Turėti viziją veikti

Vyresnysis O. Vincentas Halekas

Iš Septyniasdešimties

Jeigu norime klestėti, o ne žūti, turime įgyti viziją, kaip mus mato Gelbėtojas.

Kaip ir visi geri gimdytojai, mano tėvai savo vaikams troško šviesios ateities. Mano tėvas nebuvo narys, ir dėl tuo metu buvusių neįprastų aplinkybių mano tėvai nusprendė, kad mes su broliais ir seserimis turime išvykti iš mūsų gimtosios Amerikos Samoa salos Pietų Ramiajame vandenyne ir keliauti į Jungtines Valstijas, kad galėtume įgyti išsilavinimą.

Mano tėvams, ypač mano motinai, buvo sunku ryžtis išsiskirti su mumis. Jie žinojo, kad patekus į naują aplinką, mūsų laukia nežinomi iššūkiai. Tačiau su tikėjimu ir ryžtu jie toliau vykdė savo planą.

Kadangi mano mama augo kaip pastarųjų dienų šventoji, jai buvo pažįstami pasninko ir maldos principai, ir abu mūsų tėvai jautė, kad jiems reikėjo dangaus palaiminimų, kad galėtų padėti savo vaikams. Su tokiu požiūriu jie pradėjo kiekvieną savaitę skirti po dieną pasninkui ir maldai dėl mūsų. Jų vizija buvo paruošti savo vaikus šviesiai ateičiai. Jie laikėsi tos vizijos ir naudojo tikėjimą, siekdami Viešpaties palaimų. Per pasninką ir maldą jie jautė patikinimą, paguodą ir ramybę, kad viskas bus gerai.

Kaip savo gyvenimo iššūkiuose galime įgyti viziją, kurios reikia, kad darytume viską, kas priartins mus prie Gelbėtojo? Patarlių knygoje mokoma tokios tiesos apie viziją arba regėjimą: „Kai nėra regėjimo, tauta žūsta.“ (Žr. KJV, Proverbs 29:18.) Jeigu norime klestėti, o ne žūti, turime įgyti viziją, kaip mus mato Gelbėtojas.

Gelbėtojas tuose kukliuose žvejuose, kuriuos Jis pašaukė sekti paskui Jį, įžvelgė daugiau, nei jie iš pradžių matė savyje; Jis matė viziją to, kuo jie galėtų tapti. Jis žinojo jų gerumą ir potencialą, ir Jis veikė pašaukdamas juos. Iš pradžių jie buvo nepatyrę, tačiau sekdami paskui Jį jie matė Jo pavyzdį, jautė Jo mokymus ir tapo Jo mokiniais. Buvo metas, kada kai kurie Jo mokiniai pasitraukė nuo Jo, nes tai, ką girdėjo, buvo jiems sunku. Žinodamas, kad kiti gali taip pat pasitraukti, Jėzus paklausė Dvylikos: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jono 6:67.) Petro atsakyme atsispindi, kaip jis pasikeitė ir įgijo viziją, kas buvo Gelbėtojas. Jis atsakė: „Pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius.“ (Jono 6:68.)

Turėdami tą viziją, tie ištikimi ir pasišventę mokiniai, keliaudami skelbti Evangeliją ir įkurti Bažnyčią po Gelbėtojo išėjimo, galėjo pakelti sunkumus. Galiausiai už savo liudijimus kai kurie iš jų atidavė savo gyvybę.

Raštuose yra ir kitų pavyzdžių, apie sugebėjusius išvysti Evangelijos viziją ir tada išėjusius veikti pagal tą viziją. Pranašas Alma įgijo viziją, kada išgirdo, kaip Abinadis drąsiai mokė ir liudijo priešais karalių Nojų. Alma veikė pagal Abinadžio mokymus ir vaikščiojo mokydamas to, ką sužinojo, krikštydamas daug patikėjusių jo žodžiais (žr. Mozijo 17:1–4; 18:1–16). Apaštalas Paulius, persekiodamas pirmuosius šventuosius, pakeliui į Damaską atsivertė ir tada veikė mokydamas bei liudydamas apie Kristų (žr. ApD 9:1–6, 20–22, 29).

Mūsų dienomis daug vaikinų, merginų ir vyresnio amžiaus sutuoktinių porų atsiliepė į Dievo pranašo kvietimą tarnauti misijoje. Su tikėjimu ir drąsa jie palieka savo namus ir viską, prie ko yra pripratę, dėl savo tikėjimo tuo didžiu gėriu, kurį gali nuveikti būdami misionieriai. Veikdami pagal turimą tarnavimo viziją, jie laimina daugelio žmonių gyvenimą ir tuo pačiu pakeičia savo gyvenimą. Praeitoje visuotinėje konferencijoje prezidentas Monsonas padėkojo mums už vienų kitiems atliekamą tarnystę ir priminė mūsų pareigą būti Dievo rankomis čia, žemėje, laiminant Jo vaikus (žr. „Dievas telydės nuolat“, 2011 m. spalio mėn. visuotinės konferencijos medžiaga). Širdį malonino tai, kaip Bažnyčios nariai veikė pagal jo viziją, vykdydami tą pavedimą.

