Sutaikinimo tarnavimas
Liudiju apie ramybę sielai, kurią suteiks susitaikinimas su Dievu ir vieno su kitu, jeigu būsime romūs ir pakankamai drąsūs, kad jos siektume.
Praeitą balandį, kai prezidentas Raselas M. Nelsonas pristatė tarnystės idėją, jis pabrėžė, kad tai yra būdas vykdyti didžiuosius įsakymus mylėti Dievą ir mylėti vienam kitą.1 Mes, kaip Bažnyčios pareigūnai, atvirai giriame ir sveikiname jus dėl jūsų uolaus atsako. Dėkojame, kad sekate mūsų mylimu pranašu palaikydami jo puikų siekį, ir patariame nesitikėti daug daugiau nurodymų. Tiesiog šokite į vandenį ir plaukite. Plaukite link tų, kuriems reikia pagalbos. Nesustinkite svarstydami, ar turėtumėte plaukti nugara ar šuniuku. Jeigu laikysimės pagrindinių principų, kurių buvome mokomi, liksime darnoje su kunigystės raktais ir sieksime Šventosios Dvasios vadovavimo, mums negali nepavykti.
Šį rytą noriu kalbėti apie asmeniškesnį tarnystės, kuriai nepaskiriama, į kurią neįeina suplanuotas pokalbis ir už kurią nereikės duoti ataskaitos, nebent tik danguje, aspektą. Leiskite pasidalyti paprastu tokios tarnystės pavyzdžiu.
Grantas Morelis Bouenas buvo darbštus žmogus, atsidavęs vyras ir tėvas, kuris, kaip ir dauguma ūkininkų, išgyveno ekonominį nuosmukį dėl prasto bulvių derliaus. Jis su žmona Norma ėmėsi kito darbo, galiausiai persikėlė į kitą miestą ir pradėjo ropštis į ekonominį stabilumą. Tačiau labai nevykusio incidento metu brolis Bouenas buvo stipriai įskaudintas, kai pokalbyje dėl šventyklos rekomendacijos vyskupas kiek skeptiškai pažiūrėjo į Morelio pareiškimą, kad jis buvo visos dešimtinės mokėtojas.
Nežinau, kurio iš tų vyrų faktai tą dieną buvo tikslesni, tačiau žinau, kad sesuo Bouen išėjo iš to pokalbio su atnaujinta šventyklos rekomendacija, o brolis Bouenas išėjo kupinas pykčio, dėl kurio pasitraukė iš Bažnyčios 15 metų.
Nesvarbu, kas buvo teisus dešimtinės klausimu, akivaizdu, kad tiek Morelis, tiek vyskupas pamiršo Gelbėtojo kvietimą: „Greitai susitark su savo kaltintoju“2, ir Pauliaus patarimą: „Tegul saulė nenusileidžia ant jūsų rūstybės“3. Tiesa ta, kad jie nesusitarė, ir saulė nusileisdavo ant brolio Boueno rūstybės ištisomis dienomis, po to savaitėmis, po to metais, patvirtindama vieno išmintingiausių senovės romėnų pasakytą mintį: „Nesuvaldytas pyktis dažnai yra žalingesnis už jį išprovokavusią skriaudą.“4 Tačiau sutaikinimo stebuklas visada mums prieinamas ir dėl meilės savo šeimai ir Bažnyčiai, kuria jis tikėjo, Morelis Bouenas vėl grįžo į aktyvų gyvenimą Bažnyčioje. Leiskite man glaustai papasakoti, kaip tai įvyko.
Brolio Boueno sūnus Bredas yra geras mūsų draugas ir pasišventęs Septyniasdešimties narys krašte, tarnaujantis pietų Aidahe. Kai įvyko tas incidentas, Bredui buvo 11 metų ir, 15 metų stebėdamas, kaip smuko jo tėvo religinis pasišventimas, jis buvo liudininkas to, koks baisus derlius pjaunamas ten, kur sėjamas pyktis ir nesusipratimas. Kažką reikėjo daryti. Tad artėjant 1977 metų padėkos dienai Bredas, 26 metų amžiaus Brigamo Jango universiteto studentas, jo žmona Valeri ir jų naujagimis sūnus Mikas susėdo į savo studentišką automobilį ir nepaisydami blogo oro nuvažiavo į Bilingsą Montanoje. Tos trijulės tarnystės susitikimui su broliu Bouenu Vyresniuoju negalėjo sutrukdyti net sniego pusnis, į kurią jie įvažiavo prie Vest Jeloustouno.
