Sielų ganymas
Su meile tiesiame ranką kitiems, nes mūsų Gelbėtojas įsakė taip daryti.
Neseniai kalbėjausi su draugu ir jis man pasakė, kad, kai buvo jaunas, neseniai pakrikštytas Bažnyčios narys, staiga pajuto, jog nepritampa savo apylinkėje. Jį mokę misionieriai buvo perkelti kitur ir jis jautėsi vienišas. Neturėdamas draugų apylinkėje jis susirado savo senus draugus ir su jais užsiėmė veiklomis, kurios atitraukė jį nuo Bažnyčios lankymo netgi tiek, kad jis ėmė nuklysti nuo bandos. Su ašaromis akyse jis aiškino, koks didžiai dėkingas jautėsi, kai kitas apylinkės narys ištiesė jam tarnaujančią ranką ir nuoširdžiai bei meiliai pakvietė sugrįžti. Per kelis mėnesius jis grįžo į bandos prieglobstį stiprindamas kitus ir taip pat save. Argi nesame dėkingi už tą ganytoją Brazilijoje, suieškojusį šį vaikiną, vyresnįjį Karlosą A. Godojų, kuris dabar sėdi už manęs kaip Septyniasdešimčių prezidentūros narys?
Argi nenuostabu, kaip tokios nedidelės pastangos gali turėti amžinas pasekmes? Ši tiesa yra Bažnyčios tarnystės pastangų šerdis. Dangiškasis Tėvas gali priimti mūsų paprastas kasdienes pastangas ir paversti jas kai kuo stebuklingu. Tepraėjo šeši mėnesiai nuo tada, kai prezidentas Raselas M. Nelsonas pranešė, kad „Viešpats įvedė svarbius pakeitimus mūsų rūpinimosi vienų kitais srityje“1, paaiškindamas: „Įgyvendinsime naują, šventesnį rūpinimąsi kitais ir tarnystę jiems. Tai mes vadinsime tiesiog „tarnyste“.“2
Prezidentas Nelsonas taip pat aiškino: „Viešpaties tikros ir gyvos Bažnyčios būdingas bruožas visada bus organizuotos, kryptingos pastangos asmeniškai tarnauti Dievo vaikams ir jų šeimoms. Kadangi tai Jo Bažnyčia, mes, kaip Jo tarnai, tarnausime asmeniškai, kaip tai darė Jis. Mes tarnausime Jo vardu su Jo galia ir įgaliojimu, ir su Jo maloningumu.“3
Tai pranešus, jūsų atsakas buvo neįtikėtinas! Gauname ataskaitas apie sėkmingą šių pakeitimų taikymą beveik kiekviename kuole pasaulyje, kaip nurodė mūsų dabartinis pranašas. Pavyzdžiui, šeimoms buvo paskirti tarnaujantieji broliai ir seserys, buvo suorganizuotos tarnystės poros, įtraukiant ir vaikinus su merginomis, ir vyksta pokalbiai apie tarnystės rezultatus.
Nemanau, jog sutapimas, kad šeši mėnesiai prieš vakar paskelbtą įkvėptą pranešimą „Kitoks Evangelijos mokymo namuose ir bažnyčioje santykis “4 buvo paskelbtas įkvėptas pranešimas apie „tarnystę“. Kadangi nuo sausio garbindami bažnyčioje praleisime vieną valandą mažiau, viskas, ko išmokome atlikdami tarnystę, padės mums su šeimomis ir artimaisiais naujai subalansuoti tą laiką, švenčiant į tobulesnius ir šventesnius namus orientuotą šabo dieną.
