Dieviškas nepasitenkinimas
Dieviškas nepasitenkinimas gali paskatinti mus veikti tikėjimu, priimti Gelbėtojo kvietimą daryti gera ir nuolankiai atiduoti savo gyvenimą Jam.
Kai lankiau pradinę mokyklą, namo eidavome akmenimis grįstu keliuku, vingiuojančiu kalvos šlaitu. Buvo ir kitas, gruntinis takelis, vadinamas „berniukų taku“. Gruntinis berniukų takas vedė tiesiai į kalvos viršūnę. Jis buvo trumpesnis, tačiau ir daug statesnis. Jau tada žinojau, kad galiu eiti ir tuo taku, kuriuo eina berniukai. Dar svarbiau, žinojau, kad gyvenu pastarosiomis dienomis ir kad man, kaip ir pionieriams, teks susidurti su sunkumais, todėl norėjau būti pasiruošusi. Tad kartkartėmis atsilikdavau nuo savo draugių grupės, einančios akmenimis grįstu keliuku, nusiaudavau batus ir basomis kopdavau berniukų taku. Taip bandžiau užgrūdinti savo pėdas.
Kaip pradinukė maniau, jog būtent taip turėjau ruoštis. Dabar galvoju kitaip! Žinau, kad užuot ėjusi basomis kalnų takais, savo pėdas sandoros keliui galiu ruošti paklusdama Šventosios Dvasios raginimams. Nes Viešpats per Savo pranašą kviečia kiekvieną iš mūsų gyventi ir rūpintis didingiau ir švenčiau bei žengti pakopa aukščiau.1
Šie pranašiški kvietimai veikti drauge su mūsų įgimtu pojūčiu, kad galime padaryti daugiau ir būti didingesnės, kartais sukuria tai, ką vyresnysis Nylas A. Maksvelas pavadino „dievišku nepasitenkinimu“2. Dieviškas nepasitenkinimas kyla tada, kai lyginame save, „kokios esame, su tuo, kuo galime tapti“3. Jei tik esame nuoširdžios, visos jaučiame spragą tarp to, kur ir kas esame, ir to, kur ir kas norime būti. Trokštame didesnio asmeninio pajėgumo. Jaučiame tai, nes esame Dievo dukterys ir sūnūs, gimę su Kristaus šviesa, tačiau gyvenantys puolusiame pasaulyje. Šiuos jausmus, kurie skatina suskubti veikti, mums duoda Dievas.
Turėtume džiugiai priimti dieviško nepasitenkinimo jausmus, kurie ragina mus žengti pakopa aukščiau, atpažįstant Šėtono klastą – paralyžiuojantį nusivylimą – ir jos vengiant. Tai vertinga galimybė, kuria Šėtonas labai nekantrauja pasinaudoti. Galime žengti prakilnesniu keliu, skatinančiu sekti Dievu, Jo ramybe ir malone, arba galime paklausyti Šėtono, kuris atakuoja mus žinutėmis, kad niekada nebūsime pakankamai tobulos, pakankamai turtingos, pakankamai gražios ir panašiai. Mūsų nepasitenkinimas gali tapti dieviškas arba gniuždantis.
Veikite tikėjimu
Vienas būdas, kaip galime atskirti dievišką nepasitenkinimą nuo Šėtono klastos, yra toks: dieviškas nepasitenkinimas ragins mus veikti tikėjimu. Dieviškas nepasitenkinimas nėra kvietimas pasilikti komforto zonoje ir jis neves mūsų į neviltį. Supratau, kad murgdydamasi savo mintyse apie tai, kas nesu, aš netobulėju, ir pastebėjau, kad man tada daug sunkiau pajausti Dvasią ir sekti Ja.4
Paauglystėje Džozefas Smitas gerai žinojo apie savo netobulumus ir jaudinosi dėl savo „nemirtingos sielos gerov[ės]“. Jis rašė: „Mano sielą apėmė nepaprastas sielvartas, nes buvau įtikintas dėl savo nuodėmių; ir […] mane apėmė sielvartas dėl savo ir pasaulio nuodėmių.“5 Tai privertė jį „giliai mąstyti ir didžiai nerimauti“6. Ar tai atrodo pažįstama? Ar nerimaujate dėl savo netobulumų? Ar kremtatės dėl jų?
