Auka
Vyresnysis Dalinas H. Ouksas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
mūsų gyvenimai, pilni tarnystės ir pasiaukojimo, yra pati tinkamiausia mūsų įsipareigojimo tarnauti Mokytojui ir savo artimui išraiška.
Jėzaus Kristaus apmokančioji auka vadinama „pačia didžiausia auka nuo sukūrimo pradžios iki pat nesibaigiančios amžinybės“1. Ši auka yra svarbiausia visų pranašų žinia. Ją simbolizavo gyvūnų aukojimas pagal Mozės įstatymą. Pranašas skelbė, kad tų aukų prasmė yra „didžioji ir paskutinė auka… Dievo Sūnus, taip, beribė ir amžina“ (Almos 34:14). Jėzus Kristus ištvėrė nesuvokiamą kančią, kad Pats taptų auka už visų nuodėmes. Taip buvo paaukotas absoliutus gėris – sveikas avinėlis už visą blogį – viso pasaulio nuodėmes. Įsimintinais Elizos R. Snou žodžiais tariant:
„Jis kraują praliejo už mūsų kaltes,
Aukojo gyvybę dėl mūs.
Be nuodėmės kūnas Jėzaus paties
išgelbėjo žmones visus.“2
Ši auka – Jėzaus Kristaus Apmokėjimas – yra išgelbėjimo plano šerdis.
Nesuvokiama Jėzaus Kristaus kančia užbaigė aukojimus praliejant kraują, bet tai nepanaikino aukos svarbos Evangelijos plane. Mūsų Gelbėtojas reikalauja, kad ir toliau aukotume aukas, tačiau dabar Jis prašo aukoti Jam savo „sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią“ (3 Nefio 9:20). Jis taip pat įsako kiekvienam iš mūsų tarnauti vienas kitam – kitaip tariant, aukoti į Jo auką panašias aukas, aukojant savo laiką ir savanaudiškus prioritetus. Įkvėptoje giesmėje giedame, jog „Dangaus malonę auka ši sustiprins“3.
Aš kalbėsiu apie tas žemiškąsias aukas, kurių prašo mūsų Gelbėtojas. Nekalbėsiu apie priverstines aukas ar poelgius, kurie skatinami asmeninės naudos, o ne noro pasitarnauti ar aukotis (žr. 2 Nefio 26:29).
I.
Krisčioniškasis tikėjimas yra žinomas dėl aukų, įskaitant didžiausią auką. Ankstyvaisiais krisčioniškos eros metais Roma išžudė tūkstančius dėl jų tikėjimo Jėzumi Kristumi. Vėlesniais amžiais, kada nesutarimai dėl doktrinos padalino krisčionis, kai kurios grupės persekiojo ir žudė kitų grupių narius. Labiausiai apmaudu dėl tų krisčionių kankinių, kuriuos nužudė kiti krisčionys.
Daug krisčionių savanoriškai aukojosi skatinami tikėjimo Kristumi ir troškimo tarnauti Jam. Kai kurie po pilnametystės pasirinko visą savo gyvenimą pašvęsti tarnystei Mokytojui. Šią kilnią grupę sudaro žmonės iš tokių religinių organizacijų kaip Katalikų bažnyčia ir tų, kurie pasišventė tarnauti krisčioniškaisiais misionieriais iš įvairių protestantiškų tikėjimų. Jų pavyzdžiai skatina ir įkvepia, tačiau daugelis krisčionių nei privalo, nei turi galimybę pašvęsti visą savo gyvenimą religinei tarnystei.
II.
Daugumai krisčionių auką sudaro tai, ką galime kasdien atlikti savo įprastame asmeniniame gyvenime. Nežinau jokių kitų grupių, kurios tokiu būdų aukotųsi daugiau nei pastarųjų dienų šventieji. Jų aukos – jūsų aukos, mano mylimi broliai ir seserys, skiriasi nuo pasaulietiško asmeninio pasitenkinimo paieškų.