Sukūrę tokias organizacines struktūras, galime paklausti: „Kaip mes žinome, kad tarnaujame Viešpaties būdu? Ar padedame Gerajam Ganytojui taip, kaip Jis nori?“
Neseniai vykusioje diskusijoje prezidentas Airingas pagyrė šventuosius už greitą prisitaikymą prie šių žymių pakeitimų, bet taip pat išreiškė savo nuoširdžią viltį, kad nariai suvoks, jog tarnystė yra daugiau nei „tiesiog būti maloniems“. Tai nereiškia, kad būti maloniems nesvarbu, bet suprantantieji tikrąją tarnystės dvasią, suvokia, kad tarnavimas yra kur kas daugiau, nei tiesiog buvimas maloniems. Viešpaties būdu atliekama tarnystė gali daryti toli siekiančią gerą įtaką, kurios rezultatai jausis visą amžinybę, kaip tai įvyko su vyresniuoju Godojumi.
„Gelbėtojas Savo pavyzdžiu parodė, ką reiškia tarnauti, Pats tarnaudamas iš meilės. […] Jis […] mokė, guodė, laimino aplinkinius ir meldėsi dėl jų, kviesdamas visus ateiti pas Jį. […] Tarnaudami [aukštesniu ir šventesniu būdu] Bažnyčios nariai pamaldžiai stengiasi tarnauti taip, kaip Jis tarnautų – kad galėtų „nuolat prižiūrėti bažnyčią, būti su jais ir juos stiprinti“, „lankytis kiekvieno nario namuose“ ir padėti kiekvienam tapti tikru Jėzaus Kristaus mokiniu“5.
Mes suprantame, kad tikras ganytojas myli savo avis, kiekvieną iš jų pažįsta vardu ir „asmeniškai domisi“ jomis.6
Vienas ilgametis mano draugas nugyveno gyvenimą rančoje, užsiimdamas sunkiu galvijų ir avių auginimo verslu raižytoje Uolinių kalnų vietovėje. Kartą jis papasakojo man apie avių auginimo sunkumus ir pavojus. Jis pasakojo, kad ankstyvą pavasarį, kai sniegas plačiose kalnų virtinėse daugelyje vietų jau būdavo nutirpęs, išgindavo savąją maždaug 2000 avių bandą į kalnus visai vasarai. Ten jis prižiūrėdavo avis iki vėlyvo rudens, kai jas iš vasaros ganyklų pargindavo į žiemos ganyklas dykumoje. Jis paaiškino, kaip sunku būdavo prižiūrėti didelę avių bandą; reikėjo darbuotis nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro – pradėti gerokai prieš patekant saulei ir baigti jau seniai sutemus. Jis negalėdavo visko padaryti vienas.
Rūpintis banda jam padėdavo kiti, tarp kurių būdavo tiek patyrusių rančos darbininkų, tiek ir jaunų, kurie mokydavosi iš savo porininkų išminties. Jis taip pat kliovėsi dviem senais arkliais, dviem kumeliukais, kurie būdavo išjodinėjami, dviem senais aviganiais šunimis ir dviem ar trimis aviganiais šuniukais. Visą vasarą mano draugas ir jo avys kovodavo su vėjais ir audringomis liūtimis, ligomis ir sužalojimais, sausra ir visais kitais sunkumais, kokius tik įmanoma įsivaizduoti. Kai kuriais metais jie visą vasarą turėdavo tampyti vandenį, kad tik avys išgyventų. Tada, vėlyvą kiekvienų metų rudenį, kai imdavo grasinti žiemos orai, o avys būdavo atginamos iš kalnų ir suskaičiuojamos, paprastai būdavo prapuolę daugiau nei 200 avių.
2000 avių banda, ankstyvą pavasarį išginta į kalnų ganyklas, sumažėdavo iki mažiau nei 1800 avių. Dauguma dingusių avių prapuldavo ne dėl ligų ar natūralios mirties, bet dėl plėšrūnų, tokių kaip pumos ar kojotai. Šie plėšrūnai paprastai rasdavo nuo bandos nuklydusius ėriukus, kurie pasitraukdavo nuo savo ganytojo teikiamos apsaugos. Ar visa tai, ką papasakojau, galėtumėte minutėlę pasvarstyti dvasiniame kontekste? Kas tas ganytojas? Kas ta banda? Kas tie, kurie padeda ganytojui?
