„Šiandien apsispręskite“
Mūsų amžinosios laimės didingumas priklauso nuo to, ar pasirinksime gyvąjį Dievą ir prisijungsime prie Jo darbo.
Išgalvotas Merės Popins personažas – tipinė anglų auklė, tik dar turinti magiškų galių.1 Su rytiniu vėju ji atskrenda pas neramią Benksų šeimą, gyvenančią 17-ame Vyšnių alėjos name, Edvardo laikų Londone. Jai pavedami du vaikai – Džeinė ir Maiklas. Tvirtu, bet maloniu tonu ir burtais ji pradeda juos mokyti vertingų pamokų.
Džeinė ir Maiklas smarkiai pasitaiso ir Merė nusprendžia, kad jai laikas keliauti kitur. Spektaklyje Merės draugas kaminkrėtys, vardu Bertas, bando ją atkalbėti. Jo argumentas: „Bet, Mere, jie geri vaikai.“
Merė atsako: „Manai varginčiausi su jais, jei tokie nebūtų? Bet negaliu jiems padėti, jei jie man neleidžia. Sunkiausia mokyti visa žinantį vaiką.“
Bertas klausia: „Ir?“
Merė atsako: „Todėl toliau jie turi mokytis patys.“2
Broliai ir seserys, mes, kaip Džeinė ir Maiklas Benksai, esame varginimosi verti „geri vaikai“. Mūsų Dangiškasis Tėvas nori mums padėti ir mus palaiminti, bet ne visada leidžiame Jam tai padaryti. Kartais net elgiamės taip, lyg jau viską žinotume. Mes tikrai „toliau turime mokytis patys“. Dėl to ir atėjome į žemę iš ikižemiškųjų, dangiškų namų. Į mūsų „tolimesnį mokymąsi“ įeina įvairūs pasirinkimai.
Mūsų Dangiškojo Tėvo auklėjimo tikslas – ne kad Jo vaikai darytų kas teisu, o kad jie rinktųsi kas teisu ir galiausiai taptų kaip Jis. Jei Jis norėtų, kad būtume paklusnūs, tai mūsų elgesiui pažaboti naudotų neatidėliotiną atlygį ir bausmes.
Tačiau Dievas nenori, kad Jo vaikai taptų gerai ištreniruotais ir paklusniais „augintiniais“, nekramtančiais Jo šlepečių celestialinėje svetainėje.3 Tikrai ne, Dievas nori, kad Jo vaikai užaugtų dvasiškai ir prisijungtų prie Jo šeimos darbe.
Dievas sukūrė planą, pagal kurį galime tapti paveldėtojais Jo karalystėje, – sandoros kelią, vedantį į tapimą panašiems į Jį, į tokį gyvenimą, kokį gyvena Jis: amžiną gyvenimą su šeimomis Jo akivaizdoje.4 Asmeninis pasirinkimas buvo – ir yra – labai svarbus tame plane, apie kurį sužinojome ikižemiškojoje egzistencijoje. Mes sutikome su šiuo planu ir pasirinkome ateiti į žemę.
Norint užtikrinti, kad naudotumės tikėjimu ir išmoktume tinkamai naudotis gauta valios laisve, mūsų protai užmaršumo uždanga buvo uždengti, kad neprisimintume Dievo plano. Be tos uždangos Dievo tikslai nebūtų įgyvendinami, nes negalėtume tobulėti ir tapti tokiais patikimais paveldėtojais, kokiais Jis nori, kad taptume.
Pranašas Lehis sakė: „Todėl Viešpats Dievas davė žmogui veikti savo nuožiūra. Taigi žmogus negalėtų veikti savo nuožiūra, jei nebūtų viliojamas vieno ar kito.“5 Pagrindinis principas: vienam pasirinkimui atstovauja Jėzus Kristus, Tėvo Viengimis. Kitam pasirinkimui atstovauja Šėtonas, Liuciferis, kuris nori sunaikinti valios laisvę ir užgrobti galią.6
„Mes turime užtarėją pas Tėvą – Jėzų Kristų.“7 Paaukojęs Save kaip apmokančiąją auką, Jėzus „pakilo į dangų […] , kad pareikštų Tėvui savo teises taikyti gailestingumą žmonių vaikams“. O gavęs gailestingumo teises „jis užtaria žmonių vaikų bylą“8.
Toks Kristaus užtarimas prieš Tėvą neprieštarauja Jo planui. Jėzus Kristus, kuris Savo valia pasidavė Tėvo valiai9, nepalaikytų nieko kito, kaip tik tai, ko nuo pat pradžių norėjo pats Tėvas. Dangiškasis Tėvas neabejotinai palaiko ir ploja, kai mums pasiseka.
