Ypatingos pamokos
Vyresnysis Ronaldas A. Rasbandas
Iš Septyniasdešimčių prezidentūros
Viliuosi ir meldžiuosi, kad toliau oriai neštume savo naštas ir tiestume pagalbos ranką tiems tarp mūsų, kurie kenčia.
Pastaruosius 20 mėnesių mūsų šeima yra laiminama privilegija turėti labai ypatingą kūdikį.
Mažasis Pakstonas, mūsų anūkėlis, gimė su labai reta chromosomų delecija, genetiniu sutrikimu, kuris tiesiogine to žodžio prasme išskiria jį tarp šimtų milijonų žmonių. Gimus Pakstonui, mūsų dukrai ir jos vyrui prasidėjo gyvenimą keičianti kelionė nežinomais keliais. Ši patirtis tapo sunkiu išbandymu gaunant su amžinybėmis susijusias ypatingas pamokas.
Ką tik kalbėjęs vyresnysis Raselas M. Nelsonas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo mokė:
„Dėl dažniausiai nežinomų priežasčių kai kurie žmonės gimsta su fiziniais trūkumais. Tam tikros kūno dalys gali būti nenormalios. Gali netinkamai funkcionuoti reguliuojančios sistemos. Ir visų mūsų kūnai pajungti ligoms ir mirčiai. Nepaisant to, fizinis kūnas yra neįkainojama dovana. […]
Kad įvykdytume dievišką paskirtį, nereikalingas tobulas kūnas. Tiesą sakant, kai kurios mieliausios dvasios gyvena silpnuose kūnuose. […]
Galų gale ateis metas, kada kiekviena „dvasia ir kūnas bus vėl sujungti į savo tobulą formą; tiek galūnė, tiek ir sąnarys bus atstatyti į savo deramą kūno pavidalą“ (Almos 11:43). Tuomet Jėzaus Kristaus Apmokėjimo dėka galime tapti ištobulinti Jame.“1
Visi jūs, kurie patiriate sunkumus, rūpesčius, nusivylimus ar širdgėlą dėl jums brangaus žmogaus, žinokite: su beribe meile ir nesibaigiančia užuojauta Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, myli tą jūsų į bėdą papuolusi žmogų ir taip pat myli jus!
Kas nors, susidūręs su tokia kančia, galėtų paklausi: „Kaip Visagalis Dievas galėjo leisti, kad taip atsitiktų?“ O tada iškiltų tas, kaip atrodo, neišvengiamas klausimas: „Kodėl tai atsitiko man?“ Kodėl turime patirti ligas ir įvykius, kurie sužaloja ar anksti pašaukia namo brangius šeimos narius, ar prideda jiems skausmo kupinų metų? Kodėl tokia širdgėla?
Tokiomis akimirkomis galime atsisukti į didį laimės planą, kurio autorius yra mūsų Dangiškasis Tėvas. Kai buvo pristatytas ikižemiškajame gyvenime, tas planas paskatino mus šaukti iš džiaugsmo.2 Paprastai kalbant, šis gyvenimas yra parengiamasis mokymas amžinajam išaukštinimui, o tas procesas reiškia bandymus ir išmėginimus. Visada taip buvo, nė vienas žmogus nėra išimtis.
Pasikliovimas Dievo valia yra esminė mūsų mirtingojo gyvenimo dalis. Tais atvejais, kai klausimų daug, o atsakymų mažai, tikėdami Jį mes remiamės Kristaus Apmokėjimo galia.
Po prisikėlimo lankydamasis Amerikos žemynuose, mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus visus žmones kvietė taip:
„Ar yra tarp jūsų ligonių? Atveskite juos čionai. Ar yra luošų ar aklų, ar raišų, ar sužalotų, ar raupsuotų arba sudžiūvusių, arba kurčių ar bet kaip varginamų? Atveskite juos čionai, ir aš juos išgydysiu, nes aš atjaučiu jus; mano vidus kupinas gailestingumo. […]
Ir buvo taip, kad jam tai pasakius, visa minia sutartinai priėjo su savo ligoniais ir kenčiančiais, ir luošais, ir aklais, ir nebyliais, ir su visais tais, kurie buvo kaip nors varginami; ir kai jie buvo atvesti pas jį, jis išgydė kiekvieną jų.“3
Didelės stiprybės galime pasisemti iš žodžių „visa minia… priėjo“ – visa, broliai ir seserys! Visi susiduriame su iššūkiais. Toliau eina frazė: „Kurie buvo kaip nors varginami“. Visi mes tokie esame, ar ne?
Netrukus po to, kai gimė brangusis Pakstonas, žinojome, kad Dangiškasis Tėvas palaimins mus ir pateiks mums ypatingų pamokų. Kai mudu su jo tėvu uždėjome savo pirštus ant jo mažutės galvelės, suteikdami jam pirmąjį iš daugybės kunigystės palaiminimų, man į galvą atėjo žodžiai iš devintojo Jono skyriaus: „Jame turi apsireikšti Dievo darbai.“4
Dievo darbai neabejotinai apsireiškia per Pakstoną.
Mokomės kantrybės, tikėjimo ir dėkingumo per tarnavimo balzamą, begalines stiprių emocijų valandas, atjautos ašaras ir maldas bei meilės išreiškimą brangiems namiškiams bėdoje, ypač Pakstonui ir jo gimdytojams.
