Sandorą priėmusios šeimos
Prezidentas Henris B. Airingas
Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje
Jūsų šeimai nėra ir nebus nieko svarbesnio už užantspaudavimo palaiminimus.
Esu dėkingas už tai, kad galiu būti su jumis šiame susirinkime, į kurį yra pakviesti visi turintieji Dievo kunigystę žemėje. Esame palaiminti Prezidento Tomo S. Monsono pirmininkavimu. Kaip Bažnyčios Prezidentas, jis yra vienintelis gyvas žmogus, atsakingas už šeimų užantspaudavimo ir visų tų kunigystės apeigų, reikalingų pasiekti amžinąjį gyvenimą – didžiausią dovaną iš visų Dievo dovanų, raktus.
Šį vakarą klausosi vienas tėvas, kuris grįžo iš neaktyvumo, nes visa širdimi nori užsitikrinti šią dovaną. Jiedu su žmona myli abu savo vaikus, berniuką ir mergytę. Kaip ir kiti gimdytojai jis gali numatyti dangišką laimę, skaitydamas šiuos žodžius: „Ir tie patys santykiai, kurie yra tarp mūsų čia, bus tarp mūsų ir ten, tik jie bus sujungti su amžinąja šlove, kuria dabar negalime mėgautis.“1
Tas šį vakarą su mumis besiklausantis tėvas žino kelią, vedantį į ta šlovingą tikslą. Jis nėra lengvas. Jis jau tai žino. Jis pareikalavo tikėjimo Jėzumi Kristumi, gilios atgailos ir jo širdies pasikeitimo, įvykusio maloniam vyskupui padedant jam pajausti meilingą Viešpaties atleidimą.
Nuostabūs pasikeitimai tęsėsi jam nuvykus į šventyklą gauti endaumento, kurį Viešpats išaiškino tiems, kuriuos apdovanojo galia pirmojoje šio Evangelijos laikotarpio šventykloje. Tai buvo Kirtlande, Ohajuje. Viešpats apie tai sakė:
„Tam aš daviau jums įsakymą, kad turite keliauti į Ohają; ir ten aš jums duosiu savo įstatymą; ir ten būsite apdovanoti galia iš aukštybių;
… nes aš laikau paruošęs didelį darbą, nes Izraelis bus išgelbėtas, ir aš vesiu juos, kur panorėsiu, ir jokia galia nesustabdys mano rankos.“2
Mano neseniai suaktyvinto draugo ir visos kunigijos laukia didis darbas – vesti į išgelbėjimą tą Izraelio dalį, už kurią esame ar būsime atsakingi – savo šeimas. Mano draugas ir jo žmona žinojo, kad tam reikia būti užantspauduotiems Melchizedeko kunigystės galia Dievo šventoje šventykloje.
Jis paprašė manęs atlikti užantspaudavimą. Jiedu su žmona norėjo, kad tai būtų atlikta kuo greičiau. Bet, artėjant visuotinei konferencijai, būdamas labai užimtas paprašiau, kad pora ir jų vyskupas suderintų tinkamą laiką su mano sekretoriumi.
