Tikras augimas per aktyvinimą

Vyskupas Ričardas K. Edžlis

Neseniai atleistas Pirmasis patarėjas Pirmininkaujančioje Vyskupijoje

Sielų gelbėjimas yra darbas, kurį vykdyti Gelbėtojas pašaukė mus visus.

Pastaraisiais mėnesiais didesnis dėmesys buvo skirtas „tikram augimui“ Bažnyčioje – padėti visiems norintiems priimti ir laikytis sandorų bei gelbstinčių apeigų ir gyventi, pasak Almos, su galinga permaina širdyje (žr. Almos 5:14). Vienas iš prasmingiausių ir svarbiausių būdų tikram Bažnyčios augimui pasiekti yra surasti ir padėti sugrįžti tiems, kurie pasikrikštijo, bet nuklydo į mažiau aktyvių būseną, kurioje negalioja palaiminimai ir gelbstinčios apeigos. Nepriklausomai nuo mūsų konkretaus pašaukimo – namų mokytojo, lankančios mokytojos, sekmadieninės mokyklos mokytojo, vyskupo, tėvo, motinos ar vyriausiojo įgaliotinio – visi galime sąmoningai įsijungti į sugrąžinimo darbą. Galiausiai atvesti visus – Bažnyčiai nepriklausančius savo šeimos narius, mažiau aktyvius, nusidėjėlius – pas Kristų, kad priimtų gelbstinčias apeigas, yra visų mūsų bendras dieviškas pašaukimas.

Maždaug prieš 30 metų, man tarnaujant kuolo prezidentūroje, vieną sekmadienį mums paskambino vienas iš ištikimų mūsų vyskupų. Jis paaiškino, kad jo apylinkė taip greitai išaugo, kad jis nebegali rasti prasmingų pašaukimų visiems vertiems savo nariams. Jis mus prašė padalinti apylinkę. Kol laukėme tokio patvirtinimo, kaip kuolo prezidentūra nusprendėme aplankyti tą apylinkę ir pašaukti visus tuos nustabius vertus brolius ir seseris tarnauti kuolo misionieriais.

Maždaug trečia mano pašnekovė buvo jauna vietinio universiteto studentė. Kelias minutes pasikalbėjęs, išsakiau jai pašaukimą tarnauti misioniere. Keletą akimirkų tvyrojo tyla. Tada ji atsakė: „Prezidente, argi nežinote, kad esu neaktyvi Bažnyčioje?“

Dabar jau aš, keletą akimirkų patylėjęs, atsakiau: „Ne, nežinojau, kad buvote neaktyvi.“

Ji tarė: „Buvau neaktyvi daugelį metų.“ Tada pridūrė: „Argi nežinote, kad, pabuvus neaktyvia, ne taip lengva sugrįžti?“

Aš atsakiau: „Ne. Jūsų apylinkė pradeda darbą 9 ryto. Jūs ateinate į bažnyčią ir būnate su mumis.“

Ji atsakė: „Tai ne taip lengva. Neramu dėl daugelio dalykų. Neramu, ar kas nors pasitiks, ar teks sėdėti per susirinkimus vienai ir nepastebėtai. Neramu, ar priims ir kas bus naujieji draugai.“

Ašaroms riedant jos skruostais, ji tęsė: „Žinau, kad mano mama ir tėtis ilgus metus meldėsi dėl manęs, kad sugrįžčiau į Bažnyčią.“ Tada, po tylos akimirkos, ji tarė: „Tris pastaruosius mėnesius meldžiausi, kad rasčiau drąsos, stiprybės ir būdą sugrįžti į aktyvų Bažnyčios gyvenimą.“ Tada ji paklausė: „Prezidente, ar manote, kad šis pašaukimas galėtų būti atsakymas į tas maldas?“

Ašarodamas atsakiau: „Manau, kad Viešpats atsakė į jūsų maldas.“

Ji ne tik priėmė pašaukimą. Ji tapo gera misioniere. Esu tikras, kad ji suteikė daug džiaugsmo ne tik sau, bet ir savo gimdytojams bei kitiems šeimos nariams.

Per šį ir kitus panašius pokalbius supratau ir prisiminiau keletą dalykų:

• Supratau, kad daug neaktyvių narių turi mylimus žmones, kurie kasdien ant kelių prašo Viešpatį padėti išgelbėti jų mylimą žmogų.

• Supratau, kad mažiau aktyviam žmogui ne taip lengva ar paprasta tiesiog imti ir sugrįžti į Bažnyčią. Jiems reikia pagalbos. Jiems reikia palaikymo. Jiems reikia draugiškumo.

• Supratau, kad yra mažiau aktyvių narių, kurie stengiasi ir nori rasti kelią į aktyvų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime.

• Supratau, kad daugelis mažiau aktyvių narių priims pašaukimus, jei jų paprašysime.

• Supratau, kad su mažiau aktyviais nariais turime elgtis, kaip su lygais ir laikyti juos mylinčio Dievo sūnumis ir dukromis.

Vėliau ne kartą galvojau, kaip galėjo baigtis tas pokalbis, jei būčiau elgęsis su ja, kaip su mažiau aktyvia Bažnyčios nare. Palieku spręsti jums.

Aktyvinimas visada buvo svarbi Viešpaties darbo dalis. Nors aktyvinimas yra kiekvieno nario atsakomybė, už vadovavimą šiam darbui yra atsakingi asmenys, turintys Aarono ar Melchizedeko kunigystę. Galiausiai, juk tai ir yra kunigystės tarnavimo prasmė – visiems padėti aukštinti sandoras, padėti jausti ramybę, laimę ir asmeninę vertę.