Prezidentas Džeimsas E. Faustas, mano vaikystės kuolo prezidentas, sakė: „Didžiai vertinu tuos mylinčius gimdytojus, kurie stoiškai kenčia ir nugali savo sielvartą ir širdgėlą dėl vaiko, kuris gimė su rimta protine arba fizine negalia ar kuriam tokia išsivystė. Dažnai tas sielvartas tęsiasi kiekvieną dieną, be palengvėjimo, visą gimdytojo ar vaiko gyvenimą. Visai neretai gimdytojams reikia nepaprastai rūpintis slaugant tokį vaiką, ir tai niekada nesibaigia, vyksta dieną naktį. Ilgus metus daugelio motinų rankos ir širdys skauda, joms guodžiant savo ypatingą vaiką ir lengvinant jo kančias.“5
Patys buvome liudininkai, kaip Pakstono šeimoje pasireiškė tyra Gelbėtojo meilė, ir ta meilė prieinama visiems, kaip tai aprašyta Mozijo knygoje: „Ir dabar buvo taip, kad naštos, kurios buvo užkrautos ant Almos ir jo brolių, buvo padarytos lengvos; taip, Viešpats sustiprino juos, kad jie galėjo lengvai nešti savo naštas, ir jie džiugiai ir kantriai pasidavė Viešpaties valiai.“6
Vieną vakarą pirmomis Pakstono gyvenimo dienomis buvome naujagimių intensyviosios slaugos skyriuje, nuostabiame Primary Childrens‘s Medical Center [Vaikų medicinos centre], Solt Leik Sityje, Jutoje, žavėdamiesi, kaip pasiaukojančiai dirba gydytojai, seselės ir slaugytojos, skirdami Pakstonui visą dėmesį. Paklausiau dukters, kaip už visa tai sugebėsime sumokėti, ir spėdamas pasakiau tam tikrą sumą. Šalia stovėjęs gydytojas užsiminė, kad aš visiškai neatspėjau ir kad mažojo Pakstono slaugymas kainuos gerokai daugiau, nei aš paskaičiavau. Sužinojome, kad didelė dalis ligoninėje vykdomo slaugymo išlaidų padengiama kitų žmonių dosniomis laiko ir piniginėmis dovanomis. Tie žodžiai paskatino mane pajusti nuolankumo dvasią, kai galvojau, kokia vertinga yra ši smulkutė, mažytė siela taip rūpestingai jį prižiūrintiems žmonėms.
Tai man priminė žinomą misionierišką Raštų ištrauką, kurios prasmę supratau naujai: „Atminkite, kad Dievo akyse sielų vertė yra didžiulė.“7
Ašaros man ištryško, kai labai aiškiai suvokęs, kokia Dievui yra sielų vertė, tiek materialia tiek dvasine prasme, mąsčiau, kaip smarkiai mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus Jėzus Kristus myli kiekvieną iš mūsų.
Pakstono šeima sužinojo, kad juos supa nesuskaičiuojami dangiški ir žemiški tarnaujantieji angelai. Kai kurie, reikalui atsiradus, tyliai ir nepastebimai įeidavo ir be garso išeidavo. Kiti stovėdavo prie durų su maistu, skalbdavo skalbinius, paimdavo iš mokyklos kitus šeimos vaikus, paskambindavo išsakyti padrąsinančio žodžio ir ypač melsdavosi dėl Pakstono. Taip gavome dar vieną ypatingą pamoką: jei pamatytumėt skęstantį žmogų, ar klaustumėt, ar jam reikia pagalbos? Ar būtų geriau šokti į vandenį ir išgelbėti jį iš gilių vandenų? Vien siūlymas, nors dažnai išsakomas ir su gerais norais, „Pasakyk man, jei prireiks pagalbos“ iš tikrųjų visai nėra pagalba.
Ir toliau mokomės, kokia tai svarbi vertybė: žinoti ir domėtis, kas vyksta mūsų aplinkinių gyvenimuose, sužinodami ne tik tai, kaip svarbu padėti, bet ir patirdami didžiulį džiaugsmą, kuris ateina, kai padedame kitiems.
Prezidentas Tomas S. Monsonas, kuris pats yra puikus pavyzdys to, kaip reikia pakylėti suspaustuosius, sakė: „Telaimina Dievas visus, besistengiančius būti savo brolio sargais, kurie duoda, kad palengvintų kančias, kurie visu juose esančiu gėriu stengiasi padaryti pasaulį geresnį. Ar pastebėjote, kad tokie žmonės šypsosi plačiau? Jų žingsniai tvirtesni. Juos gaubia pasitenkinimo aura… nes žmogus negali, prisidėdamas prie pagalbos kitiems, pats nepatirti gausios palaimos.“8
Nors susidursime su išmėginimais, negandomis, širdgėla, negaliomis ir visokiausiais suspaudimais, mūsų rūpestingas mylintis Gelbėtojas visuomet bus su mumis. Jis pažadėjo:
„Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus. […]
Duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“9
Kokie esame dėkingi mūsų Dangiškajam Tėvui už mūsų šaunuolį Pakstoną. Per jį Viešpats apreiškia Savo darbus ir toliau mums pateikia tas vertingas, šventas ir ypatingas pamokas.
Norėčiau baigti mėgstamos giesmės žodžiais:
„Kovosim lig galo vieningai visi;
Džiaugiamės mes! Džiaugiamės mes!
Laukia mūs Kristaus karūna skaisti;
Galiausiai ji puoš mūs kaktas.“10
Broliai ir seserys, viliuosi ir meldžiuosi, kad toliau oriai neštume savo naštas ir tiestume pagalbos ranką tiems tarp mūsų, kurie kenčia ir kuriuos būtina pakylėti ir padrąsinti. Dėkokime Dievui už Jo palaimas ir dar kartą mūsų Tėvui danguje įsipareigokime nuolankiai tarnauti Jo vaikams. Jėzaus Kristaus vardu, amen.