Mano pirmasis pavyzdys – mūsų pionieriai mormonai. Jų milžiniškos aukos – paaukoti gyvenimai, šeimos santykiai, namai ir patogumai – yra sugrąžintosios Evangelijos pagrindas. Sara Rič kalbėjo apie tai, kas motyvavo šiuos pionierius, pasakodama apie savo vyrą, išvykusį tarnauti misijoje: „Tai buvo išties sunkus metas tiek man, tiek mano vyrui, tačiau pareigai mus pašaukus išsiskirti tik laikinai ir žinodami, kad paklūstame Viešpaties valiai, pajutome turį paaukoti savo jausmus, kad padėtume vykdyti darbą… padėti statyti Dievo karalystę žemėje.“4
Šiandieną labiausiai pastebima Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios stiprybė yra jos narių nesavanaudiška tarnystė ir pasiaukojimas. Prieš vienos iš mūsų šventyklos atšventinimą krisčionių dvasininkas paklausė Prezidento Gordono B. Hinklio, kodėl ji neturi jokio kryžiaus atvaizdo, labiausiai paplitusio simbolio krisčioniškajame tikėjime. Prezidentas Hinklis atsakė, kad mūsų krisčioniškojo tikėjimo simboliai yra „mūsų žmonių gyvenimai“5. Išties mūsų gyvenimai, pilni tarnystės ir pasiaukojimo, yra pati tinkamiausia mūsų įsipareigojimo tarnauti Mokytojui ir savo artimui išraiška.
III.
Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje neturime profesionaliai apmokytos ir apmokamos kunigijos. Todėl mūsų neprofesionalūs nariai, kurie yra pašaukti vadovauti ir tarnauti mūsų bendruomenėms, turi tarnauti nesuskaičiuojamuose Bažnyčios susirinkimuose, programose ir veiklose. Vien tik Jungtinėse Valstijose ir Kanadoje jie tai daro daugiau kaip 14 000 bendruomenių. Žinoma, mes nesame išskirtiniai tuo, kad savanoriai mūsų bendruomenės nariai tarnauja kaip mokytojai ir neprofesionalūs vadovai. Tačiau laiko kiekis, kurį aukoja mūsų nariai, kad apmokytų ir tarnautų vienas kitam, yra išskirtinai didelis. Mūsų pastangos, kad kiekvieną mėnesį visos mūsų bendruomenės šeimos būtų aplankytos namų mokytojų ir kiekviena suaugusi moteris būtų aplankyta Paramos bendrijos lankančių mokytojų, yra to pavyzdys. Nežinome jokios kitos pasaulio organizacijos, kurios tarnystė prilygtų šiai.
Akivaizdžiausias PDŠ išskirtinės tarnystės ir pasiaukojimo pavyzdys – tai mūsų misionierių darbas. Šiuo metu suskaičiuojama virš 50 000 jaunuolių bei merginų ir virš 5 000 tūkstančių suaugusiųjų vyrų bei moterų. Jie pašvenčia nuo pusės iki dviejų savo gyvenimo metų, kad mokytų Jėzaus Kristaus Evangelijos ir teiktų humanitarinę pagalbą daugiau nei 160-yje pasaulio šalių. Jų darbas visada reikalauja aukų, įskaitant Viešpaties darbui paskirtų metų ir aukojimosi savo finansiniam išlaikymui.
