Užantspaudavimo galia
Užantspaudavimo galia padaro asmeninį išgelbėjimą ir šeimos išaukštinimą Dievo vaikams visuotinai prieinamus.
Jau mažiausiai nuo Izaijo laikų yra pranašaujama1, kad paskutinėmis dienomis Viešpaties senovės sandoros žmonės, Izraelio namai, bus „surinkti iš ilgalaikio išsklaidymo, iš jūros salų ir iš keturių žemės dalių“2 ir sugrąžinti „į savo paveldo žemes“3. Prezidentas Raselas M. Nelsonas dažnai ir galingai kalbėjo apie šį surinkimą, vadindamas jį „pa[čiu] svarbiausi[u] dalyk[u], šiandien vykstan[čiu] žemėje“4.
Koks šio surinkimo tikslas?
Apreiškimu pranašui Džozefui Smitui Viešpats kaip vieną iš tikslų įvardijo sandoros žmonių apsaugojimą. Jis sakė: „Susirinkimas Sionės žemėje ir jos kuoluose [bus] apsauga ir prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės.“5 Šiame kontekste rūstybę galima suprasti kaip natūralias plačiai paplitusio neklusnumo Dievo įstatymams ir įsakymams pasekmes.
Svarbiausia, kad surinkimas skirtas atnešti išgelbėjimo ir išaukštinimo palaimas visiems, kurie norės jas priimti. Būtent taip vykdomi Abraomui duoti sandoros pažadai. Viešpats Abraomui sakė, kad per jo sėklą ir kunigystę „bus palaimintos visos žemės šeimos, būtent evangelijos palaiminimais, kurie yra išgelbėjimo, būtent amžinojo gyvenimo, palaiminimai“6. Prezidentas Nelsonas tai išsakė taip: „Kai priimame evangeliją ir esame pakrikštijami, priimame šventą Jėzaus Kristaus vardą. Krikštas yra vartai, vedantys į visų pažadų, kuriuos Viešpats senovėje davė Abraomui, Izaokui, Jokūbui ir jų palikuoniams, bendrapaveldėjimą.“7
1836 metais Mozė apsireiškė pranašui Džozefui Smitui Kertlando šventykloje ir „įteikė […] raktus surinkti Izraelį iš keturių žemės dalių“8. Po to pasirodė Elijas ir „pavedė Abraomo evangelijos laikotarpį, sakydamas, kad per mus ir mūsų sėklą bus palaimintos visos kartos po mūsų“9. Turėdami šį įgaliojimą dabar nešame Jėzaus Kristaus evangeliją – gerąją Išpirkimo per Jį naujieną – į visas žemės dalis visiems žmonėms ir surenkame visus norinčiuosius į evangelijos sandorą. Jie tampa „Abraomo sėkla ir Dievo bažnyčia, ir karalyste, ir išrinktaisiais“10.
Ta pačia proga Kertlando šventykloje lankėsi ir trečias dangiškasis pasiuntinys, kuris apsireiškė Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui. Kalbu apie pranašą Eliją, ir būtent apie jo sugrąžintus įgaliojimą ir raktus norėčiau šiandien pakalbėti.11 Galia, patvirtinanti visas kunigystės apeigas ir padaranti, kad jos galiotų tiek žemėje, tiek danguje – užantspaudavimo galia – yra kritiškai svarbi renkant ir ruošiant sandoros žmones abiejose uždangos pusėse.
Keleri metai prieš tai Moronis aiškiai pasakė Džozefui Smitui, kad Elija atneš svarbų kunigystės įgaliojimą: „Aš jums apreikšiu kunigystę pranašo Elijos ranka.“12 Vėliau Džozefas Smitas paaiškino: „Kodėl reikia siųsti Eliją? Todėl, kad jis turi įgaliojimo raktus, leidžiančius vykdyti visas kunigystės apeigas; o negavus tokio įgaliojimo, tų apeigų teisiai vykdyti neįmanoma“13, t. y. tos apeigos negaliotų laikui ir amžinybei.14
Mokyme, kuris dabar Doktrinoje ir Sandorose kanonizuotas kaip Raštai, pranašas teigė: „Kai kuriems tai, apie ką kalbame, gali atrodyti labai drąsi doktrina – galia, kuri užrašo, arba suriša žemėje ir suriša danguje. Tačiau visais pasaulio amžiais, kada tik Viešpats duodavo tikru apreiškimu kunigystės evangelijos laikotarpį bet kuriam žmogui ar bet kuriai žmonių grupei, visada būdavo duodama ir ši galia. Todėl viskas, ką tik tie vyrai darė, būdami įgalioti, Viešpaties vardu, ir darė tai nuoširdžiai ir ištikimai, ir vedė deramą ir patikimą aprašymą apie tai, tai tapdavo įstatymu žemėje ir danguje ir pagal didžiojo Jehovos įsakus negalėdavo būti panaikinta.“15
