Ką Kristus mano apie mane?

Vyresnysis Nylas L. Andersenas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Jei mylėsite Jį, pasitikėsite Juo, tikėsite Juo ir seksite Juo, jausite Jo meilę ir pritarimą.

Populiariausio Brazilijos žurnalo reporteris, ruošdamas pagrindinį žinių straipsnį, domėjosi Bažnyčia. ¹ Jis domėjosi mūsų doktrina ir lankėsi Misionierių ruošimo centre bei Humanitariniame centre. Jis kalbino Bažnyčios draugus ir tuos, kurie nebuvo labai draugiški jos atžvilgiu. Interviu su manimi metu tas reporteris, regis, nuoširdžiai stebėdamasis paklausė: „Kaip kas nors gali nelaikyti jūsų krisčionimis?“ Žinau, kad jis turėjo omenyje Bažnyčią, bet man atrodė, kad klausimas buvo skirtas asmeniškai man. Suvokiau, jog tyliai klausiu savęs: „Ar mano gyvenimas atspindi tą meilę ir tą atsidavimą, kuriuos jaučiu savo Gelbėtojui?“

Jėzus paklausė fariziejus: „Ką jūs manote apie Mesiją?“² Galiausiai mūsų mokinystę vertins ne draugai ar priešai. Pasak Pauliaus, „visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“³. Tą dieną kiekvienam iš mūsų svarbus bus šis klausimas: „Ką Kristus mano apie mane?“

Nepaisant Jo meilės visai žmonijai, Jėzus kai kuriuos aplinkinius su priekaištu vadino veidmainiais,⁴ kvailais⁵ ir nedorėliais.⁶ Kitus Jis su pasitenkinimu vadino karalystės vaikais⁷ ir pasaulio šviesa.⁸ Apie kai kuriuos Jis nepalankiai atsiliepė kaip apie aklus⁹ ir nevaisingus.¹⁰ Apie kitus Jis kalbėjo palankiai, kaip apie tyraširdžius¹¹ ir trokštančius teisumo.¹² Jis sielvartavo, kad kai kurie yra netikintys ¹³ ir iš pasaulio,¹⁴ bet kitus jis gerbė kaip išrinktuosius, ¹⁵ mokinius¹⁶ ir draugus.¹⁷ Taigi, ir kiekvienas iš mūsų turėtume paklausti: „Ką Kristus mano apie mane?“

Prezidentas Tomas S. Monsonas mūsų laikus apibūdino, kaip atitrūkimą nuo „to, kas dvasiška… su aplink mus siaučiančiais permainų vėjais ir prieš mūsų akis yrančia visuomenės moraline struktūra“¹⁸. Tai vis didėjančio netikėjimo ir nepagarbos Kristui ir Jo mokymams laikai.

Šiomis neramiomis aplinkybėmis mes džiūgaujame, kad esame Jėzaus Kristaus mokiniai. Visur aplink mus matome Viešpaties ranką. Mūsų laukia nuostabiai paruoštas likimas. Jėzus melsdamasis sakė: „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.“¹⁹ Mokinystė šiomis lemtingomis dienomis suteiks amžiną garbę.

Žinios, kurias išgirdome šioje konferencijoje, yra Viešpaties gairės mūsų mokinystės kelionėje. Kadangi per pastarąsias dvi dienas klausėmės, melsdami Dvasios vadovavimo, ir kadangi studijuosime šias žinias ir melsimės dėl jų ateinančiomis dienomis, Viešpats per Šventosios Dvasios dovaną palaimins mus individualiais nurodymais. Tie pojūčiai dar labiau mus orientuos į Dievą, į atgailą, paklusnumą, tikėjimą ir pasitikėjimą. Gelbėtojas atsako į mūsų tikėjimo veiksmus: „Jei kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės; mes pas jį ateisime ir apsigyvensime.“²⁰

Jėzaus kvietimas „ateik ir sek paskui mane“²¹ skirtas ne vien tiems, kurie pajėgūs varžytis dvasinėje Olimpiadoje. Iš tikrųjų mokinystė visai ne varžybos, o kvietimas visiems. Mūsų mokinystės kelionė nepalyginama su sprintu aplink stadioną ar net su ilgo maratono bėgimu. Tai viso gyvenimo kelionė link celestialinio pasaulio.