Viešpats Jėzus Kristus apie Save sakė: „Aš esu gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias […] ir už avis guldau savo gyvybę.“7
Panašiai ir pranašas Nefis mokė, kad Jėzus „maitins savo avis, ir jame jos ras ganyklą“8. Randu patvarią ramybę žinodamas, kad „Viešpats yra mano ganytojas“9 ir kad Jis visus mus pažįsta ir visais rūpinasi. Kai susidursime su gyvenimo vėjais ir audringomis liūtimis, ligomis, sužalojimais ir sausromis, Viešpats – mūsų Ganytojas – patarnaus mums. Jis atgaivins mūsų sielas.
Kaip mano draugas savo avis prižiūrėjo padedamas senų ir jaunų rančos darbininkų, arklių ir aviganių šunų, taip ir Viešpats prašo pagalbos sudėtingame darbe rūpinantis Jo bandos avimis.
Kaip mylinčio Dangiškojo Tėvo vaikai ir kaip Jo bandos avys, mėgaujamės asmeninės Jėzaus Kristaus tarnystės mums palaima. Tuo pat metu, patys būdami ganytojai, turime pareigą tarnaudami padėti kitiems, esantiems šalia mūsų. Mes paisome Viešpaties žodžių „tarnausi man ir eisi mano vardu, ir rinksi mano avis“10.
Kas yra ganytojas? Kiekvienas vyras, moteris ir vaikas Dievo karalystėje yra ganytojas. Specialaus pašaukimo tam nereikia. Nuo pat akimirkos, kai išeiname iš krikšto vandenų, gauname pavedimą vykdyti šį darbą. Su meile tiesiame ranką kitiems, nes mūsų Gelbėtojas įsakė taip daryti. Alma pabrėžė: „Nes kuris ganytojas […], turėdamas daug avių, neprižiūri jų, kad neįsibrautų vilkai ir nesurytų jo kaimenės? […] Argi jis neišveja [jų] lauk?“11 Kai mūsų kaimynai patenka į nelaimę materialiai ar dvasiškai, skubame jiems padėti. Nešame vieni kitų naštas, kad jos būtų lengvos. Gedime su tais, kurie gedi. Guodžiame tuos, kuriems reikia paguodos.12 Viešpats su meile to tikisi iš mūsų. Ir ateis diena, kai turėsime prieš Jį atsiskaityti už tai, kaip rūpestingai prižiūrėjome Jo kaimenę.13
Mano draugas avių ganytojas pasakojo kitą labai svarbų dalyką prižiūrint avis ganyklose. Jis aiškino, kad greičiausiai nuo plėšrūnų gali žūti prapuolusios avys. Iš tikrųjų iki 15 procentų viso jo ir jo komandos laiko buvo skiriama prapuolusių avių paieškai. Kuo anksčiau rasdavo prapuolusią avį, kol ji dar nenuklydo nuo bandos per toli, tuo didesnė buvo tikimybė, kad avis liks sveika. Norint sugrąžinti prapuolusias avis, reikėdavo daug kantrybės ir drausmės.
Prieš kažkiek metų vietiniame laikraštyje radau tokį įdomų straipsnį, kad išsaugojau jį. Pirmojo puslapio antraštė buvo: „Ryžtingas šuo nepaliko prapuolusių avių.“14 Šiame straipsnyje pasakojama apie netoli mano draugo ūkio esančiai rančai priklausiusias keletą avių, kurios atsitiktinai buvo paliktos vasaros ganyklose. Po dviejų ar trijų mėnesių jos atsidūrė užsnigtuose kalnuose. Kai avys buvo paliktos, su jomis liko ir aviganis šuo, nes jo pareiga buvo prižiūrėti ir saugoti avis. Ir jis šią pareigą vykdė nepaliaudamas! Ten jis ir buvo: mėnesių mėnesius sukdamas ratus aplink prapuolusias avis per šalčius ir pūgas, saugodamas jas nuo kojotų, pumų ar kitų avims pavojingų plėšrūnų. Jis liko su jomis, kol sugebėjo parvesti, arba parginti, avis atgal pas ganytoją į bandos prieglobstį. Pirmajame šio straipsnio puslapyje įdėta nuotrauka leidžia šio aviganio šuns akyse ir pozoje pamatyti jo charakterį.