Likę namuose – gimdytojai ir kiti šeimos nariai – taip pat aukojasi gyvendami be savo tarnaujančių misionierių draugijos ir pagalbos. Pavyzdžiui, pašaukimą į misiją gavo jaunas brazilas, po savo gimdytojų mirties dirbantis, kad aprūpintų savo brolius ir seseris. Visuotinis įgaliotinis taryboje papasakojo apie šių vaikų susirinkimą, prisimindamas, kaip jų velionys gimdytojai juos mokė būti visada pasirengusius tarnauti Viešpačiui. Jaunuolis priėmė pašaukimą į misiją, o jo šešiolikmetis brolis perėmė atsakomybę dirbti, kad aprūpintų šeimą.6 Dauguma žinome kitų pavyzdžių, kaip aukojamasi dėl tarnystės misijoje ar misionieriaus išlaikymo. Nežinome jokios kitos organizacijos, kurioje būtų panašūs savanoriška tarnystė ir pasiaukojimas.
Mūsų dažnai klausia, „kaip jūs įkalbate savo jaunuolius ir vyresnio amžiaus narius palikti mokslus ar pensiją, kad taip aukotųsi?“ Girdėjau daugelį atsakant taip: „Žinant, ką Gelbėtojas padarė dėl manęs – Jo malonę kenčiant už mano nuodėmes ir nugalint mirtį, kad vėl galėčiau gyventi – jaučiu privilegiją šiek tiek pasiaukoti, kad pasitarnaučiau Jam. Noriu pasidalinti Jo duotu man supratimu.“ Kaip įtikiname tokius Kristaus pasekėjus tarnauti? Kaip paaiškino pranašas: „Mes [tiesiog] jų paprašome.“7
Kitos aukos, atsirandančios dėl misionieriško darbo, tai aukos tų, kurie seka misionierių mokymais ir tampa Bažnyčios nariais. Daugumai atsivertusiųjų šios aukos yra labai didelės, įskaitant paaukotus santykius su draugais ir šeima.
Prieš daug metų konferencijoje girdėjome apie jaunuolį, kuris rado sugrąžintąją Evangeliją, studijuodamas Jungtinėse Valstijose. Prieš jam grįžtant į gimtąją žemę, prezidentas Gordonas B. Hinklis paklausė, kas, grįžus krisčionimi, jo laukia namuose. Jaunuolis atsakė: „Mano šeima labai nusivils. Jie gali mane išvyti ir laikyti mirusiu. O dėl mano ateities ir karjeros, tai visos galimybes man bus uždarytos.“
Prezidentas Hinklis paklausė: „Ar esate pasiryžęs mokėti tokią didelę kainą už Evangeliją?“
Ašarotomis akimis jaunuolis atsakė: „Juk tai tiesa, ar ne?“ Prezidentui atsakius, kad tai tiesa, jis tarė: „Tada visa kita nesvarbu!“8 Tokia yra daugelio mūsų naujų narių pasiaukojimo dvasia.
Kitus tarnystės ir pasiaukojimo pavyzdžius galime rasti mūsų ištikimų narių, tarnaujančių mūsų šventyklose, gyvenimuose. Pastarųjų dienų šventieji išsiskiria iš kitų savo tarnyste šventykloje, tačiau tokios aukos svarba turėtų būti suprantama visiems krisčionims. Pastarųjų dienų šventieji nepraktikuoja tarnystės vienuolyne, tačiau vis tiek galime suprasti ir gerbti pasiaukojimą tų, kuriuos krisčioniškas tikėjimas motyvuoja pašvęsti savo gyvenimus tokiai religinei veiklai.