Esame linkę manyti, kad užantspaudavimo įgaliojimas naudojamas tik tam tikroms šventyklos apeigoms, tačiau jis yra būtinas, kad bet kurios apeigos būtų patvirtintos ir galiotų po mirties.16 Užantspaudavimo galia, pavyzdžiui, jūsų krikštui suteikia teisėtumo antspaudą, todėl jis yra pripažįstamas čia ir danguje. Galiausiai visos kunigystės apeigos atliekamos remiantis tuo, kad Bažnyčios prezidentas turi raktus, o kaip prezidentas Džozefas Fildingas Smitas sakė: „Jis [Bažnyčios prezidentas] davė mums įgaliojimą; jis mūsų kunigystei suteikė užantspaudavimo galią, nes jis turi tuos raktus.“17
Yra dar vienas labai svarbus Izraelio surinkimo tikslas, kuris turi ypatingą prasmę, kai kalbame apie užantspaudavimą žemėje ir danguje, t. y. apie šventyklų statymą ir jų darbą. Kaip pranašas Džozefas Smitas paaiškino: „Koks buvo Dievo žmonių […] surinkimo tikslas visais pasaulio amžiais? […] Pagrindinis tikslas buvo pastatyti Viešpačiui namus, kuriuose Jis galėtų apreikšti savo žmonėms savo namų apeigas ir savo karalystės šloves bei mokyti žmones išgelbėjimo kelio; nes yra tam tikros apeigos ir principai, kurie turi būti aiškinami ir vykdomi tam tikslui pastatytose patalpose arba namuose.“18
Galiojimas, kurį užantspaudavimo galia suteikia kunigystės apeigoms, apima, be abejo, ir vikarines apeigas, kurios atliekamos Viešpaties paskirtoje vietoje – Jo šventykloje. Tame matome užantspaudavimo galios didingumą ir šventumą – ji padaro asmeninį išgelbėjimą ir šeimos išaukštinimą prieinamus Dievo vaikams, kad ir kur ir kada šioje žemėje jie gyveno. Jokia kita teologija, filosofija ar kitas įgaliojimas negali suteikti tokios visus apimančios galimybės. Ši užantspaudavimo galia yra tobulas Dievo teisingumo, gailestingumo ir meilės pasireiškimas.
Prieidamos prie užantspauduojančios galios mūsų širdys natūraliai atsigręžia į anksčiau išėjusiuosius. Pastarųjų dienų surinkimas į sandorą vyksta ir kitoje uždangos pusėje. Dėl tobulos Dievo tvarkos gyvieji negali amžinojo gyvenimo patirti visa pilnatve nenukalę tvirtų grandžių su „tėvais“, savo protėviais. Panašiai ir tų, kurie jau yra kitoje pusėje, ir tų, kurie galbūt dar pereis per mirties uždangą be užantspaudavimo malonių, pažanga nėra baigta, kol vikarinės apeigos dieviška tvarka nesujungia jų su mumis, jų palikuoniais, o mūsų – su jais.19 Įpareigojimas padėti vieni kitiems per uždangą gali būti klasifikuojamas kaip sandoros pažadas, naujosios ir nesibaigiančiosios sandoros dalis. Džozefo Smito žodžiais tariant, norime „užantspaud[uoti] visus savo mirusius protėvius […], idant jie [su mumis] galėtų išeiti pirmajame prisikėlime“20.
Aukščiausias ir švenčiausias užantspaudavimo galios pasireiškimas yra amžinoje vyro ir moters santuokos sąjungoje ir žmonijos per visas jos kartas sujungime. Kadangi įgaliojimas atlikti šias apeigas yra toks šventas, Bažnyčios prezidentas asmeniškai prižiūri, kaip jis deleguojamas kitiems. Prezidentas Gordonas B. Hinklis sakė: „Jau daug kartų sakiau, kad jei iš viso to liūdesio, kančių ir skausmo dėl Sugrąžinimo nieko daugiau nebūtų išėję, kaip tik šeimas amžiams sujungianti šventosios kunigystės užantspaudavimo galia, tai visa tai tikrai buvo patirta ne veltui.“21
Be užantspaudavimų, kuriais sukuriamos amžinos šeimos ir sujungiamos kartos čia ir ateityje, amžinybėje mes liktume be šaknų ir be šakų, t. y. be protėvių ir be palikuonių. Būtent ta plūduriuojanti tarpusavyje nesujungtų žmonių būsena, viena vertus, arba santuokai ir Dievo paskirtiems šeimos santykiams prieštaraujantys santykiai,22 kita vertus, ir sužlugdytų patį žemės sukūrimo tikslą. Jei tai taptų norma, tai prilygtų žemės ištikimui prakeiksmu ar jos visiškam nuniokojimui per Viešpaties atėjimą.23
Galime matyti, kodėl „santuoka tarp vyro ir moters yra paskirta Dievo ir kad šeima yra Kūrėjo plano Jo vaikų amžinajam likimui šerdis“24. Tuo pat metu suvokiame, kad netobuloje dabartyje kai kuriems žmonėms tai nėra tikrovė ar netgi reali tikimybė. Tačiau mes viliamės Kristumi. Kol laukiame Viešpaties, prezidentas M. Raselas Balardas mums primena, jog „Raštai ir pastarųjų dienų pranašai tvirtina, kad kiekvienas, kuris ištikimai laikosi evangelijos sandorų, turės išaukštinimo galimybę“25.