Naujajame Testamente skaitome Gelbėtojo palyginimą ir pamokymą, kurie geriau paaiškina mūsų, prapuolusių avių ganytojų, tarnaujančiųjų brolių ir seserų, pareigą:
„Kas iš jūsų, turėdamas šimtą avių ir vienai nuklydus, nepalieka dykumoje devyniasdešimt devynių ir neieško pražuvusios, kolei suranda?
Radęs su džiaugsmu dedasi ją ant pečių
ir, sugrįžęs namo, susikviečia draugus bei kaimynus, sakydamas: „Džiaukitės drauge su manimi, radau savo avį, kuri buvo pražuvusi!“15
Apibendrindami šiame palyginime pateikiamą pamoką, randame tokį vertingą patarimą:
-
Turime nustatyti prapuolusių avių tapatybę.
-
Ieškome jų, kol randame.
-
Kai jas randame, turime užsidėti ant pečių ir parnešti namo.
-
Joms sugrįžus, apsupame jas draugais.
Broliai ir seserys, mūsų didžiausi iššūkiai ir didžiausi apdovanojimai gali ateiti tarnaujant prapuolusioms avims. Bažnyčios nariai Mormono Knygoje „prižiūrėjo savo žmones ir maitino juos tuo, kas siejasi su teisumu“16. Galime sekti jų pavyzdžiais ir atminti, kad tarnauti reikia „esant vedamiems Dvasios, […] lanksčiai ir […] prisitaikant prie kiekvieno nario poreikių“. Taip pat labai svarbu, kad „stengtumės padėti asmenims ir šeimoms pasiruošti kitoms apeigoms, laikytis sandorų […] ir tapti savarankiškiems“17.
Kiekviena siela yra brangi mūsų Dangiškajam Tėvui. Jo asmeninis kvietimas tarnauti yra didžiausios vertės ir svarbos Jam, nes tai Jo darbas ir šlovė. Tai tiesiogine prasme yra amžinybės darbas. Kiekvienas iš Jo vaikų, Jo akimis, turi neišmatuojamą potencialą. Jis myli jus tokia meile, kokios net nepradėjote suvokti. Kaip tas atsidavęs aviganis šuo, Viešpats liks kalnuose, kad apsaugotų jus per vėjus, audringas liūtis, sniegus ir visa kita.
Prezidentas Raselas M. Nelsonas praeitoje konferencijoje mus mokė: „Mūsų žinia pasauliui [o aš galėčiau pridurti „mūsų tarnaujamai avių bandai“] yra paprasta ir nuoširdi: mes kviečiame visus Dievo vaikus abiejose uždangos pusėse ateiti pas Gelbėtoją, priimti šventos šventyklos palaiminimus, visada džiaugtis ir būti vertus amžinojo gyvenimo.“18
Tad žvelkime aukščiau, pagal šią pranašišką viziją, kad galėtume vesti sielas link šventyklos ir galiausiai pas mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų. Jis nesitiki, kad darysime stebuklus. Jis tik prašo, kad atvestume savo brolius ir seseris pas Jį, nes Jis turi galią išpirkti sielas. Taip darydami galime būti tikri dėl šio pažado: „O kai pasirodys Vyriausiasis Ganytojas, jūs gausite nevystantį šlovės vainiką.“19 Apie tai aš liudiju – ir apie Jėzų Kristų, mūsų Gelbėtoją ir Išpirkėją – Jėzaus Kristaus vardu, amen.