Turbūt prisimenate skaitę Mormono Knygoje, kad Alma jaunesnysis, sužinojęs apie zoramininkų atsimetimą nuo Bažnyčios, suorganizavo aktyvinimo komandą padėti šiems žmonėms sugrįžti. Imdamasis savo užduoties, Alma meldė Viešpatį tokiais žodžiais:

„O Viešpatie, ar nesuteiktum mums sėkmės atvedant juos vėl pas tave Kristuje.

Štai, o Viešpatie, jų sielos yra brangios, ir daugelis iš jų yra mūsų broliai; todėl duok mums, o Viešpatie, galios ir išminties, kad galėtume vėl atvesti šiuos savo brolius pas tave.“ (Almos 31:34–35; kursyvas pridėtas.)

Prieš keletą mėnesių, po susitikimo su naujai atsivertusiais, mažiau aktyviais ir suaktyvintais nariais, prie manęs priėjo mano amžiaus vyras ir tarė: „Aš didžiąją savo gyvenimo dalį buvau mažiau aktyvus. Atkritau nuo Bažnyčios vaikystėje. Bet dabar esu sugrįžęs ir su žmona dirbu šventykloje.“

Norėdamas jį nuraminti, kad dabar viskas gerai, atsakiau maždaug taip: „Viskas gerai, kas gerai baigiasi.“

Jis atsakė: „Deja, ne viskas gerai. Aš sugrįžau į Bažnyčią, bet praradau visus savo vaikus ir vaikaičius. O dabar matau, kaip prarandu provaikaičius – visi jie ne Bažnyčioje. Ne viskas gerai.“

Mūsų šeimoje yra protėvis, kuris prisijungė prie Bažnyčios Europoje ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis. Vienas sūnus tapo neaktyvus. Sesuo Edžli ir aš bandėme nustatyti neaktyvius šio protėvio palikuonis.

Mudviem su žmona buvo nesunku suprasti, kad per tas šešias kartas, įvertinus pagrįstas prielaidas, galėjo būti prarasta apie 3 000 šeimos narių. Dabar paimkime dar porą kartų. Netektis teoriškai siektų 20 000–30 000 mūsų Dangiškojo Tėvo vaikų.

Įsakymas padėti sugrįžti paremtas viena iš pagrindinių Bažnyčios doktrinų.

„Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė;

nes štai Viešpats, jūsų Išpirkėjas, iškentėjo mirtį kūne; taigi jis iškentėjo visų žmonių skausmą, idant visi žmonės galėtų ateiti pas jį…

Ir jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!“ (DS 18:10–11, 15; kursyvas pridėtas.)

Man teko privilegija savo gyvenime padėti sugrįžti keliems mažiau aktyviems nariams. Dabar padėdamas žmogui sugrįžti į aktyvumą Bažnyčioje, įsivaizduoju ne vieną sielą – regiu šešias, septynias ar daugiau kartų – tūkstančius sielų. Ir tada pagalvoju apie tą eilutę: „Jei… atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas.“ (DS 18:15.)

Savo Apaštalams Viešpats sakė: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža.“ (Mato 9:37.) Darbininkų neturi būti maža. Turime tūkstančius gabių, vertų kunigystę turinčių vyrų ir milijonus kitų atsidavusių Bažnyčios narių visuose pasaulio kraštuose. Turime veikiančias apylinkių tarybas, kunigijos kvorumus, Paramos bendrijas ir kitas organizacijas – visos jos gavo pavedimą padėti nariams sugrįžti. Sielų gelbėjimas yra darbas, kurį vykdyti Gelbėtojas pašaukė mus visus.

Anksčiau citavau maldą, kurią Alma ir jo bendražygiai sukalbėjo, norėdami padėti sugrįžti zoramininkams. Antrojo Pasaulinio Karo metais maždaug 500 JAV kareivių ir juos rėmusių vietinių buvo įkalinti karo belaisvių stovykloje. Siekiant išvaduoti juos nuo kančių ir mirties pavojaus, buvo surinktas maždaug 100 JAV savanorių karių būrys tiems kaliniams išvaduoti. Kai tie savanoriai buvo surinkti, jų vadas davė jiems maždaug tokį nurodymą: „Šį vakarą, vyrai, susitiksite su savo religiniais vadovais, atsiklaupsite ir prisieksite Dievui, kad iki paskutinio atodūsio kovosite, kad šie vyrai daugiau nė minutės nekentėtų.“ (Žr. Hampton Sides, Ghost Soldiers: The Forgotten Epic Story of World War II’s Most Dramatic Mission [2001], 28–29.) Ta sėkminga gelbėjimo operacija buvo skirta išgelbėti iš fizinių ir laikinų kančių. Nejau būsime mažiau uolūs, stengdamiesi išgelbėti tuos, kurių laukia dvasinės ir amžinos pasekmės? Nejau parodysime mažesnį atsidavimą Viešpačiui?

Baigdamas priminsiu, kad mūsų, kaip tikros Kristaus Bažnyčios narių, atsidavimas kyla iš fakto, kad Viešpats kentėjo už kiekvieną iš mūsų – nepriklausantį Bažnyčiai žmogų, mažiau aktyvų narį, net nusidėjėlį ir kiekvieną mūsų šeimo narį. Tikiu, kad tūkstančius žmonių galime atvesti mėgautis Evangelijos teikiamu džiaugsmu, ramybe, palaima, ir šimtus tūkstančių, net milijonus jų būsimų kartų palikuonių. Tikiu, kad laimėsime dėl to, kad tai Viešpaties Bažnyčia ir dėl to, jog dėl kunigystės galios ir narystės esame pašaukti laimėti. Tai liudiju jums Jėzaus Kristaus vardu, amen.