Tapkite ganytoju
Viliuosi, kad žmonės, kuriems tarnaujate, matys jus kaip draugą ir supras, kad esate jų šalininkas ir pasitikėjimo vertas pašnekovas.
Prieš metus vienas pradinukas, kurį sutikau Čilėje, privertė mane plačiai nusišypsoti. Jis pasakė: „Labas. Aš Deividas. Ar papasakosite apie mane per visuotinę konferenciją?“
Tyliomis akimirkomis svarsčiau apie netikėtą Deivido pasisveikinimą. Visi norime būti pastebėti. Norime žinoti, kad esame svarbūs, kad mus prisimena ir mus myli.
Seserys ir broliai, kiekvienas esate svarbus. Gelbėtojas pažįsta ir myli jus, net jeigu apie jus nepasakojama per visuotinę konferenciją. Jei svarstote, ar tai tiesa, tereikia prisiminti, kad Jis „išraiž[ė] [jus] ant savo rankų delnų“1.
Tad žinodami, kad Gelbėtojas mus myli, galime svarstyti, kaip geriausiai galėtume parodyti savo meilę Jam.
Gelbėtojas paklausė Petrą: „Ar myli mane?“
Petras atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad Tave myliu. Jėzus jam tarė: „Ganyk mano avinėlius.“
Kai klausimas „Ar myli mane?“ Petrui buvo užduotas antrą ir trečią kartą, jis susikrimto, tačiau patvirtino savo meilę: „Viešpatie, tu viską žinai. Tu žinai, kad Tave myliu. Jėzus jam tarė: Ganyk mano avis.“2
Ar Petras dar nebuvo įrodęs, kad yra mylintis Kristaus pasekėjas? Per jų pirmąjį susitikimą ant jūros kranto, jis bemat paliko savo žvejybinius tinklus, kad sektų Gelbėtoju.3 Petras tapo tikru žmonių žveju. Jis lydėjo Gelbėtoją Jo asmeninėje tarnystėje ir padėjo mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos.
Bet dabar prisikėlęs Viešpats žinojo, jog Jo nebus šalia Petro, kad parodytų, kaip ir kada jis turėtų tarnauti. Kai Gelbėtojo nebebuvo šalia, Petrui reikėjo vadovavimo siekti per Dvasią, pačiam gauti apreiškimą, o tada turėti pakankamai drąsos ir tikėjimo veikti. Sutelkęs dėmesį į Savo avis, Gelbėtojas troško, kad Petras darytų tai, ką Jis pats darytų, jei būtų čia. Jis paprašė Petro tapti ganytoju.
Praėjusį balandį prezidentas Raselas M. Nelsonas kreipėsi į mus su panašiu kvietimu švenčiau ganyti mūsų Tėvo avis ir daryti tai per tarnystę.4
Kad veiksmingai atsilieptume į šį kvietimą, turime išsiugdyti ganytojo širdį ir suprasti Viešpaties avių poreikius. Kaip tampame tokiais ganytojais, kokių tikisi Viešpats?
Kaip ir dėl visų klausimų, galime žvelgti į savo Gelbėtoją Jėzų Kristų – Gerąjį Ganytoją. Ganytojo avys buvo žinomos ir suskaičiuotos, prižiūrėtos ir surinktos į Dievo kaimenę.
Žinomos ir suskaičiuotos
Stengdamiesi sekti Gelbėtojo pavyzdžiu, pirmiausia turime pažinoti ir suskaičiuoti Jo avis. Mums buvo paskirta rūpintis tam tikrais žmonėmis ir šeimomis, kad būtume tikri, jog visa Viešpaties kaimenė suskaičiuota ir niekas nėra pamirštas. Suskaičiavimas nėra vien nuogi skaičiai. Tai siekis užtikrinti, kad kiekvienas žmogus jaučia Gelbėtojo meilę per ką nors, kas jam tarnauja už Jį. Taip visi gali pajusti, kad Dangiškasis Tėvas juos myli.