Prieš metus tokioje konferencijoje Prezidentas S. Monsonas papasakojo apie pasiaukojimo pavyzdį, susijusį su šventykla. Tėvas, ištikimas pastarųjų dienų šventasis tolimoje Ramiojo vandenyno saloje, toli nuo namų šešis metus dirbo sunkų fizinį darbą, kad užsidirbtų pakankamai pinigų kelionei į Naujosios Zelandijos šventyklą, kur juodu su žmona būtų sutuokti ir su savo dešimčia vaikų užantspauduoti amžinybei. Prezidentas Monsonas paaiškino: „Tie, kurie suvokia amžinas šventykloje gaunamas palaimas, žino, kad jokia auka nėra per didelė, jokia kaina ne per aukšta, joks vargas ne per sunkus tam, kad gautų tas palaimas.“9
Esu dėkingas už nuostabius krisčioniškos meilės, tarnystės ir pasiaukojimo pavyzdžius, kuriuos mačiau tarp pastarųjų dienų šventųjų. Matau, kaip vykdote bažnytinius pašaukimus, dažnai aukodami daug laiko ir išteklių. Matau, kaip savo lėšomis tarnaujate misijose. Matau, kaip džiugiai skiriate savo profesionalius įgūdžius tarnaudami artimui. Matau, kaip rūpinatės vargšais savo asmeninėmis pastangomis ir remdami Bažnyčios gerovės ir humanitarines programas.10 Visą tai patvirtino tyrimas vykęs visos šalies mastu, kurio išvadose paskelbta, kad aktyvūs Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai „savanoriškai tarnauja ir aukoja daug daugiau nei vidutinis amerikietis, ir net dosniau aukoja savo laiką ir pinigus už daugiau kaip 20 procentų religingų amerikiečių“.11
Tokie labdaros pavyzdžiai stiprina mus visus. Jie primena mums Gelbėtojo mokymą:
„Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs…
Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras.“ (Mato 16:24–25.)
IV.
Tikriausiai geriausiai žinomi ir patys svarbiausi nesavanaudiškos tarnystės ir pasiaukojimo pavyzdžiai matomi mūsų šeimose. Motinos pasišvenčia gimdyti ir auklėti vaikus. Vyrai pasišvenčia žmonos ir vaikų aprūpinimui. Aukų, susijusių su amžinos svarbos tarnyste savo šeimai, yra per daug, kad būtų galima išvardinti, ir jos per daug gerai žinomos, kad reiktų jas minėti.
Taip pat matau, kaip pastarųjų dienų šventieji įsivaikina vaikus, įskaitant vaikus su ypatingomis reikmėmis, siekdami vaikų namų auklėtiniams suteikti viltį ir galimybes, kurios buvo nepasiekiamos ankstesnėmis aplinkybėmis. Matau, kaip rūpinatės šeimos nariais ir kaimynais, kenčiančiais dėl įgimtų trūkumų, protinių ir fizinių negalavimų ir senatvės sunkumų. Viešpats taip pat prisimena, ir Jis liepė savo pranašams paskelbti, kad „aukodamiesi dėl vienas kito ir savo vaikų, būsite palaiminti Viešpaties“12.
Tikiu, kad pastarųjų dienų šventieji, kurie pamaldžiai sekdami Gelbėtoją nesavanaudiškai tarnauja ir aukojasi, labiau laikosi amžinųjų vertybių nei bet kuri kita žmonių grupė. Pastarųjų dienų šventieji į savo paaukotą laiką ir išteklius žvelgia kaip į aukas, kurios yra ugdymosi ir pasiruošimo amžinybei dalis. Ši tiesa buvo apreikšta leidinyje Lectures on Faith, kur mokoma, kad „religija, kuri nereikalauja paaukoti visko, niekada neturės pakankamos galios, sukurti gyvenimui ir išganymui būtiną tikėjimą. […] Dievas nustatė, kad per šią auką ir tik per ją žmogus turėtų mėgautis amžinuoju gyvenimu“13.
Taip kaip Jėzaus Kristaus apmokančioji auka yra išgelbėjimo plano šerdis, taip mes, Kristaus pasekėjai, turime atnašauti savo aukas, kad pasiruoštume lemčiai, kurią mums paruošė tas planas.
Aš žinau, kad Jėzus Kristus yra Dievo, Dangiškojo Tėvo, Viengimis Sūnus. Žinau, kad dėl Jo apmokančiosios aukos mums yra užtikrintas nemirtingumas ir amžinojo gyvenimo galimybė. Jis yra mūsų Viešpats, mūsų Gelbėtojas ir mūsų Išpirkėjas, ir aš apie Jį liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.