Na, Džozefas šį tą darė. Jis dalijosi: „Aš dažnai savęs klausdavau: ką daryti?“7 Džozefas veikė tikėjimu. Jis atsivertė Raštus, perskaitė Jokūbo laiško 1:5 ir kreipėsi į Dievą pagalbos. Dėl to patyrė regėjimą, kuris pradėjo Sugrąžinimą. Esu labai dėkinga už tai, kad Džozefo dieviškas nepasitenkinimas, jo nerimas ir sumišimas paragino jį veikti tikėjimu.
Pakluskite raginimams daryti gera
Pasaulis dažnai naudoja nepasitenkinimą egoizmui pateisinti, mūsų mintims nukreipti į save ir į praeitį, o tada palieka mus pavieniui kankintis ieškant atsakymų į klausimus: kas aš esu?, kas aš nesu?, ko aš noriu? Dieviškas nepasitenkinimas motyvuoja mus sekti Gelbėtojo, kuris „vaikščiojo, darydamas gera“8, pavyzdžiu. Eidamos mokinystės keliu sulauksime dvasinių raginimų ištiesti pagalbos ranką kitiems.
Seniai girdėta istorija padėjo man pastebėti Šventosios Dvasios raginimus, o tada jiems paklusti. Štai ką pasakojo sesuo Bonė D. Parkin, buvusi visuotinė Paramos bendrijos prezidentė:
„Siuzana […] buvo puiki siuvėja. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas gyveno [jos] apylinkėje. Vieną sekmadienį Siuzana pastebėjo, kad jis vilki naują kostiumą. Jos tėvas neseniai […] jai buvo nupirkęs dailaus šilkinio audinio. Siuzana pamanė, kad iš to audinio išeitų gražus kaklaraištis, derantis prie naujojo prezidento Kimbolo kostiumo. Tad vieną pirmadienį ji pasiuvo kaklaraištį. Suvyniojo į vyniojamą popierių ir nuėjo į prezidento Kimbolo namus.
Priėjusi prie priekinių durų, ji staiga sustojo ir pagalvojo: „Kas aš tokia, kad siūčiau kaklaraištį pranašui? Jis turbūt turi jų pakankamai.“ Nusprendusi, kad suklydo, ji apsisuko.
Kaip tik tą akimirką sesuo Kimbol atidarė duris ir tarė: „O, Siuzana!“
Sutrikusi ir dvejodama Siuzana prabilo: „Sekmadienį mačiau, kad prezidentas Kimbolas vilki naują kostiumą. Mano tėtis parvežė man šilko iš Niujorko, […] tad pasiuvau prezidentui kaklaraištį.“
Sesuo Kimbol sustabdė ją, paėmė už pečių ir pasakė: „Siuzana, niekada neužgniaužk kilnios minties.“9
Man tai labai patinka! „Niekada neužgniaužk kilnios minties.“ Kartais, kai pajuntu įkvėpimą kam nors ką nors padaryti, svarstau, ar tai buvo įkvėptas raginimas, ar tiesiog mano pačios mintys. Tačiau man primenama: „Kas yra iš Dievo, nuolat kviečia ir vilioja daryti gera; todėl viskas, kas kviečia ir vilioja daryti gera ir mylėti Dievą, ir tarnauti jam, yra įkvėpta Dievo.“10
Ar tai tiesioginiai įkvėpti raginimai, ar tiesiog impulsas padėti, nesuklysite atsiliepdamos, o geras darbas nenueis perniek, nes „tikroji meilė niekada nesibaigia“11.
Dažnai laikas būna nepalankus ir retai suprantame savo nežymios tarnystės poveikį. Tačiau kartais suprasime, kad buvome įrankiai Dievo rankose, ir būsime dėkingos supratusios, kad Šventoji Dvasia, veikianti per mus, yra Dievo pritarimo išraiška.
Seserys, galime melsti Šventosios Dvasios, kad parodytų mums „viską, ką turėtu[me] daryti“,12 net kai mūsų darbų sąrašas ir taip perpildytas. Kai esame skatinamos, galime palikti indus kriauklėje arba iššūkių pilną mūsų dėmesio reikalaujančią pašto dėžutę, kad paskaitytume vaikui, aplankytume draugą, prižiūrėtume kaimynų vaikus ar tarnautume šventykloje. Nesupraskite manęs klaidingai. Aš nuolat sudarinėju sąrašus, man patinka išbraukti atliktus darbus. Tačiau ramybė ateina supratus, kad būti didingesnei nebūtinai reiškia daryti daugiau. Kai reaguoju į nepasitenkinimą, nuspręsdama sekti raginimais, pasikeičia tai, kaip mąstau apie „laiką sau“, ir pamatau žmones, ne kaip trukdžius, bet kaip savo gyvenimo tikslą.
