Darnoje su tikėjimo muzika
Vyresnysis Kventinas L. Kukas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Dievas myli visus Savo vaikus. Jis nori, kad jie visi pas Jį sugrįžtų. Jis trokšta, kad jie visi būtų darnoje su šventa tikėjimo muzika.
Kai mes, visuotiniai įgaliotiniai, visame pasaulyje susitikinėjame su nariais, savo akimis pamatome, kad pastarųjų dienų šventieji yra gėrį skatinanti jėga. Leiskite pagirti jus už viską, ką darote visų žmonių gyvenimams laiminti.
Mes, kurie turime su viešaisiais ryšiais susijusius pavedimus, ypač pastebime daugumos įtakingų vadovų ir žurnalistų Jungtinėse Valstijose bei visame pasaulyje padažnėjusį viešą mūsų Bažnyčios ir jos narių aptarinėjimą. Tam tikri veiksniai smarkiai padidino dėmesį mūsų Bažnyčiai.1
Daugelis, rašančiųjų apie mūsų Bažnyčią, nuoširdžiai stengiasi suprasti mūsų žmones bei mūsų doktriną. Jie yra mandagūs ir stengiasi būti objektyvūs, už ką esame dėkingi.
Taip pat matome, kad yra daug asmenų, kurie nėra darnoje su šventais dalykais. Vyriausiasis Anglijos Rabinas Lordas Saksas, praeitą gruodį Pontifiko Grigaliaus universitete kalbėdamas Romos katalikų vadovams, atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurios pasaulio šalys tapo labai pasaulietiškos. Jis pareiškė, kad vienas iš to kaltininkų yra „agresyvus mokslinio ateizmo tonas, negirdintis tikėjimo muzikos garsų“2.
Pirmasis Mormono Knygoje aprašomas didingas regėjimas yra pranašiškas Lehio sapnas apie gyvybės medį.3 Šiame regėjime aiškiai aprašomi nūdienos iššūkiai tikėjimui bei didelė praraja tarp tų, kurie myli, garbina ir jaučia atsakomybę Dievui, ir tų, kurie to nedaro ir to nejaučia. Lehis aprašo kelis tikėjimą ardančius veiksnius, tarp kurių yra išdidumas, tuštybė bei kvailybė. Tuo pasižymintys žmonės tesidomi vadinamąją pasaulio išmintimi.4 Kiti žmonės rodo šiokį tokį susidomėjimą Dievu, bet galiausia pasimeta pasaulietinėse tamsos ir nuodėmės miglose.5 Dar kiti žmonės yra ragavę Dievo meilės ir Jo žodžio, tačiau galiausiai susigėsta, nes iš jų yra juokiamasi, ir atpuola į „uždraustus kelius“6.
Bet yra ir tokių žmonių, kurie yra darnoje su tikėjimo muzika. Jūs žinote, kas esate. Jūs mylite Viešpatį bei Jo Evangeliją ir nuolat stengiatės ne tik gyventi pagal Jo žinią, bet ir dalintis ja, ypač su savo namiškiais.7 Jūs gyvenate darnoje su Dvasios pamokymais, jautrūs Dievo žodžio galiai, savo namuose praktikuojate religiją ir stropiai stengiatės būti Kristaus mokiniai, gyvendami kaip Jis.
Suprantame, kad esate labai užimti. Kadangi neturime apmokamos dvasininkijos, Bažnyčios administravimo atsakomybė tenka jums, pasišventusiems nariams. Žinome, kad vyskupijų ir kuolų prezidentūrų nariai bei daugelis kitų vadovų pasišventusiai tarnystei skiria daug valandų. Pagalbinių organizacijų bei kvorumų prezidentūros yra nesavanaudiško pasiaukojimo pavyzdys. Tokia tarnystė ir pasiaukojimas paplitę tarp visų narių – nuo raštininkų, ištikimų namų mokytojų bei lankančių seserų iki Evangelijos mokytojų. Už drąsią tarnystę taip pat esame dėkingi skautų ir lopšelinukų vadovams. Mes visus jus mylime ir dėkojame už tai, ką darote, ir už tai, kas esate!
