Dangaus galios

Vyresnysis Deividas A. Bedneris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Kunigystę turintiems, tiek jauniems, tiek seniems, reikia ir įgaliojimo ir galios – būtinų leidimo ir dvasinės kompetencijos atstovauti Viešpačiui išgelbėjimo darbe.

Mano mylimai broliai, esu dėkingas, kad galime kartu garbinti kaip didelė kunigystę turinčiųjų grupė. Aš myliu jus ir žaviuosi jumis dėl jūsų vertumo ir geros įtakos visame pasaulyje.

Kviečiu kiekvieną iš jūsų pagalvoti, kaip jūs atsakytumėte į šį Prezidento Deivido O. Makėjaus Bažnyčios nariams prieš daugelį metų užduotą klausimą: „Jei dabar kas nors kiekvieną iš jūsų, paprašytų vienu sakiniu pasakyti, kuo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia labiausiai skiriasi nuo kitų, ką atsakytumėte?“ („The Mission of the Church and Its Members“, Improvement Era, Nov. 1956, p. 781.)

Pats Prezidentas Makėjus į savo užduotą klausimą atsakė: dieviškas kunigystės įgaliojimas. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia skiriasi nuo kitų bažnyčių, tvirtinančių, kad jų turimas įgaliojimas visais laikais buvo perduodamas per žmones, Raštus ar teologinį išsilavinimą. Mes išsakome skirtingą pareiškimą – kad kunigystės įgaliojimas per dangaus pasiuntinius rankų uždėjimu buvo tiesiogiai suteiktas Pranašui Džozefui Smitui.

Kalbėsiu apie šią dievišką kunigystę ir dangaus galias. Nuoširdžiai meldžiu, kad mums mokantis šių svarbių tiesų, mums padėtų Viešpaties Dvasia.

Kunigystės įgaliojimas ir galia

Kunigystė yra Dievo įgaliojimas, suteiktas žemės vyrams, daryti viską, kas reikalinga žmonijos išgelbėjimui (žr. Spencer W. Kimball, „The Example of Abraham“, Ensign, June 1975, 3). Kunigystė yra Dievo priemonė, kuria Viešpats darbuojasi per vyrus, kad išgelbėtų sielas. Vienas iš išskirtinių Jėzaus Kristaus Bažnyčios bruožų, tiek anksčiau, tiek ir dabar, yra Jo įgaliojimas. Negali būti tikros Bažnyčios be dieviško įgaliojimo.

Kunigystės įgaliojimas suteikiamas eiliniams vyrams. Vertumas ir pasiryžimas, o ne patirtis, profesinė kompetencija ar išsilavinimas yra reikalingi, kad galėtų būti suteikta kunigystė.

Kaip įgyjamas kunigystės įgaliojimas, yra aprašyta penktajame tikėjimo teiginyje: „Mes tikime, kad evangelijai skelbti ir jos apeigoms atlikti vyras turi būti pašauktas Dievo per pranašystę bei rankų uždėjimą tų, kurie yra įgalioti.“ Tokiu būdu, vaikinas arba vyras priima kunigystės įgaliojimą ir yra įšventinamas į konkrečią pareigybę žmogaus, kuris jau turi kunigystę ir yra įgaliotas vadovo, turinčio būtinus kunigystės raktus.

Iš kunigystę turinčio tikimąsi, kad jis naudos šį šventą įgaliojimą pagal Dievo šventą protą, valią ir tikslus. Kunigystėje nėra nieko savanaudiško. Kunigystė visada naudojama tarnauti, laiminti ir stiprinti kitus žmones.

Aukštesnioji kunigystė priimama per iškilmingą sandorą, apimančią įsipareigojimą veikti pagal įgaliojimą (žr. DS 68:8) ir gautą pareigybę (žr. DS 107:99). Turintieji šventą Dievo įgaliojimą esame įgalioti veikti, o ne būti veikiami (žr. 2 Nefio 2:26). Kunigystė savo esme yra aktyvi, o ne pasyvi.