Neseniai susipažinau su viena mergina, kuriai buvo paskirta tarnauti beveik penkis kartus už ją vyresnei moteriai. Drauge jos pastebėjo, kad abi mėgsta muziką. Kai ši mergina apsilanko, jos kartu dainuoja dainas ir dalijasi savo mėgstamiausiomis. Drauge jos puoselėja abiejų gyvenimą laiminančią draugystę.
Viliuosi, kad žmonės, kuriems tarnaujate, matys jus kaip draugą ir supras, kad esate jų šalininkas ir pasitikėjimo vertas pašnekovas – žmogus, kuris supranta jų aplinkybes ir palaiko jų lūkesčius ir siekius.
Neseniai gavau užduotį tarnauti seseriai, kurios gerai nepažinojau nei aš, nei mano porininkė. Kai tariausi su Džese, mano šešiolikmete tarnaujančiąja porininke, ji išmintingai patarė: „Mums reikia su ja geriau susipažinti.“
Iškart nusprendėme, kad labai tiks asmenukė ir prisistatymo žinutė. Aš laikiau telefoną, o Džesė paspaudė mygtuką, kad nufotografuotų. Drauge pasinaudojome mūsų pirma proga tarnauti.
Per pirmą apsilankymą savo sesers paklausėme, ar yra kas nors, ko dėl jos galėtume prašyti savo maldose? Ji papasakojo apie savo sunkumus ir pasakė, kad mūsų maldos labai praverstų. Jos nuoširdumas ir pasitikėjimas akimirksniu sukūrė meilės ryšį. Kokia maloni privilegija prisiminti ją savo kasdienėse maldose.
Kai melsitės, jausite Jėzaus Kristaus meilę tiems, kuriems tarnaujate. Pasidalykite šia meile su jais. Ar yra geresnis būdas ganyti Jo avis, nei padėti joms pajausti Jo meilę per jus?
Prižiūrėtos
Antras būdas, kaip išsiugdyti ganytojo širdį, tai prižiūrėti Jo avis. Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, mes galime perkelti, sutaisyti, suremontuoti ir atstatyti beveik viską. Atsiradus poreikiui nedelsiame ištiesti pagalbos ranką ar sausainių lėkštę. Tačiau gal yra kai kas daugiau?
Ar mūsų avelės žino, jog su meile prižiūrime jas ir suskubsime į pagalbą?
Evangelijoje pagal Matą, 25-ame skyriuje skaitome:
„Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite […] jums paruoštą karalystę!
Nes Aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priėmėte. […]“
Tada teisieji klaus: „Viešpatie, kada gi matėme Tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme?
Kada gi matėme Tave keliaujantį ir priėmėme ar nuogą ir aprengėme?“5
Broliai ir seserys, svarbiausias žodis yra matėme. Teisieji matė stokojančius, nes prižiūrėjo ir pastebėjo. Mes taip pat galime būti dėmesingi, kad padėtume ir paguostume, kad drauge džiaugtumės ir net svajotume. Ir, kai veiksime, galime tvirtai pasitikėti Evangelijoje pagal Matą esančiu pažadu: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų […], man padarėte.“6
Vienas draugas, vadinkime jį Džonu, papasakojo, kas gali nutikti, kai pastebime kitų ne itin matomus poreikius: „Mano apylinkėje viena sesuo bandė nusižudyti. Po dviejų mėnesių sužinojau, kad niekas iš mūsų kvorumo nepriėjo ir nepakalbėjo su jos vyru apie jį sukrėtusį išgyvenimą. Deja, aš taip pat nieko nepadariau. Galiausiai pakviečiau tą vyrą papietauti. Jis buvo drovus, uždaras žmogus. Tačiau kai pasakiau: „Tavo žmona bandė nusižudyti. Turbūt esi nepakeliamai sukrėstas. Ar norėtum apie tai pakalbėti?“, jis pravirko neslėpdamas ašarų. Pokalbis buvo nuoširdus ir atviras, padėjęs mums greitai sukurti nepaprastą ryšį ir pasitikėjimą.“
Džonas pridūrė: „Manau, esame linkę dažniau atnešti šokoladinį pyragą, nei nuoširdžiai ir su meile pabandyti suprasti aplinkybes.“7
Galbūt mūsų avelėms skauda, jos pasimetę ar net savo noru nuklydusios; kaip jų ganytojai galime būti tarp pirmųjų, pamačiusių jų poreikį. Galime neteisdami išklausyti bei mylėti ir išmintingai vadovaujami Šventosios Dvasios pasiūlyti viltį bei pagalbą.