Jo kvietimas yra šaukimas kasdienei tarnystei. Jėzus sakė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“²² „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.“²³ Ne kasdien mums pavyksta elgtis nepriekaištingai, bet jei stengiamės, mums yra skirtas padrąsinimo ir vilties kupinas Jėzaus kvietimas: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu.“²⁴

Kad ir kur dabar randatės mokinystės kelyje, esate teisingame kelyje – kelyje į amžinąjį gyvenimą. Būdami kartu galėsime pakylėti ir stiprinti vienas kitą ateinančiomis nuostabiomis ir svarbiomis dienomis. Kad ir kokie sunkumai iškils prieš mus, kad ir kokios silpnybės ribos mus, į kokias nepakeliamas aplinkybes bepatektume, tikėkime Dievo Sūnumi, kuris sakė: „Tikinčiam viskas galima.“²⁵

Leiskite pasidalinti dviem pavyzdžiais apie mokinystę darbais. Pirmasis yra iš Prezidento Tomo S. Monsono gyvenimo. Jis parodo paprasto gerumo ir Jėzaus mokymo „Kas iš jūsų didesnis, tebūnie jums tarnas“²⁶ galią.

Beveik prieš 20 metų Prezidentas Monsonas visuotinėje konferencijoje kalbėjo apie 12 metų merginą, kenčiančią nuo vėžio. Jis papasakojo apie jos drąsą ir jos draugų, kurie užnešė ją į Timpanogos kalną centrinėje Jutoje, gerumą.

Prieš kelerius metus sutikau Džeimi Palmer Brinton ir išgirdau tą pasakojimą iš kitos pusės – ką dėl jos padarė Prezidentas Monsonas.

Džeimi su Prezidentu Mosonu susitiko 1993 m. kovą, kitą dieną po to, kai sužinojo, kad auglys virš jos dešiniojo kelio yra greitai augantis kaulų vėžys. Padedamas jos tėvo Prezidentas Monsonas suteikė kunigystės palaiminimą, pažadėdamas: „Jėzus bus tavo dešinėje ir tavo kairėje, kad palaikytų tave.“

Džeimi sakė: „Tądien išvykdama iš jo biuro atrišau prie mano vežimėlio pririštą balioną ir padaviau jam. Šviesiomis raidėmis ant jo buvo parašyta „Tu esi geriausias!“

Jos chemoterapijos ir kojos išsaugojimo operacijos laikotarpiu prezidentas Monsonas jos nepamiršo. Džemi sakė: „Prezidentas Monsonas buvo pavyzdys, ką reiškia būti tikru Kristaus mokiniu. Jis iš sielvarto pakėlė mane iki nuostabios ir išliekančios vilties.“ Po trejų metų nuo jų pirmo susitikimo Džemi vėl sėdėjo Prezidento Monsono biure. Susitikimo pabaigoje jis padarė tai, ko Džemi niekada neužmirš. Su prezidentui Monsonui būdingu dėmesingumu jis nustebino ją, įteikdamas tą patį balioną, kurį ji buvo jam padovanojusi prieš trejus metus. Balionas skelbė „Tu esi geriausias!“ Prezidentas išsaugojo jį, žinodamas, kad ji sugrįš į jo biurą, išgijusi nuo vėžio. Po keturiolikos metų nuo savo pirmo susitikimo su Džemi Prezidentas Monsonas sutuokė ją su Džeisonu Brintonu Solt Leiko Šventykloje.²⁷

Galime labai daug išmokti iš Prezidento Monsono mokinystės. Visuotiniams įgaliotiniams jis dažnai primena nuolat atminti šį paprastą klausimą: „Kaip pasielgtų Jėzus?“

Jėzus sakė sinagogos vyresniajam: „Nenusigąsk, vien tikėk!“²⁸ Mokinystė reiškia tikėjimą Juo ne tik ramiais, bet ir išbandymų laikotarpiais, kai mūsų skausmą ir baimę malšina vien įsitikinimas, kad Jis mus myli ir laikosi savo pažadų.

Neseniai sutikau šeimą, kuri yra puikus pavyzdys to, kaip tikime Juo. Olganas ir Solinė Saintelusai iš Port-au-Princo Haityje papasakojo man apie tokį įvykį.

2010 m. sausį Olganas buvo darbe, o Solinė – bažnyčioje, kai Haitį ištiko niokojantis žemės drebėjimas. Trys jų vaikai: penkerių Gančis, trijų Eindži ir vienerių Ganslis buvo namuose savo kambaryje su draugu.

Daugybė pastatų virto griuvėsiais. Kaip atsimenate, tą sausį Haityje žuvo dešimtys tūkstančių žmonių. Olganas ir Solinė nubėgo į namus ieškoti savo vaikų. Trijų aukštų pastatas, kuriame gyveno Saintelusų šeima, buvo sugriuvęs.