Įsivaizduokite, kaip nustebau ir apsidžiaugiau, kada tas tėvas bažnyčioje pasakė man, kad užantspaudavimas paskirtas balandžio 3 dieną. Tą dieną, 1836 metais, į Kirtlando šventylą buvo atsiųstas Elija, perkeltasis pranašas, kad Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui suteiktų užantspaudavimo galią. Tie raktai yra Bažnyčioje dabar ir liks iki laiko pabaigos.3
Tai tas pat dieviškas įgaliojimas, kurį Viešpats suteikė Petrui, pažadėdamas: „Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje.“4
Elijos sugrįžimas palaimino visus, turinčius kunigystę. Vyresnysis Haroldas B. Ly tai išaiškino visuotinėje konferencijoje, cituodamas Prezidento Džozefo Fildingo Smito žodžius. Atidžiai klausykite: „Aš turiu kunigystę; jūs, čia esantys broliai, turite kunigystę; mes gavome Melchizedeko kunigystę, kurią turėjo Elija bei kiti pranašai, o taip pat Petras, Jokūbas ir Jonas. Tačiau, nors ir turime įgaliojimą krikštyti, nors turime įgaliojimą uždėti rankas Šventosios Dvasios dovanai suteikti, įšventinti kitus ir visa tai daryti, tačiau, neturėdami užantspaudavimo galios, negalime nieko, nes tai, ką darytume, negaliotų.“
Prezidentas Smitas tęsė:
„Aukštesniosios apeigos, didesni palaiminimai, kurie privalomi išaukštinimui Dievo karalystėje, …gali būti gaunami tam tikrose vietose. […] Joks žmogus neturi teisės to atlikti, negavęs įgaliojimo tai daryti iš raktus turinčio žmogaus. […]
Žemėje nėra žmogaus, turinčio teisę eiti ir atlikti bet kokias Evangelijos apeigas, jei to nesankcionuoja Bažnyčios Prezidentas, turintis raktus. Jis davė mums įgaliojimą; jis mūsų kunigystei suteikė užantspaudavimo galią, nes jis turi tuos raktus.“5
Tą patį patvirtino prezidentas Boidas K. Pakeris, rašydamas apie užantspaudavimo galią. Žinojimas, kad tie žodžiai tiesa, guodžia mane, kaip ir tą šeimą, kurią užantspauduosiu balandžio 3 dieną: „Petras turėjo gauti tuos raktus. Jis turėjo gauti užantspaudavimo galią, tą įgaliojimą surišti (užantspauduoti) arba atrišti žemėje, kad tai įvyktų danguje. Šie raktai priklauso Bažnyčios Prezidentui – pranašui, regėtojui ir apreiškėjui. Toji šventa užantspaudavimo galia dabar yra Bažnyčioje. Suvokiantiems šio įgaliojimo svarbą nėra nieko už jį vertingesnio. Nėra nieko, kas būtų akyliau prižiūrima. Vienu metu žemėje yra palyginti nedaug žmonių, turinčių užantspaudavimo galią – kiekvienoje šventykloje yra brolių, kuriems ji suteikta. Niekas negali gauti jos kitaip, kaip tik per pranašą, regėtoją ir apreiškėją bei Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Prezidentą.“6
Atėjus Elijai, ne tik buvo suteikta galia kunigijai, bet ir turėjo būti atgręžtos širdys: „Elijos dvasia, galia ir pašaukimas glūdi tame, kad jums suteikiama galia turėti Melchizedeko kunigystės ir Dievo karalystės žemėje pilnatvės apreiškimų, apeigų, pranašavimų, galių ir endaumentų raktus; ir galia gauti, priimti bei atlikti visas Dievo karalystei priklausančias apeigas, net iki tėvų širdžių atgręžimo į vaikus, o vaikų širdžių – į tėvus, netgi esančių danguje.“7
Mano draugas ir jo šeima jau patyrė tą širdies atsigręžimo jausmą. Jūs galėjote jį patirti šiame susirinkime. Jūs galėjote įsivaizduoti, kaip aš įsivaizdavau, savo tėvo arba motinos veidą. Tai galėjo būti brolis arba sesuo. Tai galėjo būti dukra arba sūnus.
Jie gali būti dvasių pasaulyje arba tolimuose žemynuose. Tačiau jausmas, kad ryšiai su jais yra tikri, nes esate ar galite būti surišti su jais per kunigystės apeigas, kurias gerbs Dievas, džiugina.
Melchizedeko kunigystę turintys tėvai iš užantspauduotų šeimų buvo mokomi, ką turi daryti. Jūsų šeimai nėra ir nebus nieko svarbesnio už užantspaudavimo palaiminimus. Nėra nieko svarbiau, kaip gerbti Dievo šventykloje sudarytas ar būsimas savo santuokos ir šeimos sandoras.