Pripažįstame, kad yra tokių narių, kurie nelabai domisi ir yra mažiau ištikimi kai kuriems Gelbėtojo mokymams. Trokštame, kad šie nariai visiškai pabustų tikėjimui, kad jie suaktyvėtų ir pasišvęstų. Dievas myli visus Savo vaikus. Jis nori, kad jie visi pas Jį sugrįžtų. Jis trokšta, kad jie visi būtų darnoje su šventa tikėjimo muzika. Gelbėtojo Apmokėjimas yra dovana visiems.
Būtina mokyti ir suprasti, kad mes mylime ir gerbiame visus Lehio minėtus žmones.8 Atminkite, kad ne mums teisti. Teisia Viešpats.9 Prezidentas Tomas S. Monsonas konkrečiai paprašė, kad „turėtume drąsos susilaikyti ir neteisti kitų“10. Jis taip pat paprašė, kad kiekvienas ištikimas narys gelbėtų jau kartą Evangelijos vaisiaus paragavusius, bet vėliau atkritusius, žmones, o taip pat ir tuos žmones, kurie dar nesurado siauro ir ankšto kelio. Meldžiamės, kad jie įsikabintų į tą lazdą ir paragautų Dievo meilės, pripildysiančios „sielą nepaprastai didelio džiaugsmo“11.
Nors Lehio regėjimas apima visus žmones, tačiau aukščiausia doktrininė idėja yra amžinoji šeimos reikšmė. „Šeimą įsteigė Dievas. Ji yra pats svarbiausias vienetas šiame laike ir amžinybėje.“12 Paragavęs gyvybės medžio vaisiaus (Dievo meilės), Lehis troško, kad ir jo „šeima taip pat jo valgytų“13.
Mūsų didžiausias troškimas yra užauginti savo vaikus tiesoje ir teisume. Vienas principas, kuris mums padės tai pasiekti, yra vengti būti pernelyg kritiškiems dėl kvailo ar neprotingo, bet nebūtinai nuodėmingo, elgesio. Prieš daugelį metų, kuomet su žmona namuose turėjome vaikų, Vyresnysis Dalinas H. Ouksas mokė, kad svarbu skirti jaunatviškas klaidas, kurias galima ištaisyti, nuo nuodėmių, kurių negalima ignoruoti ir dėl kurių turi būti atgailaujama.14 Jei mūsų vaikams trūksta išminties, reikia juos pamokyti. Jei nuodėmiaujama – būtina atgailauti. 15 Tai labai padėjo mūsų šeimai.
Religijos praktikavimas namuose laimina mūsų šeimas. Pavyzdys yra ypač svarbus. Tai, kas esame, kalba taip garsiai, kad mūsų vaikai gali negirdėti ką sakome. Kai man buvo beveik penkeri, mano mama sužinojo, kad jos jaunėlis brolis žuvo tarnaudamas kariniame laive. Antrojo Pasaulinio karo pabaigoje jo laivas buvo susprogdintas netoli Japonijos krantų.16 Tokia žinia ją palaužė. Ji pradėjo labai verkti ir nuėjo į savo miegamąjį. Vėliau aš žvilgtelėjau į jos miegamąjį, norėdamas įsitikinti, kad jai viskas gerai. Ji klūpodama prie lovos meldėsi. Mane užliejo didelė ramybė, nes ji mane pamokė melstis ir mylėti Gelbėtoją. Tai buvo jos tipinis pavyzdys man. Su vaikais besimeldžiančios motinos ir tėvai gali būti daug svarbesnis pavyzdys už bet kokį kitą pavyzdį.
Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, žinia, tarnystė ir Apmokėjimas yra pagrindinis mūsų šeimos mokymas. Jokia kita Raštų eilutė neiliustruoja mūsų tikėjimo geriau nei 2 Nefio 25:26: „Ir mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“
Vienas iš esminių Lehio sapno pamokymų yra tas, kad nariai turi tvirtai laikytis geležinės lazdos, kad išliktų ankštame ir siaurame kelyje, vedančiame prie gyvybės medžio. Nariams būtina skaityti, apmąstyti ir studijuoti Raštus.17
Mormono Knyga yra nepaprastai svarbi.18 Žinoma, visuomet atsiras tokių, kurie neįvertins jos reikšmingumo ar net peiks šią šventą knygą. Atsirasdavo ir tokių, kurie pasitelkdavo humorą. Prieš man pradedant tarnauti misijoje, vienas universiteto profesorius citavo Marko Tveno žodžius, kad jei iš Mormono Knygos išimtume visus „ir buvo taip“, tai „beliktų tik lankstinukas“19.
Po kelių mėnesių, man jau tarnaujant misionieriumi Londone, Anglijoje, žymus Oksfordo auklėtinis, Londono universiteto dėstytojas, egiptologijos ekspertas semitų kalbų srityse perskaitė Mormono Knygą, parašė Prezidentui Deividui O. Makėjui ir susitiko su misionieriais. Jis pasakė jiems, kad yra įsitikinęs, jog Mormono Knyga tikrai yra žydų mokymo vertimas iš egiptiečių kalbos, vyravusios tais laikais, kurie aprašomi Mormono Knygoje.20 Vienas iš daugybės jo minėtų pavyzdžių buvo jungiamoji frazė „ir buvo taip“, nes būtent taip jis verstų kai kurių senovės semitų raštų frazes.21 Profesoriui buvo pasakyta, kad nors jam ir padėjo jo intelektualinis profesinis supratimas, tačiau dar būtina turėti ir dvasinį liudijimą. Per studijavimą ir maldą jis gavo dvasinį liudijimą ir buvo pakrikštytas. Taigi, kas vienam žymiam humoristui tebuvo pašaipos objektu, kitam mokslo žmogui tapo nepaprastu įrodymu apie Mormono Knygos tikrumą, kurį jam patvirtino Dvasia.
Esminė pasirinkimo laisvės doktrina reikalauja, kad liudijimas apie sugrąžintąją Evangeliją būtų grindžiamas tikėjimu, o ne tik išoriniu ar moksliniu įrodymu. Apsėstas domėjimasis tuo, kas dar nėra iki galo apreikšta, pvz., kaip įmanomas nekaltas pradėjimas, Gelbėtojo Prisikėlimas ar kaip konkrečiai Džozefas Smitas vertė mūsų Raštus, nebus veiksmingas ir neprisidės prie dvasinio augimo. Tai tikėjimo dalykai. Jei norime, kad apie Raštuose esančias dvasines tiesas mums paliudytų Dvasia, reikia vadovautis pagrindiniu Moronio pamokymu: skaityti, apmąstyti ir tada klausti Dievą, nuoširdžiai ir su tikru ketinimu.22 Be to, jei savo gyvenime taikome Raštų priesakus ir gyvename pagal Evangeliją, tai esame laiminami Dvasia ir, jausdamiesi džiugūs, laimingi ir ramūs, mėgaujamės Jo gerumu.23
Akivaizdu, kad skirtumas tarp tų, kurie girdi tikėjimo muziką, ir tų, kurie neturi klausos, atsiranda dėl to, kad vieni aktyviai studijuoja Raštus, o kiti ne. Prieš daugelį metų mane giliai sujaudino mylimo pranašo Spenserio V. Kimbolo akcentuotas poreikis nepailstamai skaityti ir studijuoti Raštus. Jis pasakė: „Supratau, kad jei mano ryšys su dievybe darosi pernelyg paviršutiniškas, jei atrodo, kad manęs nebesiklauso jokia dieviška ausis ir man nebekalba joks dieviškas balsas, tai esu toli, labai toli. O jei pasineriu į Raštus, tai tas atitolimas vis mažėja, ir sugrįžta dvasingumas.“24
