Gyvenimo lenktynės

Prezidentas Tomas S. Monsonas

Iš kur atėjome? Kodėl čia esame? Kur išeiname, palikę šį pasaulį? Į šiuos visiems svarbius klausimus jau galime atsakyti.

Mylimi broliai ir seserys, šį rytą norėčiau jums kalbėti apie amžinąsias tiesas – tiesas, kurios praturtins mūsų gyvenimą ir saugiai nulydės namo.

Visur žmonės skuba. Reaktyviniai lėktuvai neša savo brangų krovinį – žmones – per didžiulius žemynus ir beribius vandenynus tam, kad jie galėtų dalyvauti verslo susitikimuose, įvykdyti savo įsipareigojimus, mėgautis atostogomis ar aplankyti šeimą. Visur keliuose – įskaitant greitkelius, autostradas ir automagistrales – važiuoja milijonai automobilių, kuriais, regis, nesibaigiančia tėkme ir dėl daugelio priežasčių važiuoja dar daugiau milijonų žmonių, besirūpinančių savo kasdieniais reikalais.

Ar šį greitą gyvenimo tempą bent kada pertraukia apmąstymų akimirkos – ar bent mintys apie amžinąsias tiesas?

Palyginus su amžinosiomis vertybėmis, dauguma kasdieninio gyvenimo klausimų ir rūpesčių iš tiesų atrodo nereikšmingi. Ką valgysime pietums? Kokia spalva perdažysime svetainę? Ar verta užrašyti Džonį į futbolo treniruotes? Šie ir nesuskaičiuojama daugybė panašių klausimų tampa nereikšmingi kritinėmis akimirkomis, kai kas nors nutinka mylimiems žmonėms, kai sveikoje šeimoje apsilanko liga, kai gyvenimo žvakė prigesta ir gresia mirtis. Tada mūsų mintys susitelkia, ir mes galime lengvai nuspęsti, kas iš tiesų svarbu, o kas nereikšminga.

Neseniai kalbėjausi su moterimi, kuri jau virš dvejų metų kovoja su gyvybei pavojinga liga. Ji papasakojo, kad, prieš susirgdama, savo dienas leido tokiems užsiėmimams, kaip savo namų valymas iki tobulumo ir jų apstatymas nuostabiais baldais. Ji lankydavosi pas savo kirpėją du kartus per savaitę ir kas mėnesį leisdavo pinigus ir laiką, kad papildytų savo garderobą. Savo vaikaičius ji kviesdavosi į svečius retai, nes visuomet nerimavo, kad jų mažos ir nerūpestingos rankutės gali sudaužyti ar kitaip sugadinti tai, ką ji laikė savo brangiu turtu.

Tada ji sužinojo stulbinančią žinią, kad jos mirtingasis gyvenimas yra pavojuje ir kad galbūt jai gyventi beliko visai neilgai. Ji sakė, kad vos išgirdusi gydytojo diagnozę, tučtuojau suprato, kad visą likusį laiką norėtų praleisti su savo šeima, draugais ir su Evangelija savo gyvenimo centre, nes jie yra tai, kas jai brangiausia.

Toks aiškumo metas vienu ar kitu laiku ateina visiems mums, nors gal ne visada tokiomis dramatiškomis aplinkybėmis. Aiškiai pamatome, kas iš tiesų mūsų gyvenime svarbu ir kaip turėtume gyventi.

Gelbėtojas sakė:

„Nesikraukite lobių žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys įsilaužia ir vagia.

Verčiau kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia,

nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis.“¹

Giliausių apmąstymų ar didžiausių rūpesčių laikais žmogaus siela krypsta į dangų, ieškodama dieviškojo atsakymo į didžiuosius gyvenimo klausimus: Iš kur atėjome? Kodėl čia esame? Kur išeiname, palikę šį pasaulį?

Atsakymų į šiuos klausimus nerasite atsivertę mokslo knygas ar naršydami internete. Šie klausimai išeina už mirtingumo ribų. Jie siekia amžinybę.

