Pakelk galvą ir džiūgauk
Kai pasitinkame sunkumus Viešpaties būdu, galime pakelti savo galvas ir džiūgauti.
1981 metais mano tėvas, du artimi draugai ir aš išskridome į nuotykių kupiną kelionę Aliaskoje. Turėjome nusileisti ant atokaus ežero ir įkopti į nuostabias aukštumas. Kad sumažintume svorį naštos, kurią turėtume nešti, sudėjome savo reikmenis į porolonu apvyniotas dėžes, pritvirtinome didelius spalvotus kaspinus ir ties numatyta vieta išmetėme pro mūsų vienmotorio lėktuvėlio langą.
Atvykę ilgai ieškojome tų dėžių, bet, savo liūdesiui, negalėjome rasti nė vienos. Galiausiai vieną radome. Joje buvo maža dujinė viryklė, brezentas, truputis saldainių ir pora pakelių mėsos prieskonių, bet jokios mėsos. Nebuvo jokios galimybės susisiekti su išoriniu pasauliu, o mus paimti lėktuvas turėjo atskristi po savaitės.
Iš šios patirties išmokau dvi vertingas pamokas: pirmoji, nemesk savo maisto pro langą. Antroji, kartais tenka susidurti su sunkumais.
Dažnai mūsų pirmoji reakcija į sunkumus būna klausimas: „Kodėl taip nutiko man?“ Tačiau vien klausiant „kodėl?“, sunkumai niekada neišnyksta. Viešpats nori, kad mes įveiktume iššūkius, ir Jis pareiškė, „kad visa tai suteiks [mums] patirties ir išeis […] į gera“1.
Kartais padaryti ką nors sunkaus mūsų prašo Viešpats, o kartais iššūkius kelia mūsų pačių ar kitų žmonių veiksmai, padaryti naudojantis valios laisve. Nefis patyrė abejas situacijas. Kviesdamas savo sūnus grįžti ir paimti iš Labano plokšteles Lehis sakė: „Štai tavo broliai murma, sakydami, kad sunku yra tai, ko pareikalavau iš jų; bet juk ne aš to pareikalavau iš jų, bet tai Viešpaties įsakymas.“2 Kitą kartą Nefio broliai pasinaudojo savo valios laisve, kad apribotų jo laisvę: „Jie sučiupo mane, nes štai jie buvo nepaprastai įniršę, ir surišo mane virvėmis, nes kėsinosi atimti mano gyvybę.“3
Džozefas Smitas susidūrė su sunkiu išmėginimu Liberčio kalėjime. Nematydamas jokios išeities ir apimtas nevilties Džozefas šaukė: „O Dieve, kur tu?“4 Be abejo, kai kurie iš mūsų jautėmės kaip Džozefas.
Visi susiduriame su sunkumais: su mylimo žmogaus mirtimi, skyrybomis, neklusniu vaiku, ligomis, tikėjimo išmėginimais, darbo praradimu ar kokiu kitu sunkumu.
Mane amžiams pakeitė vyresniojo Nylo A. Maksvelo iš Dvylikos Kvorumo žodžiai, pasakyti jo kovos su leukemija įkarštyje. Jis sakė: „Buvau stipriai susimąstęs, kai mintyse iškilo šie 9 pamokantys ir raminantys žodžiai: „Daviau tau leukemiją, kad mano žmones galėtum mokyti nuoširdžiai.“ Tada jis toliau pasakojo, kaip ši patirtis palaimino jį „didžių amžinybės realijų perspektyva. […] Tokie žvilgsniai į amžinybę gali padėti mums nueiti tuos kitus 100 žingsnių, kuriuos žengti gali būti labai sunku.“5
Kad padėčiau eiti pirmyn ir ištverti sunkius laikus žvelgiant į amžinybę, norėčiau pasiūlyti du dalykus. Sunkumus turime pasitikti, pirma, atleisdami kitiems, o antra, atsiduodami į Dangiškojo Tėvo rankas.
Atleisti tiems, kurie galbūt ir sukėlė tą mūsų sunkų išmėginimą, ir susitaikyti „su Dievo valia“6 gali būti labai sunku. Labiausiai skauda tada, kai tą sunkumą sukelia šeimos narys, artimas draugas arba net mes patys.