Atvykęs Bredas ir jo sesuo Pem paprašė galimybės asmeniškai pasikalbėti su savo tėvu. Bredas pradėjo kalbėti jausmingai: „Buvai nuostabus tėtis ir mes visada žinojome, kaip stipriai mus myli. Tačiau kažkas yra negerai ir taip jau yra ilgą laiką. Kadangi kartą tave įskaudino, visai šiai šeimai skaudėjo daugybę metų. Mes esame sulūžę ir tik tu gali mus pataisyti. Prašau, prašau, po tiek daug laiko, gal galėtum savo širdyje nustumti į šalį tą nelaimingą incidentą su vyskupu ir vėl vesti šią šeimą Evangelijos keliu, kaip darei kadaise?“
Stojo mirtina tyla. Tada brolis Bouenas pažvelgė į tuodu savo vaikus, kurie buvo kaulas iš jo kaulų ir kūnas iš jo kūno,5 ir labai tyliai pasakė: „Taip. Taip, aš tai padarysiu.“
Apimti džiaugsmo, tačiau apstulbę dėl netikėto atsakymo, Bredas Bouenas ir jo šeima stebėjo, kaip jų tėvas ir vyras sutaikinimo dvasioje ėjo pas tuometinį savo vyskupą, kad savo gyvenime viską atitaisytų. Tobulai atsiliepdamas į tą drąsų, bet visiškai netikėtą vizitą, vyskupas, kuris ne kartą buvo kvietęs brolį Boueną grįžti, apkabino Morelį ir tiesiog ilgai ilgai jo nepaleido – ilgai ilgai laikė jį glėbyje.
Vos po kelių savaičių brolis Bouenas buvo visiškai įsitraukęs į Bažnyčios gyvenimą ir vėl tapo vertas grįžti į šventyklą. Netrukus jis priėmė pašaukimą pirmininkauti nedideliam sunkumų varginamam 25 asmenų skyriui ir užaugino jį iki klestinčio daugiau nei 100 žmonių susirinkimo. Visa tai nutiko beveik prieš pusšimtį metų, tačiau sūnaus ir dukters tarnystės kreipimosi į savo tėvą ir tėvo pasiryžimo atleisti ir eiti pirmyn nepaisant kitų žmonių netobulumų pasekmės atnešė palaimas, kurios vis dar plūsta ir amžinai plūs į Bouenų šeimą.
Broliai ir seserys, Jėzus prašė, kad gyventume drauge meilėje6 „ir neb[ūtų] nesutarimų tarp jūsų“7. Jis perspėjo nefitus: „Tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs.“8 Iš tiesų, dažniausiai mūsų santykius su Kristumi nulems – arba paveiks – mūsų santykiai vieno su kitu.