Kaip tai daryti, yra aišku. Šventoji Pažado Dvasia per mūsų paklusnumą ir pasiaukojimą turi užantspauduoti mūsų šventyklos sandoras, kad jos išsipildytų ateinančiame pasaulyje. Prezidentas Haroldas B. Ly, cituodamas Melviną Dž. Balardą, paaiškino, ką reiškia būti užantspauduotiems Šventąja Pažado Dvasia: „Galime apgauti žmones, bet negalime apgauti Šventosios Dvasios, ir mūsų palaiminimai nebus amžini, jei nebus užantspauduoti ir Šventąja Pažado Dvasia. Šventoji Dvasia perskaito žmonių mintis bei širdis ir suteikia užantspauduojantį patvirtinimą virš jų galvų ištartiems palaiminimams. Tuomet tai yra surišama, patvirtinama ir įsigalioja.“8
Kada mudu su seserimi Airing buvome užantspauduoti Jutos Logano šventykloje, nesuvokiau visos to pažado prasmės. Aš vis dar stengiuosi suprasti viską, ką tai reiškia, nors mudu su žmona beveik prieš 50 metų, mūsų santuokos pradžioje, nusprendėme, kiek galėdami kviesti Šventąją Dvasią į savo gyvenimus ir į mūsų šeimą.
Būdamas jaunas tėvas, užantspauduotas šventykloje, su širdimi, atgręžta į savo žmoną ir jauną šeimą, pirmą kartą sutikau Prezidentą Džozefą Fildingą Smitą. Pirmosios Prezidentūros tarybos kambaryje, kur buvau pakviestas, man atėjo nenuginčijamas patvirtinimas, kada Prezidentas Haroldas B. Ly, kalbėdamas apie šalia jo sėdintį Prezidentą Smitą, manęs paklausė: „Ar tiki, kad šitas vyras galėtų būti Dievo pranašas?“
Prezidentas Smitas buvo ką tik atėjęs į kambarį ir dar netaręs nė žodžio. Esu amžiams dėkingas, jog dėl to, kas nuskambėjo mano širdyje, galėjau tvirtai atsakyti: „Aš žinau, kad jis yra pranašas.“ Ir žinojau taip aiškiai, kaip žinau, jog saulė šviečia, kad jis turėjo užantspauduojančią kunigystės galią visai žemei.
Dėl to jo žodžiai įgijo didžią galią man ir mano žmonai, kada 1972 m. balandžio 6 d. visuotinės konferencijos sesijoje Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas davė tokį nurodymą: „Viešpats nori, kad šeimos vienetas būtų stiprinamas ir išsaugojamas. Meldžiame tėvų, kaip šeimos galvų, užimti savo teisėtą vietą. Prašome, kad motinos palaikytų ir remtų savo vyrus ir būtų šviesa savo vaikams.“9
Leiskite pasiūlyti keturis dalykus, kuriuos galite daryti kaip kunigystę turintis tėvas, kad pakeltumėte ir vestumėte savo šeimą namo vėl būti su Dangiškuoju Tėvu ir Gelbėtoju.
Pirma, įgykite ir išlaikykite tikrą liudijimą, kad su mumis yra kunigystės raktai ir juos turi Bažnyčios Prezidentas. Kasdien melskitės dėl to. Atsakymas ateis, atnešdamas padidėjusį pasiryžimą vesti savo šeimą su vilties kupinu jausmu, ir padės patirti daugiau laimės savo tarnystėje. Būsite džiugesni ir optimistiškesni, didesnė palaima savo žmonai ir šeimai.
Antras reikalavimas: mylėkite savo žmoną. Prireiks tikėjimo ir nuolankumo, kad gyvenimo sunkumuose galėtumėte jos poreikius iškelti virš savųjų. Jūsų pareiga aprūpinti ir puoselėti šeimą ir ją, tuo pat metu tarnaujant kitiems. Kartais tai gali pareikalauti visos jūsų turimos energijos ir jėgų. Amžius ir ligos gali padidinti jūsų žmonos poreikius. Pažadu jums, kad jeigu net tada pasirinksite jos poreikius iškelti virš savųjų, jūsų meilė jai augs.
Trečia, įpareigokite visą šeimą mylėti vienas kitą. Prezidentas Ezra Taftas Bensonas mokė:
„Žvelgiant iš amžinosios perspektyvos, išgelbėjimas yra šeimos reikalas. […]
Labiau už bet ką vaikams reikia žinoti ir jausti, kad jie yra mylimi, reikalingi ir vertinami. Juos reikia dažnai tuo įtikinėti. Žinoma, tą vaidmenį turi atlikti gimdytojai, bet dažniausiai motinos tai daro geriausiai.“10
Dar vienas svarbus jausmo, kad esi mylimas, šaltinis – tai meilė, jaučiama iš kitų vaikų šeimoje. Nuolatinis brolių ir seserų rūpinimasis vieni kitais bus įmanomas tik su nepaliaujamomis gimdytojų pastangomis ir Dievo pagalba. Iš savo šeimos gyvenimo žinote, kad tai tiesa. Ir tai nuolat patvirtina Mormono Knygoje aprašyti šeimyniniai konfliktai, su kuriais susidūrė Lehis ir jo žmona Sarija.