Kristaus užtarimas, bent iš dalies, yra skirtas mums priminti, kad Jis apmokėjo mūsų nuodėmes ir kad Dievo gailestingumas prieinamas visiems.10 Tikintiems Jėzų Kristų, atgailaujantiems, pasikrikštijantiems ir ištveriantiems iki galo – t. y. atliekantiems susitaikymo procesą11 – Gelbėtojas atleidžia, juos išgydo ir užtaria. Jis yra mūsų pagalbininkas, guodėjas ir užtarėjas – liudijantis ir laiduojantis už mūsų susitaikymą su Dievu.12
Visiška priešingybė yra Liuciferis – kaltintojas arba ieškovas. Apreiškėjas Jonas taip apibūdino galutinį Liuciferio nugalėjimą: „Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį: „Dabar atėjo mūsų Dievo išgelbėjimas, galybė, karalystė ir Jo Kristaus valdžia.“ Kodėl? Nes „išmestas mūsų brolių kaltintojas, skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį. Ir jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu.“13
Liuciferis yra kaltintojas. Ikižemiškoje egzistencijoje jis kalbėjo prieš mus ir toliau mus kaltina šiame gyvenime. Jis siekia mus prislėgti. Jis nori, kad patirtume nesibaigiantį sielvartą. Būtent jis mums sako, kad esame netinkami, nepakankamai geri, kad neįmanoma atitaisyti padarytos klaidos. Jis yra didžiausias priekabiautojas, pilantis druską ant žaizdos.
Jei Liuciferis mokytų vaiką vaikščioti ir tas vaikas sukluptų, jis rėktų ant to vaiko, jį baustų ir lieptų jam liautis bandžius. Visi Liuciferio būdai priveda prie vilties netekimo ir nusiminimo – pamažu, visada. Šis melų tėvas yra didžiausias melo rezgėjas14 ir gudriai darbuodamasis bando mus suvilioti ir nukreipti mūsų dėmesį, „nes jis siekia, kad visi žmonės būtų nelaimingi kaip jis pats“15.
Jei Kristus mokytų vaiką vaikščioti ir tas vaikas sukluptų, Jis tam vaikui padėtų atsikelti ir padrąsintų žengti dar kartą.16 Kristus yra pagalbininkas ir guodėjas. Jo būdai priveda prie džiaugsmo ir vilties – pamažu ir visada.
Į Dievo planą įeina mums skirti nurodymai, kurie Raštuose vadinami įsakymais. Šie įsakymai nėra nei kažkokie įnoriai, nei kažkokia primestų nelogiškų taisyklių kolekcija, skirta mus paversti paklusniais. Jie skirti tam, kad išsiugdytume dievotumo savybes, sugrįžtume pas mūsų Dangiškąjį Tėvą ir patirtume ilgalaikį džiaugsmą. Paklusnumas Jo įsakymams nėra aklas; mes sąmoningai pasirenkame Dievą ir Jo kelią į namus. Mums skirtas kelias yra toks pat, koks Adomui ir Ievai: „po to, kai atskleidė jiems išpirkimo planą, Dievas davė jiems įsakymus“17. Nors Dievas nori, kad liktume sandoros kelyje, tačiau Jis suteikia teisę oriai pasirinkti.
Tikrai, Dievas trokšta, tikisi ir veda tam, kad visi Jo vaikai galėtų rinktis patys. Jis mūsų nevers. Dėl valios laisvės dovanos Dievas leidžia, kad Jo vaikai „veiktų savo nuožiūra ir nebūtų veikiami“18. Valios laisvė mums leidžia pasirinkti, ar eiti šiuo keliu, ar ne. Ar pasukti nuo jo, ar ne. Kadangi negalime būti priversti paklusti, tai negalime būti priversti nepaklusti. Niekas be mūsų pačių pasirinkimo negali mūsų nuvesti nuo kelio. (Bet šito neturime painioti su tais, kurių valios laisvė yra paminama. Jie nėra nusukę nuo kelio; jie yra aukos. Dievas juos visiškai supranta, myli ir atjaučia.)
Bet kai nueiname nuo kelio, Dievas liūdi, nes žino, kad galiausiai ir be jokių išimčių dėl to mažėja laimės ir netenkame palaimų. Nuėjimas nuo kelio Raštuose vadinamas nuodėme, o laimės sumažėjimas ir palaimų netekimas vadinamas bausme. Šia prasme Dievas mūsų nebaudžia; bausmė yra mūsų pačių, o ne Jo pasirinkimų pasekmė.
