į maldas ne visada ateina greitai. Laukti nėra lengva, ypač kai internete galima greitai rasti atsakymus į beveik bet kurį klausimą.
Jei manote, kad Dievas jums ilgai neatsako, jūs nesate vieni. Džozefui Smitui buvo 12 metų, kai jis pradėjo mąstyti apie tai, „kas buvo svarbu [jo] nemirtingos sielos gerovei“1. Kitus dvejus metus jį kankino klausimai dėl asmeninio vertumo ir pasaulio nelabumo. Prireikė dvejų metų apmąstymų, Raštų studijavimo ir klausimų sprendimo, kol Dievas ir Jėzus Kristus pasirodė jam Šventojoje giraitėje.
Taip pat yra ir su mumis. Kai mums kyla koks nors klausimas, gali praeiti kelios dienos, mėnesiai ar net metai, kol sulauksime atsakymo. Bet tai yra normalu. Darbas, kurį atliekame laukdami, yra labai svarbus. Prisiminkite, ko mokė vyresnysis Džefris R. Holandas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo: „Sėklą reikia puoselėti ir turime laukti, kol ji subręs.“2
Antra pamoka: Dievas mus pažįsta vardu.
Dar nesulaukusį 18 metų, Džozefą aplankė Dievas Tėvas, Jėzus Kristus ir angelas Moronis. Tai gana įspūdinga! Visos šios dieviškos esybės pažinojo Džozefą vardu. Jos pažinojo jį asmeniškai!
Dievas pažįsta ir jus asmeniškai. Jūs esate Jo vaikas ir Jis žino jūsų vardą. Dievas mokė tokios tiesos apie savo kūrinius: „Man viskas suskaičiuota, nes jie yra mano ir aš juos pažįstu“ (Mozės 1:35).
Iš dalies Džozefas galėjo pasitikėti savimi ir daryti tai, ko buvo prašomas, nes suprato, kad yra vaikas Dievo, kuris jį asmeniškai pažįsta.
Trečia pamoka: atgailaudami atsiveriame dvasiniams patyrimams.
Vienas iš pagrindinių Džozefo motyvų nueiti į Šventąją giraitę buvo poreikis atgailauti už savo nuodėmes. Dėl tos pačios priežasties jis meldėsi ir tą naktį, kai jam pasirodė angelas Moronis – už „visas [savo] nuodėmes bei kvailystes“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:29). Tai mus moko dviejų dalykų:
Pirma, jei padarėme klaidų, neturėtume manyti, kad nesame verti melstis. Džozefas buvo padaręs „nuodėmių bei kvailysčių“, tačiau vis tiek žinojo, kad gali melstis ir gauti atleidimą.
Antra, atgailaudami galime stipriau jausti Dvasią. Kaip yra paaiškinęs vyresnysis Jorgas Klebingatas iš Septyniasdešimties: „Dvasinis pasitikėjimas auga, kai savo noru ir džiugiai atgailaujate dėl savo nuodėmių.“3
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė, kad atgaila padeda mums tapti panašesniems į Gelbėtoją. Atgailaudami atveriame dangaus duris. „Mes pasirenkame dvasiškai augti ir patirti džiaugsmą – išpirkimo džiaugsmą Jame.“4
Taigi, jei jums reikia dėl ko nors atgailauti, atgailaukite! Tai ne tik jums atneš ramybę ir padės tapti panašesniems į Gelbėtoją, bet ir padės stipriau jausti Dvasią bei gauti atsakymus į maldas.
Džozefas Smitas galbūt gyveno labai seniai, tačiau pamokos, kurias jis išmoko būdamas paauglys, gali jums padėti ir šiandien. Tai dar viena priežastis būti dėkingiems už Pranašą Džozefą Smitą.