Prezidentas Ezra Taftas Bensonas mokė:

„Nepakanka vien priimti kunigystę, o tada atsilošti ir laukti, kol kas mus pastūmės veikti. Priimdami kunigystę įsipareigojame aktyviai ir uoliai propaguoti teisumą žemėje, nes Viešpats sakė:

„Bet tas, kuris nieko nedaro, kol jam neįsakyta, ir įsakymą priima abejojančia širdimi, ir vykdo jį vangiai, yra pasmerktas.“ [DS 58:29] (So Shall Ye Reap [1960], 21.)

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas stipriai pabrėžė aktyvią kunigystės prigimtį. „Žmogus sulaužo kunigystės sandorą ne tik nusižengdamas įsakymams, bet taip pat neįvykdydamas savo pareigų. Todėl, kad, sulaužytum šią sandora, pakanka tik nieko nedaryti.“ (The Miracle of Forgiveness [1969], 96.)

Iš visų jėgų stengdamiesi vykdyti kunigystės pareigas, galime būti palaiminti kunigystės galia. Kunigystės galia yra Dievo galia, veikianti per vyrus ir vaikinus, tokius kaip mes, ir reikalauja asmeninio teisumo, ištikimybės, paklusnumo ir stropumo. Vaikinas arba vyras gali priimti kunigystės įgaliojimą per rankų uždėjimą, bet neturėti kunigystės galios, jei yra nepaklusnus, nevertas ir nepasiryžęs tarnauti.

„Kunigystės teisės neatsiejamai susijusios su dangaus galiomis ir… dangaus galios negali būti nei kontroliuojamos, nei valdomos kitaip, kaip tik pagal teisumo principus.

Jos gali būti mums suteiktos, tai tiesa; bet kai imame dangstyti savo nuodėmes arba tenkinti savo išdidumą, savo tuščią garbėtrošką, arba taikyti kontrolę ar valdžią, ar prievartą žmonių vaikų sieloms bent kiek neteisiai, štai, dangūs atsitraukia; Viešpaties Dvasia nuliūdinta; o kai ji atsitraukusi, amen to žmogaus kunigystei, arba valdžiai.“(DS 121:36–37; kursyvas pridėtas.)

Broliai, jei vaikinas arba vyras gauna kunigystės įgaliojimą, bet nesistengia daryti, kas būtina, kad būtų vertas kunigystės galios, Viešpačiui tai yra nepriimtina. Kunigystę turintiems, tiek jauniems, tiek seniems, reikia ir įgaliojimo ir galios – būtinų leidimo ir dvasinės kompetencijos atstovauti Viešpačiui išgelbėjimo darbe.

Mano tėvo pamoka

Aš augau ištikimos mamos ir nuostabaus tėvo šeimoje. Mano mama buvo pionierių, viską paaukojusių Bažnyčiai ir Dievo karalystei, palikuonė. Mano tėvas nebuvo mūsų Bažnyčios narys ir, būdamas jaunas, norėjo tapti katalikų kunigu. Galiausiai jis, užuot pasirinkęs teologijos seminariją, nusprendė daryti karjerą įrankių gamybos srityje.

Didelę savo santuokinio gyvenimo dalį mano tėvas lankėsi Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios susirinkimuose kartu su savo šeima. Tiesa sakant, daugelis mūsų apylinkės žmonių nė nenutuokė, kad mano tėvas nebuvo Bažnyčios narys. Jis žaidė ir treniravo mūsų apylinkės mažojo beisbolo komandą, prisidėjo prie skautų veiklų ir palaikė mano motiną jos įvairiausiuose pašaukimuose ir pareigose. Noriu papasakoti apie iš tėvo išmoktą didžią pamoką apie kunigystės įgaliojimą ir galią.

Būdamas mažas kelis kartus per savaitę klausdavau tėvo, kuomet jis pasikrikštys. Kaskart man užklausus, jis meiliai, bet tvirtai atsakydavo: „Deividai, neketinu prisijungti prie Bažnyčios dėl tavo mamos, tavęs ar bet kurio kito. Aš prisijungsiu prie Bažnyčios, kai žinosiu, kad taip pasielgti yra teisinga.“

Manau, buvau jau paauglys, kai įvyko štai šis pokalbis su mano tėvu. Mes ką tik grįžome iš Bažnyčios, kur kartu dalyvavome susirinkimuose, ir aš paklausiau tėvo, kada jis pasikrikštys. Nusišypsojęs jis tarė: „Tu visada manęs klausi, kada aš pasikrikštysiu. Šiandiena aš užduosiu klausimą tau.“ Aš greitai ir su jauduliu nusprendžiau, kad dabar tai jau judame pirmyn!