„Todėl, jeigu […] panorėsi ateiti pas mane, ir prisiminsi, kad tavo brolis šį tą turi prieš tave –
keliauk pas savo brolį ir pirma susitaikyk su savo broliu, o tada ateik pas mane, visa širdimi, ir aš tave priimsiu.“9
Tikrai kiekvienas iš mūsų galėtų vardyti begalę senų randų, širdgėlų bei skausmingų prisiminimų, kurie vis dar graužia ramybę kieno nors širdyje, šeimoje ar kaimynijoje. Ar mes sukėlėme tą skausmą ar mums jį sukėlė, tas žaizdas reikia užgydyti, kad gyvenimas vėl galėtų teikti pasitenkinimą taip, kaip Dievas to norėjo. Kaip ir maisto, esančio jūsų šaldytuve, kurį jūsų vaikaičiai už jus patikrina, tų senų skriaudų galiojimo data jau seniai pasibaigė. Prašau neskirti joms brangios vietos savo sielose. Kaip Audroje Prosperas pasakė apgailestaujančiam Alfonsui: „Kam aitrinti save, skausmingai minint praėjusius vargus?“10
Naujojo Testamento laikais Kristus mokė: „Atleiskite ir jums bus atleista.“11 O mūsų laikais: „Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.“12 Tačiau visiems jums, gyvenantiems tikroje kančioje, svarbu atkreipti dėmesį į tai, ko Jis nesakė. Jis nesakė: „Jums uždrausta jausti tikrą skausmą arba tikrą širdgėlą dėl kito žmogaus rankos sukeltų sukrečiančių patyrimų.“ Taip pat Jis nesakė: „Tam, kad visiškai atleistumėte, jūs turite atnaujinti toksiškus santykius arba sugrįžti į smurtines, gniuždančias sąlygas.“ Tačiau nepaisant pačių baisiausių nuoskriaudų, kurias galime patirti, virš jaučiamo skausmo galime pakilti tik tada, kai įžengiame į tikro išgijimo kelią. Tai atleidimo kelias, kuriuo ėjo Jėzus iš Nazareto, kviečiantis kiekvieną iš mūsų: „Ateik ir sek paskui mane.“13
Taip kviesdamas būti Jo mokiniu ir stengtis daryti taip, kaip Jis darė, Jėzus prašo mūsų būti Jo malonės įrankiais – būti Kristaus pasiuntiniais sutaikinimo tarnavime, kaip Paulius tai apibūdino korintiečiams.14 Tas, kuris gali viską išgydyti, kuris atitaiso visas skriaudas, prašo mūsų su Juo darbuotis nelengvame taikos skleidimo darbe pasaulyje, kuris jos neras jokiu kitu būdu.
Taigi, kaip rašė Filipas Bruksas: „Jūs, kurie leidžiate niekingiems nesusipratimams metai iš metų kauptis, galvodami, kad kada nors juos išsiaiškinsite; jūs, kurie kurstote apgailėtinus barnius, negalėdami apsispręsti, kad dabar yra laikas paaukoti savo išdidumą ir [numalšinti] juos; jūs, kurie gatve ramiai praeinate pro žmones nekalbėdami su jais dėl kokios nors kvailos pagiežos […]; jūs, kurie leidžiate […] kieno nors širdžiai trokšti išgirsti dėkingumo arba užuojautos žodžius, kuriuos jūs ruošiatės […] kada nors pasakyti, […] skubiai eikite ir padarykite tai, ko galbūt neturėsite kitos progos padaryti.“15
Mano mylimi broliai ir seserys, liudiju, kad senų ar naujų skriaudų atleidimas ir išsižadėjimas yra Jėzaus Kristaus Apmokėjimo didingumo šerdis. Liudiju, kad galiausiai toks dvasinis užgijimas gali ateiti tik iš mūsų dieviško Išpirkėjo, To, kuris skuba mums į pagalbą „su išgydymu savo sparnuose“16. Dėkojame Jam ir Jį siuntusiam mūsų Dangiškajam Tėvui, kad atsinaujinimas ir atgimimas, ateitis be senų skriaudų ir praeities klaidų yra ne tik galimi, bet jau nupirkti, apmokėti skausminga kaina, kurią simbolizuoja Avinėlio išlietas kraujas.
Su pasaulio Gelbėtojo man suteiktu apaštališku įgaliojimu liudiju apie ramybę sielai, kurią suteiks susitaikinimas su Dievu ir vieno su kitu, jeigu būsime romūs ir pakankamai drąsūs, kad jos siektume. Gelbėtojas prašė: „Liaukitės ginčytis vienas su kitu.“17 Jeigu jums yra žinoma sena skriauda, ištaisykite ją. Rūpinkitės vieni kitais su meile.
Mano mylimi draugai, bendroje mūsų sutaikinimo tarnystėje prašau jus būti taikdariais – mylėti taiką, siekti taikos, kurti taiką, branginti taiką. To maldauju Ramybės kunigaikščio, kuris žino viską apie buvimą „sumušt[am] savo draugų namuose“18, tačiau rado stiprybės atleisti ir pamiršti – ir išgyti, ir būti laimingas – būtent to meldžiu jums ir sau Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.