Didelio darbo pamato dėjimas

Vyresnysis Styvenas R. Bangerteris

Iš Septyniasdešimties

Per mūsų namuose nustatytas tradicijas mokomos pamokos, nors ir mažos bei paprastos, yra vis svarbesnės šiandieniniame pasaulyje.

Būdami tėvai Sionėje turime šventą pareigą pažadinti savo vaikų aistrą ir įsipareigojimą Jėzaus Kristaus Evangelijos džiaugsmui, šviesai ir tiesoms. Augindami vaikus namuose nustatome tradicijas ir per šeimos santykius kuriame bendravimo ir elgsenos modelius. Mūsų nustatytos tradicijos mūsų vaikams turėtų įskiepyti nepajudinamus gerumo bruožus, kurie jiems susiduriant su gyvenimo iššūkiais suteiktų stiprybės.

Jau daug metų mūsų šeima mėgaujasi kasmetine tradicija keliauti Juintos kalnų takais Šiaurės Rytų Jutoje. Keliaujame 32 km akmenuotu gruntkeliu, kol pasiekiame nuostabų žaliuojantį slėnį, kurį supa labai aukštos kanjono sienos ir kuriuo teka šalto skaidraus vandens upė. Kasmet, vildamiesi savo vaikų ir vaikaičių širdyse iš naujo patvirtinti Evangelijos doktrinas ir praktiką, mudu su Siuzan prašome savo šešių sūnų ir jų šeimų paruošti po trumpą žinią tema, kuri jiems yra svarbi į Kristų sutelktos šeimos pagrindo sudedamoji dalis. Po to nuošalioje vietoje susirenkame šeimos dvasinei valandėlei ir kiekvienas išsako savo žinią.

Paveikslėlis

Žinios, užrašytos ant akmenų

Šiais metais mūsų vaikaičiai savo žinios pavadinimą užrašė ant akmenų, o tada paeiliui užkasė juos vieną šalia kito pavaizduodami tvirtą pamatą, į kurį remiasi laimingas gyvenimas. Visos šešios jų žinios atspindėjo nekintančią amžiną tiesą, kad Jėzus Kristus yra to pamato kertinis akmuo.

Izaijo žodžiais kalbant: „Todėl taip sako Viešpats Dievas: „Štai Aš dedu Sione pamatui ištirtą akmenį, brangų pamato kertinį akmenį.“¹ Jėzus Kristus yra tas brangus kertinis Sionės pamato akmuo. Tai Jis apreiškė pranašui Džozefui Smitui: „Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga.“²

Per mūsų namuose nustatytas tradicijas mokomos pamokos, nors ir mažos bei paprastos, yra vis svarbesnės šiandieniniame pasaulyje. Kas yra tie maži ir paprasti dalykai, kuriuos nustačius savo vaikų gyvenime galima atlikti didį darbą?

Prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai kalbėjo didelei sueigai prie Toronto, Kanadoje, ir jausmingai priminė gimdytojams, kokią šventą pareigą mes turime savo vaikams. Nurodydamas esmines atsakomybes prezidentas Nelsonas pabrėžė gimdytojų pareigą mokyti vaikus suprasti, kodėl priimame sakramentą, kodėl svarbu gimti sandoroje, kodėl svarbu pasiruošti gauti patriarchalinį palaiminimą ir paragino gimdytojus imtis iniciatyvos kartu skaityti Raštus šeimoje.³ Tai darydamas mūsų mylimas pranašas ragina mus paversti savo namus „tikėjimo šventovėmis“.⁴

Mormono Knygoje Enosas rašo, kaip didžiai dėkingas jis jautėsi už savo tėvo, kuris „mokė [jį] savo kalbos ir Viešpaties ugdymo bei pamokymo“, pavyzdį. Enosas jausmingai sušuko: „Tebūna palaimintas dėl to mano Dievo vardas.“⁵

Branginu mažas ir paprastas tradicijas, kurių daugiau nei 35 mūsų santuokos metus laikomės savo šeimoje. Dauguma mūsų tradicijų yra vos pastebimos, tačiau prasmingos. Pavyzdžiui:

Kada vakarais nebūdavau namuose, visada žinodavau, kad, Siuzan prižiūrint, mūsų vyriausiasis sūnus imsis iniciatyvos vadovauti šeimos Raštų studijoms ir maldai.⁶
Dar viena tradicija – niekuomet neišeiname iš namų ir nebaigiame pokalbio telefonu nepasakę „aš tave myliu“.
Mūsų gyvenimą palaimino reguliariems asmeniniams pokalbiams su kiekvienu mūsų sūnumi paskirtas laikas. Per vieną pokalbį paklausiau sūnaus apie jo troškimus ir ruošimąsi tarnauti misijoje. Po trumpos diskusijos stojo apmąstymo tylos akimirka, tada jis palinko į priekį ir susimąstęs pareiškė: „Tėti, pameni, kai aš buvau mažas ir mes pradėjome tėvo pokalbius?“ Atsakiau: „Taip.“ „Taigi, – pasakė jis, – tada pažadėjau, jog tarnausiu misijoje, o tu pažadėjai man, kad kartu su mama tarnausi misijoje, kai pasensite.“ Po to buvo dar viena tylos akimirka. „Ar jūs turite kokių nors sunkumų, neleidžiančių jums tarnauti, – galbūt aš galiu jums padėti?“