Mano tėvas tęsė: „Deividai, tavo Bažnyčia moko, kad kunigystė buvo paimta nuo žemės prieš daug laiko ir per dangaus pasiuntinius buvo sugrąžinta Pranašui Džozefui Smitui, taip?“ Aš atsakiau, kad tai tiesa. Tuomet jis tarė: „Tai štai mano klausimas. Kiekvieną savaitę kunigystės susirinkime girdžiu, kaip vyskupas ar kitas kunigystės vadovas primena, prašo ir maldauja vyrų, kad vykdytų savo namų mokymą ir kad vykdytų savo kunigystės pareigas. Jeigu jūsų Bažnyčia iš tiesų turi sugrąžintąją Dievo kunigystę, tuomet kodėl tavo Bažnyčioje yra tiek daug vyrų, kurie, vykdydami savo religines pareigas, niekuo nesiskiria nuo mano bažnyčios vyrų?“ Mano jauname prote stojo visiška tyla. Negalėjau deramai atsakyti savo tėvui.

Manau, mano tėvas klydo vertindamas mūsų Bažnyčios turimo Dieviško įgaliojimo tikrumą pagal vyrų, su kuriais bendravo mūsų apylinkėje, trūkumus. Bet man įstrigo jo klausime išsakytas teisingas supratimas, kad šventą Dievo kunigystę turintys vyrai turėtų skirtis nuo kitų vyrų. Vyrai, turintys kunigystę, nėra savaime geresni už jos neturinčius, bet jie turėtu elgtis kitaip. Vyrai, turintys kunigystę, turėtų ne tik priimti kunigystės įgaliojimą, bet taip pat turėtų tapti verti ir ištikimi Dievo galios nešėjai. „Būkite švarūs, jūs, kurie nešate Viešpaties indus“ (DS 38:42).

Niekada nepamiršiu pamokų apie kunigystės įgaliojimą ir galią, išmoktų iš savo tėvo, gero ne mūsų tikėjimo žmogaus, kuris tikėjosi daugiau iš vyrų, kurie skelbėsi turį Dievo kunigystę. Tas sekmadienio popietės pokalbis su savo tėvu, vykęs prieš daug metų, įžiebė man norą būti „geru berniuku“. Nenorėjau būti prastas pavyzdys ir tuo trukdyti savo tėvui pažinti sugrąžintąją Evangeliją. Aš paprasčiausiai norėjau būti geras berniukas. Viešpačiui reikia, kad visi mes, turintys Jo įgaliojimą, būtume garbingi, dori ir geri berniukai visada ir visur.

Jums gali būti įdomu sužinoti, kad po daugelio metų mano tėvas buvo pakrikštytas, ir atitinkamu metu aš turėjau galimybę suteikti jam Aarono ir Melchizedeko kunigystes. Vienas iš mano geriausių gyvenimo patyrimų buvo stebėti, kaip mano tėvas priima įgaliojimą ir galiausiai kunigystės galią.

Aš dalinuosi su jumis šia svarbia pamoka, kurią išmokau iš savo tėvo, norėdamas pabrėžti paprastą tiesą. Kunigystės įgaliojimo priėmimas rankų uždėjimu yra svarbi pradžia, bet to nepakanka. Įšventinimas suteikia įgaliojimą, bet reikalingas teisumas, kad veiktume su galia, stengdamiesi pakylėti sielas, mokyti ir liudyti, laiminti ir patarti, ir plėsti išgelbėjimo darbą.