Būdamas jaunas vyskupas apie atlaidumą mokiausi iš tokios mano kuolo prezidento Briuso M. Kuko papasakotos istorijos. Jis pasakojo:
„Praeito amžiaus aštuntajame dešimtmetyje aš su keliais partneriais pradėjome verslą. Nors nedarėme nieko nelegalaus, dėl kelių neteisingų sprendimų ir sunkios ekonominės padėties viskas baigėsi mūsų bankrotu.
Kai kurie investuotojai padavė mus į teismą siekdami susigrąžinti patirtus nuostolius. Atsitiktinai jų advokatas buvo patarėjas mano šeimos apylinkės vyskupijoje. Buvo labai sunku palaikyti žmogų, kuris, regis, siekė mane sužlugdyti. Vis labiau pykau ant jo ir laikiau savo priešu. Praėjus penkeriems teisinių kovų metams mes praradome viską, net savo namus.
2002 metais mudu su žmona sužinojome, kad kuolo prezidentūra, kurioje tarnavau patarėju, bus pertvarkyta. Prieš pat mane atleidžiant, kai keliavome trumpų atostogų, žmona manęs paklausė, ką pasirinkčiau savo patarėjais, jeigu būčiau pašauktas naujuoju kuolo prezidentu. Nenorėjau apie tai kalbėti, bet ji užsispyrė. Galiausiai į galvą atėjo vieno žmogaus vardas. Tada ji paminėjo vardą to advokato, kurį laikėme savo sunkumų prieš 20 metų kaltininku. Jai kalbant Dvasia patvirtino, kad būtent jis turėtų būti kitas patarėjas. Ar galėčiau tam žmogui atleisti?
Kai vyresnysis Deividas E. Sorensenas pašaukė mane tarnauti kuolo prezidentu, jis davė man valandą, kad galėčiau pasirinkti patarėjus. Pro ašaras pasakiau, kad Viešpats jau suteikė man apreiškimą. Kai pasakiau žmogaus, kurį laikiau savo priešu, vardą, visas mano sukauptas pyktis, priešiškumas ir neapykanta išnyko. Tą akimirką patyriau ramybę, kuri ateina su atleidimu per Kristaus Apmokėjimą.“
Kitaip sakant, mano kuolo prezidentas, kaip senovės Nefis, nuoširdžiai jam atleido7. Pažinojau prezidentą Kuką ir tą jo patarėją kaip du teisius, vienas kitą mylinčius kunigijos vadovus. Pasiryžau būti panašus į juos.
Prieš daugelį metų, per tą nesėkmingą kelionę į Aliaską, aš greitai išmokau, kad dėl susiklosčiusių aplinkybių – pavyzdžiui, kad pilotas išmetė maistą prieblandoje – kaltinti kitus ne išeitis. Tačiau iš patirto fizinio išsekimo, maisto trūkumo, ligos ir per didelę audrą išmiegojęs ant žemės, užsidengęs tik brezentu, aš išmokau, kad „Dievui nėra negalimų dalykų“8.
Jaunuoliai! Dievas iš jūsų reikalauja sunkių dalykų. Viena keturiolikmetė mergina dalyvaudavo įvairiose krepšinio varžybose. Ji svajojo žaisti mokyklos krepšinio rinktinėje kaip jos vyresnioji sesuo. Tada ji sužinojo, kad jos tėvai buvo pašaukti pirmininkauti misijai Gvatemaloje.
Atvykusi ji sužinojo, kad porą dalykų turės mokytis ispanų kalba, kurios dar nemokėjo. Jos mokykloje nebuvo nė vienos merginų sporto komandos. Ji gyveno labai griežtai saugomo pastato 14-ame aukšte. O visų blogiausia, kad dėl saugumo niekada negalėjo vaikščioti gatvėmis viena.
Mėnesių mėnesius kas vakarą jos tėvai girdėjo ją verkiant prieš miegą. Tai daužė jiems širdis! Galiausiai jie nusprendė išsiųsti ją namo pas senelę, kad ten lankytų mokyklą.