Dieviškas nepasitenkinimas veda mus pas Kristų
Dieviškas nepasitenkinimas veda prie nuolankumo, o ne prie savęs gailėjimosi ar nusivylimo, kuris atsiranda pradėjus save lyginti su kitais, dėl ko visada jaučiame, kad kartelė per aukšta. Sandorų besilaikančios moterys yra įvairių dydžių ir kūno formų, skiriasi jų šeimos, gyvenimo patirtis ir aplinkybės.
Be abejo, mes neišnaudosime viso savo dieviško potencialo, o supratimas, kad pavieniui mes nesame pakankamai pajėgios, iš dalies teisingas. Bet evangelijos geroji žinia yra ta, kad per Dievo malonę esame pajėgios. Padedamos Kristaus sugebėsime padaryti viską.13 Raštuose pažadama, kad rasime „malonę pagalbai reikiamu metu“14.
Netikėta tiesa yra ta, kad mūsų silpnybės gali būti palaiminimai, kai jos atveda mus prie nuolankumo ir atgręžia į Kristų.15 Nepasitenkinimas tampa dieviškas, kai nuolankiai kreipiamės į Jėzų Kristų dėl to, ko trokštame, o ne sustingstame grauždamos save.
Iš tikrųjų, Jėzaus stebuklai dažnai prasideda nuo troškimo, poreikio, nesėkmės ar nevisavertiškumo atpažinimo. Ar prisimenate kepalus duonos ir žuvis? Visi evangelijų rašytojai pasakoja, kaip Jėzus stebuklingai pamaitino tūkstančius, kurie Juo sekė.16 Tačiau istorija prasideda, kai mokiniai pripažįsta, kad jie teturi „penkis miežinės duonos kepalus ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei!“17 Mokiniai nesuklydo: jie neturėjo pakankamai maisto, tačiau jie atidavė tai, ką turėjo Jėzui, o tada Jis padarė stebuklą.
Ar kada jautėte, kad užduočiai atlikti nepakanka jūsų gebėjimų ir talentų? Aš jaučiau. Tačiau Kristui galime atiduoti tai, ką turime, o Jis sustiprins mūsų pastangas. Net su žmogiškomis silpnybėmis ir trūkumais tai, ką galite pasiūlyti, yra daugiau nei pakankamai, jei iš tiesų pasikliaujate Dievo malone.
Tiesa yra ta, kad visi esame tiesioginiai Dievo palikuonys – kiekvienas esame Dievo vaikas.18 Ir kaip Dangiškasis Tėvas per amžius keitė pranašus bei paprastus vyrus ir moteris, taip pat Jis ketina pakeisti ir mus.
K. S. Luisas keičiančią Dievo galią paaiškino taip: „Įsivaizduokite esąs gyvenamasis namas. Dievas ateina perstatyti tą namą. Galbūt iš pradžių jūs suprantate, ką Jis daro. Taiso vandentiekį, stogą ir panašiai: jūs žinojote, jog šiuos darbus reikėjo atlikti, todėl nesistebite. Bet štai jis ima daužyti namą taip, jog jums klaikiai skauda. […] [Matote,] Jis stato visiškai kitokį namą, negu jūs įsivaizdavote. […] Jūs manėte, jog būsite paverstas patogia maža pirkia, bet Jis stato rūmus. Jis ketina ateiti ir Pats čia apsigyventi.“19
Dėl mūsų Gelbėtojo apmokančiosios aukos galime sugebėti atlikti mums numatytas užduotis. Pranašai mokė, kad eidamos mokinystės keliu galime būti pašventintos per Kristaus malonę. Dieviškas nepasitenkinimas gali paskatinti mus veikti tikėjimu, priimti Gelbėtojo kvietimą daryti gera ir nuolankiai atiduoti savo gyvenimą Jam. Jėzaus Kristaus vardu, amen.