Galime vadovautis jų patirta sėkme. Jie taip gerai mokė Jėzaus Kristaus Evangelijos ir darė tai taip nepaliaujamai, kad vaikų ir netgi kai kurių palikuonių širdys iš kartos į kartą buvo suminkštintos Dievui ir vienas kitam. Pavyzdžiui, Nefis ir kiti rašė ir tiesė pagalbos ranką šeimos nariams, kurie buvo jų priešai. Kartais Dvasia suminkštindavo tūkstančių žmonių širdis ir neapykantą pakeisdavo meile.
Tai, kaip vadovaujame šeimos maldoms ir tokioms šeimos bendravimo valandėlėms, kaip šeimos namų vakarai, gali būti vienas iš būdų, kaip galite pakartoti tėvo Lehio sėkmę. Suteikite vaikams progų melstis dėl kitų maldos rate esančių narių, kuriems reikia palaimų. Nedelskite, pastebėję nesantarvės užuomazgas, ir neleiskite, kad nesavanaudiško tarnavimo, ypač vieni kitiems, apraiškos liktų nepastebėtos. Kada jie vieni dėl kitų melsis ir vieni kitiems tarnaus, širdys bus suminkštintos ir atgręžtos vienos į kitą ir į jų gimdytojus.
Ketvirta galimybė Viešpaties būdu vadovauti savo šeimai pasitaiko tada, kada prireikia drausminimo. Mes galime vykdyti savo pareigą pataisyti Viešpaties būdu ir tada vesti savo vaikus link amžinojo gyvenimo.
Jūs prisiminsite žodžius, bet turbūt nebūsite matę, kaip jie veikia Melchizedeko kunigystę turinčiam asmeniui ruošiant savo šeimą gyventi patiriant tokius santykius, kokie bus celestialinėje karalystėje. Prisimenate tuos žodžius. Jie taip gerai žinomi:
„Jokia galia ar įtaka negali, arba neturi, būti palaikoma kunigyste kitaip kaip tik įtikinimu, didžiu kantrumu, gerumu, romumu ir neveidmainiška meile,
maloningumu ir tyru žinojimu, kurie didžiai išplečia sielą be veidmainystės ir klastos, –
tinkamu laiku, kai įkvepia Šventoji Dvasia, griežtai papeikiant, o po to parodant dar didesnę meilę tam, kurį papeikei, kad jis nelaikytų tavęs savo priešu;
kad jis žinotų, jog tavo ištikimybė stipresnė už mirties raiščius.“11
Tada mums, tėvams Sionėje, ateina didžiai vertingas pažadas: „Šventoji Dvasia bus tavo nuolatinė bendražygė, ir tavo skeptras bus nekintantis teisumo ir tiesos skeptras; ir tavo viešpatavimas bus nesibaigiantis viešpatavimas, ir be prievartos jis plūs į tave per amžių amžius.“12
Mums tai yra aukštas standartas, bet, kada su tikėjimu suvaldome savo pyktį ir sutvardome savo išdidumą, Šventoji Dvasia suteikia Savo patvirtinimą ir šventi pažadai bei sandoros tampa neabejotini.
Jums tai pavyks per tikėjimą, kad Viešpats sugrąžino kunigystės raktus, kurie vis dar yra pas mus, per tikrą meilės ryšį su savo žmona, Viešpačiui padedant, atgręžti jūsų vaikų širdis vienas į kitą ir į jų gimdytojus, ir per meilę, vedančią pataisyti ir paskatinti Dvasią kviečiančiu būdu.
Žinau, kad Jėzus yra Kristus ir mūsų Gelbėtojas. Liudiju, kad šiandien Prezidentas Tomas S. Monsonas turi visus kunigystės raktus žemėje. Myliu ir palaikau jį. Myliu ir meldžiuosi už jus. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.