Iš kur atėjome? Šis klausimas neišvengiamai kyla, tegul ir garsiai neištartas, kiekvienam žmogui.

Apaštalas Paulius atėniečiams ant Marso kalvos sakė, kad esame „dieviškos giminės“.² Kadangi žinome, kad mūsų fiziniai kūnai kilę iš mūsų mirtingų tėvų, turime ištirti šio Pauliaus teiginio reikšmę. Viešpats paskelbė, kad „dvasia ir kūnas yra žmogaus siela“.³ Vadinasi dvasia yra kilusi iš Dievo. Laiško Hebrajams autorius vadina Jį „dvasių Tėvu“.⁴ Visų žmonių dvasios tiesiogine prasme yra Jam „užgimę sūnūs ir dukros“.⁵

Pastebime, kad įkvėpti poetai mūsų apmąstymui apie tai parašė jaudinančius dalykus ir įamžino didingas mintis. Viljamas Vordsvortas teisingai rašė:

Mūsų gimimas tėra miegas ir užmiršimas;
Siela, kuri ateina su mumis, yra mūsų gyvenimo žvaigždė.
Ji gyveno kažkur kitur
Ir ateina iš labai toli.
Nepamiršusi visiškai visko
Ir nevisiškai nuoga.
Mes ateinam apgaubti šlovės debesų
Iš Dievo, kuris yra mūsų namai,
Dangus supa mus kūdikystėje!6

Tėvai apmąsto pareigą mokyti, įkvėpti, patarti, vesti ir rodyti pavyzdį. O kol tėvai mąsto, vaikai – ypač paaugliai – užduoda persmelkiantį klausimą: „Kodėl čia esame?“ Dažniausiai tas klausimas užduodamas tyliai kreipiantis į savo sielą ir išreiškiamas taip: „Kodėl aš esu čia?“

Kokie dėkingi turime būti, kad išmintingasis Kūrėjas suformavo žemę ir apgyvendino mus joje, užmaršties šydu uždengęs mūsų ankstesnįjį gyvenimą, kad galėtume būti išbandyti, tuo suteikdamas mums galimybę parodyti, ko esame verti, kad pasiruoštume visam tam, ką Dievas yra mums paruošęs.

Aišku, vienas svarbiausių mūsų egzistavimo žemėje tikslų yra gauti kūną iš mėsos ir kaulų. Taip pat mums duota valios laisvės dovana. Tūkstančiais būdų mums suteikta privilegija rinktis patiems. Čia mes mokomės iš griežčiausio mokytojo – asmeninės patirties. Pamatome skirtumą tarp gera ir bloga. Išmokstame skirti, kas kartu, o kas saldu. Sužinome, kad su mūsų veiksmais susijusios pasekmės.

Paklusdami Dievo įsakymams galime pasirodyti esą verti tų „namų“, apie kuriuos kalbėjo Jėzus, skelbdamas: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. […] Einu jums vietos paruošti… kad jūs būtumėte ten, kur ir aš.“⁷

Nors į mirtingąjį gyvenimą ateiname „apgaubti šlovės debesų“, gyvenimas nesustabdomai juda į priekį. Po vaikystės ateina jaunystė, ir taip pat nepastebimai ateina branda. Iš patirties išmokstame, kad, keliaudami savo gyvenimo keliu, turime siekti dangiškos pagalbos.

Dievas, mūsų Tėvas, ir Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, nužymėjo kelią į tobulumą. Jie moja mums, kviesdami sekti amžinosiomis vertybėmis ir tapti tobulais, kaip Jie yra tobuli.⁸

Apaštalas Paulius palygino gyvenimą su lenktynėmis. Hebrajus jis ragino: „Nusimeskime… lengvai mus apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse.“⁹

Būdami uolūs nepažiūrėkime pro pirštus į šį išmintingą patarimą iš Mokytojo knygos: „Lenktynes laimi ne greitieji, karus – ne drąsieji.“¹⁰ Iš tiesų apdovanojimą laimi tas, kuris ištveria iki galo.