Tie vaikai negalėjo pabėgti. Taip visiškai sugriautam namui paprastai gelbėjimo darbai neskiriami.

Olganas ir Solinė abu buvo atitarnavę savo misijas ir susituokę šventykloje. Jie tikėjo Gelbėtoju ir Jo pažadais jiems. Tačiau jų širdys sudužo. Jie negalėjo suvaldyti savo raudų.

Olganas man pasakojo, kad tamsiausią akimirką jis ėmė melstis: „Dangiškasis Tėve, jei tokia Tavo valia, jei galėtų išgyventi bent vienas iš mano vaikų, prašau, prašau padėk mums.“ Vėl ir vėl jis vaikščiojo aplink namo griuvėsius, melsdamas įkvėpimo. Kaimynai bandė jį guosti ir padėti susitaikyti su vaikų netektimi. Bet Olganas ir toliau vaikščiojo aplink namo griuvėsius vildamasis ir melsdamasis. Tada atsitiko kažkas stebuklingo. Olganas išgirdo vos girdimą kūdikio verksmą. Tai buvo jo kūdikio verksmas.

Keturias valdandas kaimynai pašėlusiai kasėsi į nuolaužas, rizikuodami savo gyvybe. Nakties tamsoje tarp garsių kūjų ir kirtiklių garsų gelbėtojai išgirdo kitą garsą. Jie liovėsi kalę ir įsiklausė. Jie negalėjo patikėti tuo, ką išgirdo. Tai buvo mažo vaiko balsas, ir jis dainavo. Penkiametis Gančis vėliau sakė žinojęs, kad jo tėtis jį išgirs, jeigu jis dainuos. Prispaustas betono bloko, dėl ko vėliau jam teko amputuoti ranką, Gančis dainavo savo mėgiamą dainą „Dievo vaikas aš“²⁹.

Tomis tamsos, mirčių ir daugybės brangių Dievo sūnų ir dukterų sielvarto valandomis Haityje, Saintelusų šeima patyrė stebuklą. Gančis, Eindži ir Ganslis buvo surasti gyvi po sugriuvusiu namu.³⁰

Stebuklai ne visada įvyksta taip staiga. Kartais svarstome, kodėl stebuklas, kurio taip karštai meldėme, neįvyko čia ir dabar. Bet jei pasitikėsime Gelbėtoju, pažadėti stebuklai vyks. Ar šiame, ar kitame gyvenime – viskas bus deramai sutvarkyta. Gelbėtojas sakė: „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“³¹ „Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“³²

Liudiju, kad jei mylėsite Jį, pasitikėsite Juo, tikėsite Juo ir seksite Juo, jausite Jo meilę ir pritarimą. Kai paklausite „Ką Kristus mano apie mane?“, jūs žinosite, kad esate Jo mokinys, Jo draugas. Savo malone Jis padarys dėl jūsų tai, ko jūs negalėtumėte padaryti.

Mes entuziastingai laukiame baigiamosios mūsų mylimo pranašo kalbos. Prezidentas Tomas S. Monsonas buvo įšventintas Viešpaties Jėzaus Kristaus Apaštalu, kai man buvo 12 metų. Daugiau nei 48 metus mums teko palaiminimas girdėti jo liudijimą apie Jėzų Kristų. Liudiju, jog dabar jis yra vyriausias Gelbėtojo apaštalas žemėje.

Su didžia meile ir gėrėdamiesi daugeliu Jėzaus Kristaus mokinių, kurie nėra šios Bažnyčios nariai, nuolankiai pareiškiame, kad mūsų laikais angelai yra sugrįžę į žemę. Jėzaus Kristaus Bažnyčia, kurią jis įkūrė senovės dienomis, yra atkurta – su dangaus galia, apeigomis ir palaiminimais. Mormono Knyga yra dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas.

Liudiju, kad Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas. Jis kentėjo, numirė už mūsų nuodėmes ir trečią dieną prisikėlė. Jis yra prisikėlęs. Ateityje kiekvienas kelis klaupsis ir kiekvienas liežuvis išpažins, kad Jis yra Kristus.³³ Tą dieną mums nerūpės, „Ar kiti laiko mane krisčioniu?“ Tada mūsų akys bus nukreiptos į Jį, ir mūsų sielas nusmelks klausimas: „Ką Kristus mano apie mane?“ Jis gyvas. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.