Kai mano žmona įėjo į dukters kambarį pranešti apie mūsų sprendimą, ji pamatė dukterį atsiklaupusią ir besimeldžiančią, o ant lovos gulėjo atversta Mormono Knyga. Dvasia pašnibždėjo mano žmonai: „Jai viskas bus gerai“, ir žmona tyliai išėjo iš kambario.
Nuo tada daugiau negirdėjome jos verkiant prieš miegą. Ryžtingai ir padedama Viešpaties ji narsiai praleido tuos trejus metus.
Mūsų misijos pabaigoje paklausiau dukters, ar ji važiuos tarnauti į nuolatinę misiją. Jos atsakymas buvo: „Ne, tėti, aš jau tarnavau.“
Man toks atsakymas tiko! Tačiau maždaug po šešių mėnesių naktį mane pabudino Dvasia šia mintimi: „Aš pašaukiau tavo dukterį tarnauti misijoje.“
Mano reakcija buvo: „Dangiškasis Tėve, ji jau tiek paaukojo.“ Buvau greitai Dvasios sudraustas ir supratau, jog Viešpats nori, kad ji tarnautų kaip misionierė.
Netrukus nusivedžiau dukrą pietauti. Kai atsisėdome prie stalo pasakiau: „Genze, ar žinai, kodėl mes čia?“
Ji atsakė: „Taip, tėti. Tu žinai, kad aš turiu tarnauti misijoje. Aš nenoriu, bet aš tarnausiu.“
Kadangi pajungė savo valią Dangiškajam Tėvui, ji tarnavo Jam visa savo širdimi, galia, protu ir stiprybe. Ji parodė savo žemiškajam tėvui, kaip įveikti sunkumus.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas per pasaulinę dvasinę valandėlę jaunimui jaunų žmonių prašė sunkių dalykų. Jis sakė: „Mano penktasis kvietimas: išsiskirkite, būkite kitokie nei pasaulis. […] Viešpačiui reikia, kad atrodytumėte, kalbėtumėte, elgtumėtės ir rengtumėtės kaip tikras Jėzaus Kristaus mokinys.“9 Tai gali būti sunku, tačiau žinau, kad jūs galite tai daryti, ir daryti su džiaugsmu.
Atminkite, kad „žmonės yra, kad galėtų džiaugtis“10. Nepaisant visko, su kuo susidūrė, Lehis vis dar rado dėl ko džiaugtis. Atsimenate, kai Alma buvo „prislėgtas sielvarto“11 dėl Amoniho miesto žmonių? Angelas jam pasakė: „Palaimintas tu, Alma; todėl pakelk savo galvą ir džiūgauk, […] nes tu ištikimai laikeisi Dievo įsakymų.“12 Alma sužinojo didžią tiesą: kai laikomės Dievo įsakymų, visada galime džiaugtis. Atsimenate, kad per visus vado Moronio laikų karus ir sunkumus „niekada […] nebuvo laimingesnio laiko tarp Nefio žmonių“13. Kai susiduriame su sunkumais, galime ir turime rasti dėl ko džiaugtis.
Gelbėtojas susidūrė su sunkumais: „Ir pasaulis […] nuspręs, kad jis nieko vertas; todėl jie nuplaks jį, ir jis iškęs tai; ir jie muš jį, ir jis iškęs tai. Taip, jie spjaudys į jį, ir jis iškęs tai dėl savo maloningumo ir didžio kantrumo žmonių vaikams.“14
Dėl to maloningumo Jėzus Kristus iškentėjo Apmokėjimą. Dėl to Jis visiems mums sako: „Pasaulyje jūs turėsite priespaudą, bet būkite drąsūs: Aš nugalėjau pasaulį!“15 Dėl Kristaus mes taip pat galime nugalėti pasaulį.
Kai pasitinkame sunkumus Viešpaties būdu, galime pakelti savo galvas ir džiūgauti. Šia šventa proga paliudyti pasauliui, skelbiu, kad mūsų Gelbėtojas gyvas ir vadovauja Savo Bažnyčiai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.