Pastovios prasmingos šeimos tradicijos, apimančios maldą, Raštų skaitymą, šeimos namų vakarus ir lankymąsi Bažnyčios susirinkimuose, nors ir gali atrodyti mažos bei paprastos, kuria meilės, pagarbos, vienybės ir saugumo kultūrą. Tas pastangas lydinti dvasia apsaugo mūsų vaikus nuo ugningų priešininko strėlių, kurių taip apstu mūsų laikų pasaulietinėje kultūroje.

Atsimename išmintingą Helamano patarimą savo sūnums: „Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti.“⁷

Prieš daug metų, kai buvau jaunas vyskupas, vienas pagyvenęs džentelmenas paprašė manęs su juo susitikti. Jis papasakojo apie savo nutolimą nuo Bažnyčios ir teisias savo tėvų tradicijas, kai jis dar buvo jaunas. Jis smulkiai nupasakojo gyvenime patirtą širdgėlą pasaulio siūlomoje momentinėje laimėje bergždžiai ieškant ilgalaikio džiaugsmo. O dabar, vėlesniais savo gyvenimo metais, jis patyrė švelnius, kartais ramybės neduodančius Dievo Dvasios kuždesius, skatinančius jį grįžti prie savo jaunystės pamokų, įpročių, jausmų ir dvasinio saugumo. Jis išreiškė dėkingumą už savo tėvų tradicijas ir šių laikų žodžiais perteikė Enoso pareiškimą: „Tebūna palaimintas dėl to mano Dievo vardas.“

Iš patirties žinau, kad šito vyro grįžimas prie Evangelijos charakterizuoja daugelį ir dažnai pasikartoja tarp Dievo vaikų, kurie išeina kuriam laikui, o po to grįžta prie savo jaunystės mokymų ir įpročių. Tokiais momentais mums atsiskleidžia, koks išmintingas buvo patarlių rašytojas, užrašęs: „Parodyk vaikui kelią, kuriuo jis turi eiti, tai ir pasenęs jis nenukryps nuo jo.“⁸

Kiekvienas gimdytojas augindamas vaikus susiduria su nusivylimo akimirkomis ir skirtingais apsisprendimo ir stiprybės lygiais. Tačiau, kai gimdytojai panaudoja tikėjimą ir atvirai, meiliai moko vaikus, ir daro viską, ką gali, kad padėtų jiems kelyje, jie įgyja daugiau vilties, kad sėjamos sėklos įsišaknys jų vaikų širdyse ir protuose.

Mozė gerai suprato esminį poreikį nuolatos mokyti. Jis patarė: „Mokyk [šių žodžių] savo vaikus ir apie juos kalbėk, sėdėdamas savo namuose, būdamas kelionėje, guldamas ir atsikeldamas.“⁹

Mes klaupiamės greta savo vaikų šeimos maldai, rūpinamės jais stengdamiesi organizuoti prasmingus Raštų skaitymus su šeima, mes kantriai, meiliai rūpinamės jais kartu dalyvaudami šeimos namų vakare ir jaudinamės dėl jų, kai atsiklaupę asmeninėje maldoje kreipiamės į dangų. O, kaip trokštame, kad mūsų sėjamos sėklos įsišaknytų mūsų vaikų širdyse ir protuose.

Manau, ne tiek svarbu, ar mūsų vaikai supranta viską, kai mes kartu skaitome, kai jie bando skaityti Raštus arba dalyvauti šeimos namų vakare ar bendrose veiklose ir kituose Bažnyčios susirinkimuose. Ne tiek svarbu, ar tomis akimirkomis jie supranta tų veiklų svarbą; svarbiau, ar mes, kaip gimdytojai, panaudojame pakankamą tikėjimą, kad sektume Viešpaties patarimu uoliai taikyti, mokyti, aiškinti ir nustatyti Jėzaus Kristaus Evangelijos įkvėptus lūkesčius. Tas pastangas skatina mūsų tikėjimas – mūsų įsitikinimas, kad vieną dieną mūsų jaunimui sėjamos sėklos įsišaknys, sudygs ir augs.

Tai, apie ką kalbame, ką skelbiame ir ko mokome, nulemia tai, kas tarp mūsų vyks. Kai nustatome prasmingas Kristaus doktrinos mokančias tradicijas, Šventoji Dvasia liudija apie mūsų žinios teisingumą ir maitina Evangelijos sėklas, kurias savo pastangomis visą tą laiką sodiname giliai savo vaikų širdyse. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.