Kai kurie išgyveno nelaimingas ir žalingas šeimines aplinkybes ir nelabai trokšta amžinos šeimos ryšių. Vyresnysis Deividas A. Bednaris sakė: „Patyrusieji savo šeimos skyrybų sielvartą ar sulaužyto pasitikėjimo agoniją, prašau, atminkite, kad [Dievo modelis šeimoms] prasideda nuo jūsų! Galbūt viena grandis jūsų kartų grandinėje gali būti nutrūkusi, tačiau kitos teisios grandys ar tai, kas liko iš grandinės, išlieka amžinai svarbios. Jūs galite sustiprinti savo grandinę ir galbūt netgi padėti atstatyti nutrūkusias grandis. Tas darbas bus atliktas žingsnis po žingsnio.“26
Praeitą liepą, per sesers Patricijos Holand, vyresniojo Džefrio R. Holando žmonos, laidotuves prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Laikui bėgant Patricija ir Džefris vėl bus kartu. Vėliau prie jų prisijungs jų vaikai ir sandorų besilaikantys palikuoniai, kad patirtų džiaugsmo pilnatvę, kurią Dievas turi paruošęs savo ištikimiems vaikams. Tai žinodami suprantame, kad svarbiausia data Patricijos gyvenime buvo ne gimimo ar mirties data. Jai svarbiausia data buvo 1963 m. birželio 7 d., kai jiedu su Džefu buvo užantspauduoti Sent Džordžo šventykloje. […]. Kodėl tai taip svarbu? Nes žemė buvo sukurta būtent tam, kad galėtų formuotis šeimos ir žmonės galėtų būti užantspauduoti vieni su kitais. Išgelbėjimas yra asmeninis reikalas, bet išaukštinimas yra šeimos reikalas. Nė vienas negali būti išaukštintas pavieniui!“
Neseniai mudu su žmona susitikome su viena brangia drauge Jutos Bountifulo šventyklos užantspaudavimo kambaryje. Pirmą kartą šią draugę sutikau, kai ji buvo vaikas Kordoboje, Argentinoje. Mudu su mano misijos porininku kalbinome žmones misijos biuro kaimynystėje, vos už kelių kvartalų, o ji atidarė duris, kai atėjome prie jos namų. Po kurio laiko ji su motina ir broliais bei seserimis prisijungė prie Bažnyčios ir toliau lieka ištikimi nariai. Dabar ji miela moteris ir tą dieną šventykloje buvome tam, kad vieną su kitu užantspauduotume jos mirusius tėvus, o tada su jais užantspauduotume ją.
Pora, kuri bėgant metams tapo artimais draugais, atstovavo jos tėvams prie altoriaus. Tai buvo labai jausminga akimirka, kuri tapo dar mielesnė, kai mūsų draugė iš Argentinos buvo užantspauduota su tėvais. Ten tą ramią popietę toli nuo pasaulio buvome tik šešiese, ir visgi vyko pats svarbiausias dalykas, koks tik gali vykti žemėje. Džiaugiausi, kad mano vaidmuo ir draugystė apsuko visą ratą nuo pabeldimo į jos duris, man būnant jaunu misionieriumi, iki dabarties, po tų daugelio metų, kai atlikau užantspaudavimo apeigas, kuriomis ji buvo sujungta su tėvais ir praeities kartomis.
Tokie įvykiai nuolat vyksta šventyklose visame pasaulyje. Tai svarbiausias ir paskutinis žingsnis renkant sandoros žmones. Tai aukščiausia jūsų narystės Jėzaus Kristaus Bažnyčioje privilegija. Pažadu, kad, jei ištikimai sieksite tos privilegijos, laikui bėgant arba amžinybėje ji tikrai bus jums suteikta.
Liudiju, kad per Džozefą Smitą į žemę sugrąžinti užantspaudavimo galia ir įgaliojimas yra tikri, kad tai, kas per juos užantspauduojama žemėje, iš tiesų yra užantspauduojama ir danguje. Liudiju, kad prezidentas Raselas M. Nelsonas, kaip Bažnyčios prezidentas, šiandien yra tas žmogus žemėje, kuris dėl savo raktų vadovauja tam, kaip naudojama ši dieviška galia. Liudiju, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas nemirtingumą padarė tikrumu, o galimybę išaukštinti šeimos santykius – realybe. Jėzaus Kristaus vardu, amen.