Kai mąstau apie gyvenimo lenktynes, prisimenu kitokias lenktynes iš savo vaikystės. Mes su draugais kišeniniais peiliukais iš minkštos gluosnio medienos išsidroždavome mažučius žaislinius laivelius. Pritvirtinę trikampę medvilninę skiautę kaip burę, kiekvienas leisdavome savo grubiai išdrožtą laivelį į lenktynes santykinai neramiais Provo upės Jutoje vandenimis. Bėgdavome pakrante ir stebėdavome tuos mažyčius laivelius, kurie tai smarkiausiai šokinėdavo, nešami sraunios srovės, tai plaukdavo ramiai, patekę į gilesnį vandenį.

Vienų tokių lenktynių metu pastebėjome, kad vienas laivelis aplenkė kitus ir artėja prie finišo. Staiga srovė nunešė jį pernelyg arti didelio sūkurio, laivelis pasviro ant šono ir apvirto. Jis vis sukosi tame sūkuryje, negalėdamas grįžti į pagrindinę srovę. Pagaliau jis nevykusiai sustojo tarp plūduriuojančių šiukšlių ir nuolaužų, tvirtai įstrigęs tarp kibių žalių maurų.

Tuose vaikystės laiveliuose nebuvo nei kilio, palaikančio stabilumą, nei vairo, neleidžiančio nukrypti nuo kurso, nebuvo juose ir jokio energijos šaltinio. Tad neišvengiamai jų paskirtis buvo plaukti lengviausiu keliu – pasroviui.

Skirtingai nuo tų žaislinių laivelių, mes aprūpinti dieviškomis savybėmis, padedančiomis mums kelionėje. Į mirtingąjį gyvenimą ateiname ne šiaip sau plūduriuoti judrioje gyvenimo tėkmėje, bet esame pajėgūs mąstyti, svarstyti ir pasiekti.

Mūsų Dangiškasis Tėvas neišleido mūsų į amžinąją kelionę, nesuteikęs priemonių, kuriomis galėtume būti Jo vadovaujami ir kurios užtikrintų mūsų saugų sugrįžimą. Aš kalbu apie maldą. Taip pat kalbu apie to tylaus, ramaus balso šnabždesius; taip pat nepamirštu ir Šventraščių, kuriuose užrašyti Viešpaties ir pranašų žodžiai, duoti mums, kad padėtų sėkmingai pasiekti finišą.

Tam tikru mirtingosios misijos laikotarpiu mūsų žingsniai tampa netvirti, nublanksta šypsena ir pajuntame ligos skausmą – būtent vasaros pabaigą, rudens artėjimą, žiemos žvarbą ir tai, ką vadiname mirtimi.

Kiekvienas mąstantis žmogus yra uždavęs sau klausimą, kurį geriausiai išreiškė senovės Jobas: „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“¹¹ Kaip besistengtume išmesti šį klausimą iš galvos, jis visada grįžta. Mirtis aplanko visus žmones. Ji ateina pas senolius, kūprinančius netvirtomis kojomis. Jos kvietimą išgirsta ir vos įpusėjusieji gyvenimo kelionę. O kartais ji nutildo ir vaikučių juoką.

Bet ar yra gyvenimas po mirties? Ar mirtis yra viso ko pabaiga? Robertas Blačfordas knygoje Dievas ir mano artimas smarkiai kritikavo tokias pripažintas krikščioniškas vertybes, kaip Dievas, Kristus, malda ir ypač nemirtingumas. Jis drąsiai pareiškė, kad mirtis užbaigia mūsų egzistavimą ir kad niekas negali įrodyti priešingai. Tada įvyko stebinantys dalykai. Jo skepticizmo siena staiga sugriuvo į dulkes. Jis liko pažeidžiamas ir nesaugus. Lėtai jis vėl ėmė judėti tikėjimo link, tikėjimo, kurį jis buvo išjuokęs ir palikęs. Kas privertė jį taip kardinaliai pakeisti savo pažiūras? Mirė jo žmona. Sudužusia širdimi jis įėjo į kambarį, kuriame gulėjo visa tai, kas iš jos buvo likę mirtinga. Jis dar kartą pažvelgė į veidą, kurį taip mylėjo. Išėjęs jis draugui pasakė: „Tai ji, ir visgi tai ne ji. Viskas pasikeitė. Nebėra to, kas ten buvo ankščiau. Ji nebe tokia, kokia buvo. Ko dar gali ten nebūti, jei ne sielos?“