Seserys ir broliai, dėl jūsų įkvėptų gerumo darbų, kuriuos darote, pasaulyje yra daugiau vilties ir džiaugsmo. Jūsų akys atsivers, kai sieksite Viešpaties vadovavimo, kaip perteikti Jo meilę ir atpažinti poreikius tų, kuriems tarnaujate. Jūsų šventas tarnystės paskyrimas suteikia jums dievišką teisę būti įkvėptiems. Drąsiai galite siekti to įkvėpimo.
Surinktos į Dievo kaimenę
Trečia, mes norime, kad mūsų avelės būtų surinktos į Dievo kaimenę. Tam reikia žinoti, kurioje sandoros kelio atkarpoje jos yra, ir noriai prisijungti jų tikėjimo kelionėje. Mums skirta šventa privilegija pažinti jų širdis ir nukreipti jas pas Gelbėtoją.
Seseriai Džousevini Fidžyje, tikrąja to žodžio prasme, buvo sunku matyti sandoros kelią prieš save. Jos draugė pastebėjo, kad Džousevini sunku skaityti Raštus dėl prasto regėjimo. Ji padovanojo Džousevini naujus akinius, skirtus skaityti, ir ryškų geltoną pieštuką, kad Mormono Knygoje galėtų paryškinti vietas, kur minimas Jėzus Kristus. Tai, kas prasidėjo kaip paprastas noras patarnauti ir padėti studijuoti Raštus, paskatino Džousevini apsilankyti šventykloje pirmą kartą, praėjus 28-eriems metams po jos krikšto.
Nesvarbu, ar mūsų avelės stiprios ar silpnos, džiugios ar sielvartauja, galime pasirūpinti, kad niekas kelyje neliktų vienišas. Kad ir koks būtų jų dvasingumas, galime jas mylėti, pasiūlyti savo paramą ir padrąsinti žengti kitą žingsnį. Liudiju, kad kai melsimės ir sieksime suprasti jų širdį, Dangiškasis Tėvas nukreips mus, o Jo Dvasia bus su mumis. Turime galimybę būti „angelai aplink [juos ir jas]“ Jam einant pirma jų.8
Viešpats kviečia mus maitinti Jo avis, rūpintis Jo kaimene, kaip tai darytų Jis. Jis kviečia mus būti visų tautų, visų šalių ganytojais. (Ir taip, vyresnysis Uchtdorfai, mes mylime ir mums reikia vokiečių aviganių.) Ir Jis trokšta, kad Jo jaunuoliai prisijungtų šiame darbe.
Mūsų jaunuoliai gali būti vieni stipriausių ganytojų. Kaip prezidentas Raselas M. Nelsonas sakė, jie yra „vieni geriausių, ką Viešpats kada nors atsiuntė į šią žemę“. Jie yra „kilnios dvasios“, mūsų „geriausi žaidėjai“, kurie seka Gelbėtoju.9 Ar galite įsivaizduoti, kokia galia prisidės šie ganytojai rūpindamiesi Jo avimis? Matome stebuklus tarnaudami drauge su šiais jaunuoliais.
Merginos ir vaikinai, mums jūsų reikia! Jei dar neturite tarnystės paskyrimo, pakalbėkite su savo Paramos bendrijos prezidente ar Vyresniųjų kvorumo prezidentu. Jie apsidžiaugs dėl jūsų noro pasirūpinti, kad Jo avys būtų žinomos ir suskaičiuotos, prižiūrėtos ir surinktos į Dievo kaimenę.
Meldžiu, kad atėjus dienai, kai pasirūpinę Gelbėtojo kaimene klaupsimės prie Jo kojų, atsakytume taip, kaip Petras: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad tave myliu.“10 Šios, Tavo avys, yra mylimos, saugios ir jos yra namuose. Jėzaus Kristaus vardu, amen.