Prieš iškeliaudamas ir suprasdamas, kad mums reikės pagalbos, Gelbėtojas sakė: „Nepaliksiu jūsų našlaičiais.“ (Jono 14:18.) Savo mokinius Jis mokė: „O Globėjas – Šventoji Dvasia, kurį mano vardu Tėvas atsiųs, – jis išmokys jus visko ir viską primins, ką esu jums pasakęs.“ (Jono 14:26.) Tai ta pati Šventoji Dvasia, kuri gali suteikti mums galios ir motyvuoti mus daryti tai, ko moko Gelbėtojas ir mūsų šiuolaikiniai pranašai.

Kada pritaikome mūsų vadovų mokymus, giliau suprantame Gelbėtojo viziją apie mus. Šios konferencijos metu iš pranašų ir apaštalų gavome įkvėptus pamokymus. Studijuokite jų mokymus ir apmąstykite juos savo širdyse, siekdami, kad Šventoji Dvasia padėtų jums savo gyvenime įgyti viziją apie juos. Turėdami tą viziją naudokite tikėjimą, veikdami pagal jų pamokymus.

Tyrinėkite ir studijuokite Raštus, nusiteikę gauti jų žinios jums nešamos didesnės šviesos ir pažinimo. Apmąstykite juos savo širdyse ir leiskite jiems įkvėpti jus. Tada veikite pagal gautą įkvėpimą.

Šeimoje mes išmokome, kad veikiame pasninkaudami ir melsdamiesi. Alma kalbėjo apie pasninką ir maldą kaip apie būdą gauti patikinimą, sakydamas: „Aš daug dienų pasninkavau ir meldžiausi, kad pats galėčiau tai žinoti.“ (Almos 5:46.) Per pasninką ir maldą taipogi sužinome, kaip susidoroti su gyvenimo iššūkiais.

Savo gyvenime patiriame sunkumus, kurie kartais silpnina mūsų viziją ir tikėjimą daryti tai, ką turėtume daryti. Tampame tokie užsiėmę, kad dažnai jaučiamės perkrauti ir negalintys daryti daugiau. Nors visi esame skirtingi, nuolankiai pareiškiu, kad turime sutelkti savo viziją į Gelbėtoją ir į Jo mokymus. Ką jis įžvelgė Petre, Jokūbe ir Jone bei kituose apaštaluose, kas paskatino Jį veikti ir pakviesti juos sekti Juo? Kaip Gelbėtojas matė jų potencialą, taip Jis mato didį mūsų potencialą. Prireiks tokių pačių tikėjimo ir drąsos, kuriuos turėjo pirmieji apaštalai, kad galėtume susitelkti į tai, kas yra svarbiausia ir neša ilgalaikę laimę bei didį džiaugsmą.

Studijuodami mūsų Gelbėtojo gyvenimą ir Jo mokymus, matome Jį tarp žmonių mokantį, besimeldžiantį, pakylėjantį ir gydantį. Kada sekame Jo pavyzdžiu ir darome tai, ką matome Jį darant, pradedame matyti viziją to, kuo galime tapti. Per Šventąją Dvasią būsite palaiminti įžvalga, kaip daryti daugiau gero. Prasidės pokyčiai, ir jūs į savo gyvenimą įvesite kitokią tvarką, kuri palaimins jus ir jūsų šeimą. Savo tarnystės tarp nefitų metu Gelbėtojas paklausė: „Kokie vyrai jūs turėtumėte būti?“ Ir atsakė: „Tokie, kaip aš esu.“ (3 Nefio 27:27.) Mums reikia Jo pagalbos, kad taptume panašūs į Jį, ir Jis parodė mums kelią: „Todėl prašykite, ir gausite; belskite, ir jums bus atidaryta; nes tas, kuris prašo, gauna; ir tam, kuris beldžia, bus atidaryta.“ (3 Nefio 27:29.)

Žinau, jog kada matysime save taip, kaip mus mato Gelbėtojas, ir kada veiksime pagal tą viziją, mūsų gyvenimas bus neapsakomai palaimintas. Dėl mano tėvų vizijos mano gyvenimas buvo palaimintas ne tik galimybe mokytis, bet ir atsidūriau aplinkybėse, kuriose radau ir priėmiau Evangeliją. Dar svarbiau, aš suvokiau gerų ir ištikimų gimdytojų svarbą. Trumpai tariant, mano gyvenimas amžiams pasikeitė.

Taip, kaip vizija vedė mano gimdytojus pasninkauti ir melstis už savo vaikų gerovę ir kaip pirmųjų apaštalų vizija vedė juos sekti Gelbėtoju, ta pati vizija gali įkvėpti ir padėti veikti mums. Broliai ir seserys, esame žmonės, kurių istorija kupina vizijos, tikėjimo ir drąsos veikti. Pažvelkite, kur atėjome ir į palaimas, kurias gavome! Tikėkite, kad Jis gali laiminti jus vizija jūsų gyvenime ir drąsa veikti.

Liudiju jums apie Gelbėtoją ir Jo troškimą, kad grįžtume pas Jį. Kad tai padarytume, turime turėti tikėjimą veikti – sekti Jį ir tapti panašūs į Jį. Įvairiais mūsų gyvenimo etapais Jis ištiesia Savo ranką ir kviečia mus:

„Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.

Mano jungas švelnus, mano našta lengva.“ (Mato 11:29–30.).

Kaip Gelbėtojas matė didį potencialą Savo pirmuose apaštaluose, taip Jis mato jį ir mumyse. Matykime save taip, kaip mus mato Gelbėtojas. Meldžiu, kad turėtume tą viziją su tikėjimu ir drąsa veikti, Jėzaus Kristaus vardu, amen.