Vėliau jis rašė: „Mirtis yra ne tai, ką kai kurie žmonės įsivaizduoja. Tai tas pats, kaip tiesiog įeiti į kitą kambarį. Tame kitame kambaryje rasime… mylimus moteris, vyrus ir meilius vaikučius, kuriuos mylėjome ir praradome.“¹²

Mano broliai ir seserys, žinome, kad mirtis – ne pabaiga. Per amžius šios tiesos mokė tikrieji pranašai. Taip pat tai galime perskaityti mūsų Šventraščiuose. Mormono Knygoje skaitome konkrečius ir paguodžiančius žodžius:

„Dabar, dėl sielos būsenos tarp mirties ir prisikėlimo, – štai, angelas apreiškė man, kad visų žmonių dvasios, kai tik jos iškeliauja iš šio mirtingo kūno, taip, visų žmonių dvasios, ar jos geros, ar piktos, paimamos namo pas tą Dievą, kuris davė joms gyvybę.

Ir tada bus taip, jog teisiųjų dvasios bus priimtos į laimės būseną, vadinamą rojumi, poilsio būseną, ramybės būseną, kur jos ilsėsis nuo visų savo vargų ir nuo visų rūpesčių ir sielvartų.“¹³

Po nukryžiavimo Gelbėtojo kūnui pragulėjus kape tris dienas, į jį vėl įėjo dvasia. Kapo akmuo buvo nuristas, ir prisikėlęs Išpirkėjas išėjo laukan su nemirtingu kūnu iš mėsos ir kaulų.

Į Jobo klausimą „Kai žmogus numiršta, ar bus jis vėl gyvas?“ buvo atsakyta, kai Marija su kitomis moterimis prisiartino prie kapo ir pamatė du vyrus spindinčiais drabužiais, kurie joms pasakė: „Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų? Nėra jo čia, jis prisikėlė!“¹⁴

Dėl Jėzaus pergalės prieš kapą, visi būsime prikelti. Tai sielos išpirkimas. Paulius rašė: „Yra dangaus kūnai ir žemės kūnai, bet vienoks dangaus kūnų spindesys, kitoks žemės kūnų.“¹⁵

Mes siekiame dangiškosios, celestialinės, šlovės. Trokštame gyventi Dievo akivaizdoje. Norime būti amžinosios šeimos nariai. Tokios palaimos užsitarnaujamos visą gyvenimą stengiantis, siekiant, atgailaujant ir galiausiai pasiekiant sėkmę.

Iš kur atėjome? Kodėl čia esame? Kur išeiname, palikę šį pasaulį? Į šiuos visiems svarbius klausimus jau galime atsakyti. Iš pačių sielos gelmių ir su visu nuolankumu liudiju, jog tai, apie ką kalbu, yra tiesa.

Mūsų Dangiškasis Tėvas džiaugiasi tais, kurie laikosi Jo įsakymų. Jis nerimauja dėl pasimetusio vaiko, vangaus paauglio, neklusnaus jaunuolio ir savo pareigų neatliekančio gimdytojo. Mokytojas švelniai kalba tokiems, o iš tikrųjų visiems žmonėms: „Sugrįžkite. Ateikite. Įeikite. Grįžkite namo. Ateikite pas mane.“

Po savaitės švęsime Velykas. Mąstysime apie Gelbėtojo gyvenimą, Jo mirtį ir Jo prisikėlimą. Kaip Jo ypatingas liudytojas, aš jums liudiju, kad Jis gyvas ir laukia mūsų pergalingo sugrįžimo. Kad taip ir sugrįžtume, nuolankiai meldžiu šventu Jo, būtent Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo, vardu, amen.