Supratę, kad nuėjome nuo kelio, galime ten likti arba, dėl Jėzaus Kristaus Apmokėjimo, rinktis keisti savo žingsnių kryptį ir grįžti atgal į kelią. Raštuose šis apsisprendimo, krypties pakeitimo ir grįžimo procesas vadinamas atgaila. Neatgailauti reiškia rinktis nebūti vertam palaiminimų, kuriuos Dievas trokšta mums suteikti. Jei nepanorėsime „mėgautis tuo, ką gal[ime] gauti“, „sugrįšime į savo vietą mėgautis tuo, ką [mes] nor[ime] gauti“19 – tai mūsų pasirinkimas, o ne Dievo.
Kad ir kiek ilgai būtume ėję nuo kelio arba kad ir kiek toli būtume nuklydę, vos tik nuspręsime pasikeisti – Dievas padės sugrįžti.20 Žvelgiant iš Dievo perspektyvos – jei nuoširdžiai atgailaujama ir veržiamasi pirmyn su nepajudinamu tikėjimu Kristumi, tai vos pasukus atgal į kelią bus taip, lyg niekada nebūtume nuo jo nusukę.21 Gelbėtojas apmoka mūsų nuodėmes ir išlaisvina iš sušmėžavusio laimės bei palaiminimų sumažėjimo. Raštuose tai vadinama atleidimu. Po krikšto visi nariai pamažu nuslysta nuo kelio, o kai kurie nuo jo nusirita su trenksmu. Štai kodėl tikėjimo Jėzumi Kristumi naudojimas, atgaila, pagalbos iš Jo priėmimas ir atleidimo gavimas nėra vienkartiniai įvykiai, o visą gyvenimą trunkantys procesai, nuolat pasikartojantys procesai. Štai kaip mes „ištveriame iki galo“22.
Turime pasirinkti, kam tarnausime.23 Mūsų amžinosios laimės didingumas priklauso nuo to, ar pasirinksime gyvąjį Dievą ir prisijungsime prie Jo darbo. Toliau stengdamiesi „mokytis patys“ bandysime teisingai naudoti savąją valios laisvę. Dvi buvusios visuotinės Paramos bendrijos prezidentės pasakė, kad neturėtume būti lyg „kūdikiai, kuriuos reikėtų nuolat glostyti ir taisyti“24. Ne, Dievas nori, kad taptume brandžiais suaugusiais žmonėmis ir patys save valdytume.
Vienintelis kelias tapti Tėvo karalystės paveldėtojais yra rinktis sekti Jo planu; tuomet Jis pasikliaus mumis, nes neprašysime to, kas priešinga Jo valiai.25 Tačiau turime nepamiršti, jog „nėra nieko sunkiau mokyti, kaip visa žinantį vaiką“. Tad Viešpaties kelių turime noriai mokytis iš paties Viešpaties ir iš Jo tarnų. Galime būti tikri, kad esame mylimi Dangiškųjų Tėvų vaikai, dėl kurių tikrai verta „vargintis“, ir kad „mokytis patiems“ niekada nereikš „mokytis vieniems“26.
Kartu su Mormono Knygos pranašu Jokūbu sakau:
„Todėl pradžiukite širdimis ir prisiminkite, kad esate laisvi veikti savo nuožiūra – pasirinkti nesibaigiančios mirties arba amžinojo gyvenimo kelią.
Todėl, mano mylimi broliai [ir seserys], susitaikykite su Dievo valia, o ne su velnio […] ir atminkite, kad susitaikę su Dievu, jūs esate išgelbėjami tik Dievo malone ir tik per ją.“27
Tad rinkitės tikėjimą Jėzumi Kristumi; rinkitės atgailą; rinkitės krikštą ir priimkite Šventąją Dvasią; rinkitės sąmoningai ruoštis ir vertai priimti sakramentą; rinkitės sudaryti sandoras šventykloje ir rinkitės tarnauti gyvajam Dievui ir Jo vaikams. Mūsų pasirinkimai lemia, kas esame ir kuo tapsime.
Baigiu likusia Jokūbo palaiminimo dalimi: „Todėl teprikelia Dievas jus iš […] nesibaigiančios mirties apmokėjimo galia, kad galėtumėte būti priimti į amžinąją Dievo karalystę.“28 Jėzaus Kristaus vardu, amen.