Šiame svarbiame žemės istorijos laikotarpyje, jūs ir aš, turintys kunigystę, turime būti teisūs vyrai ir naudingi įrankiai Dievo rankose. Turime pakilti kaip Dievo vyrai. Jums ir man praverstų pasimokyti iš Nefio, Helamano anūko ir pirmojo iš dvylikos mokinių, Gelbėtojo pašauktų Jo tarnystės tarp nefitų pradžioje: „Ir [Nefis] mokė juos daugelio dalykų; …Ir Nefis mokė su galia ir didele valdžia.” (3 Nefio 7:17)

„Prašau, padėkite mano vyrui suprasti“

Baigdamas savo pokalbius dėl šventyklos rekomendacijos, kuriuos vesdavau kaip vyskupas ir kaip kuolo prezidentas, aš dažnai klausdavau ištekėjusių seserų, kaip geriausiai galėčiau pasitarnauti joms ir jų šeimoms. Šių ištikimų moterų atsakymų pastovumas buvo pamokomas ir keliantis nerimą. Seserys retai kada skųsdavosi ar kritikuodavo, bet jos dažnai atsakydavo taip: „Prašau, padėkite mano vyrui suprasti savo, kaip kunigystės vadovo, pareigas mūsų namuose. Aš su džiaugsmu imuosi iniciatyvos Raštų studijavimo, šeimos maldos ir šeimos namų vakaro metu ir nesiliausiu to dariusi. Tačiau norėčiau, kad mano vyras būtų lygiavertis partneris ir teiktų stiprų kunigystės vadovavimą, kurį tik jis gali teikti. Prašau, padėkite mano vyrui tapti mūsų namų patriarchu ir kunigystės vadovu, kuris pirmininkautų ir gintų.“

Dažnai mąstau apie šių seserų nuoširdumą ir jų prašymą. Šiandien kunigystės vadovai girdi panašius nuogąstavimus. Daugelis žmonų norėtų, kad jų vyrai turėtų ne tik kunigystės įgaliojimą, bet ir kunigystės galią. Kristaus ir Evangelijos kupinus namus jos norėtų kurti traukdamos bendrą jungą kartu su ištikimu vyru ir kunigystę turinčiu bendražygiu.

Broliai, pažadu, kad jeigu jūs ir aš pamaldžiai apmąstysime šių seserų prašymus, Šventoji Dvasia padės mums matyti save tokius, kokie iš tikrųjų esame (žr. DS 93:24), ir padės mums pastebėti tai, ką turime pakeisti ir patobulinti. Dabar yra laikas veikti!

Būkite teisumo pavyzdžiai

Šį vakarą atkartosiu Prezidento Tomo S. Monsono, kuris kvietė mus, turinčius kunigystę, būti „teisumo pavyzdžiais“, pamokymus. Jis mums nuolatos kartojo, kad vykdome Viešpaties pavedimą ir turime teisę į Jo pagalbą, jei esame verti (žr. „Teisumo pavyzdžiai“, 178-osios Visuotinės metinės konferencijos medžiaga, 2008 m. balandžio 5 d.). Jūs ir aš turime kunigystės įgaliojimą, kuris šiame laikmetyje buvo sugrąžintas į žemę per dangaus pasiuntinius – per Joną Krikštytoją, Petrą, Jokūbą ir Joną. Todėl kiekvienas vyras, priėmęs Melchizedeko kunigystę, gali atsekti savo asmeninę įgaliojimo liniją iki pat Viešpaties Jėzaus Kristaus. Viliuosi, kad esame dėkingi už šį nuostabų palaiminimą. Meldžiu, kad būtume švarūs ir verti atstovauti Viešpačiui, kai naudojame Jo šventą įgaliojimą. Kiekvienas iš mūsų būkime verti kunigystės galios.

Liudiju, kad šventa kunigystė tikrai buvo sugrąžinta į žemę šiomis pastarosiomis dienomis ir yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Taip pat liudiju, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas yra Pirmininkaujantis aukštasis kunigas, vadovaujantis aukštajai Bažnyčios kunigystei (žr. DS 107:9, 22, 65–66, 91–92), ir yra vienintelis asmuo žemėje, turintis ir įgaliotas naudotis visais kunigystės raktais. Apie tai iškilmingai liudiju Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.