Viliuosi, kad su savo vaikais reguliariai skaitote Mormono Knygą. Apie tai kalbėjausi su savo paties vaikais. Jie sakė pastebėję du dalykus. Pirma, svarbiausias dalykas kasdieniam Raštų skaitymui su šeima yra atkaklumas. Mano dukra pusiau juokais papasakojo apie tai, kaip jai su savo daugiausia paaugliško amžiaus vaikais kas rytą sekasi skaityti Raštus. Kartu su vyru ji atsikelia anksti ryte ir tarsi pro miglą eina įsikabinti į laiptus juosiantį geležinį turėklą, vedantį žemyn, kur jų šeima renkasi skaityti Dievo žodžio. Čia svarbiausias dalykas yra atkaklumas, nepamaišo ir humoro jausmas. Tam reikia didelių kasdienių visų šeimos narių pastangų, tačiau stengtis tikrai verta. Laikinos kliūtys įveikiamos atkaklumu.
Antras dalykas yra tai, kaip mūsų jauniausias sūnus su savo žmona skaito Raštus su savo dar jauna šeima. Du iš keturių jų vaikų dar nemoka skaityti. Su penkiamečiu vaiku jie naudoja penkių pirštų ženklus. Pirmas pirštų ženklas reiškia, kad kai Mormono Knygoje skaitome frazę „Ir buvo taip“, jis turi ją pakartoti. Turiu pripažinti, kad man labai patinka, jog ši frazė kartojasi labai dažnai. Tarp kitko, jei jaunoms šeimoms tai įdomu, antras pirštų ženklas reiškia kartoti frazę „Ir taip matome“; trečią, ketvirtą ir penktą ženklą gimdytojai parenka atsižvelgdami į konkretų skaitomą skyrių.
Žinome, kad Raštų studijavimai su šeima ir šeimos namų vakarai ne visada yra tobuli. Kad ir kokie iššūkiai beiškiltų, nenuleiskite rankų.
Prašau suprasti, kad tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir Jo įsakymų laikymasis yra ir visuomet bus svarbiausias mirtingojo gyvenimo išbandymas. Svarbiausia visiems suvokti, kad, jei koks žmogus negirdi tikėjimo muzikos garsų, tai toks žmogus nėra darnoje su Dvasia. Pranašas Nefis mokė: „Jūs girdėjote jo balsą … ; ir jis kalbėjo jums ramiu tyliu balsu, bet jūs buvote bejausmiai, tad negalėjote jausti jo žodžių.“25
Mūsų doktrina aiški: turime būti pozityviai nusiteikę ir džiugūs. Turime akcentuoti savo tikėjimą, o ne savo baimes. Mes džiūgaujame Viešpaties patikinimu, kad Jis stovės šalia mūsų, mus ves ir nukreips.26 Šventoji Dvasia mūsų širdims liudija apie tai, kad Danguje turime mylintį Tėvą, kurio gailestingasis mūsų išpirkimo planas dėl Jėzaus Kristaus apmokančios aukos išsipildys visais atžvilgiais.
Naomė V. Rendal, giesmelės „Dievo vaikas aš“ autorė, rašė: „Jo Dvasia mus veda; Jo meilė mums liudija, kad baimė pasitrauks, kai išliksime tikėjime.“27
Tad pasiryžkime, kad ir kur esame Lehio regėjime aprašytame mokinystės kelyje, skatinti didesnį savo ir savo šeimos troškimą siekti neapsakomos Gelbėtojo dovanos – amžinojo gyvenimo. Meldžiu, kad išliktume darnoje su tikėjimo muzika. Liudiju apie Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Jo Apmokėjimo tikrumą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.