Tikėjimas, dvasios tvirtybė, pasitenkinimas. Žinia vienišiems tėvams
Vyresnysis Deividas S. Baksteris
Iš Septyniasdešimties
Stengiatės auginti savo vaikus šviesoje ir tiesoje, žinodamos, kad nors ir negalite pakeisti praeities, galite kurti ateitį.
Mano žinia skirta vienišiems tėvams Bažnyčioje, kurių didžioji dalis yra vienišos motinos, – jums, narsios moterys, kurios dėl įvairių gyvenimo aplinkybių likote vienos auginti vaikus ir rūpintis namais. Galbūt tapote našlėmis ar išsiskyrėte. Gal su vienišai motinai iškylančiais sunkumais susiduriate dėl to, kad naudojote kūrimo galias nebūdamos santuokoje, bet dabar gyvenate pagal Evangelijos principus ir visiškai pakeitėte savo gyvenimą. Būkite palaimintos už tai, kad vengiate tokių partnerysčių, už kurias turėtumėte sumokėti savo dora ir mokinyste. Tai būtų tikrai pernelyg didelė kaina.
Nors kartais galbūt savęs klausiate „kodėl aš?“, tačiau būtent per gyvenimo išmėginimus, kada mūsų charakterį formuoja sunkūs suspaudimai, kada gyvenime tam tikri dalykai vyksta dėl to, kad Dievas gerbia žmogaus valios laisvę, mes augame dievystės link. Kaip pastebėjo vyresnysis Nylas A. Maksvelas, mes negalime nustatyti sumos, arba visko apskaičiuoti, kadangi „neturime visų skaičių“1.
Kad ir kokios būtų jūsų aplinkybės ar jų priežastys, jūs esate nuostabios. Diena iš dienos susiduriate su gyvenimo sunkumais, atliekate darbą, kuris visuomet buvo skirtas dviems, dažniausiai darydamos jį vienos. Turite būti tiek motina, tiek ir tėvas. Rūpinatės namais, prižiūrite šeimą, kartais sunkiai suduriate galą su galu ir netgi stebuklingai randate galimybių prasmingai tarnauti Bažnyčioje. Auklėjate savo vaikus. Verkiate ir meldžiatės su jais ir dėl jų. Norite jiems paties geriausio, bet kas vakarą nerimaujate, kad geriausių jūsų pastangų nepakanka.
Nors nenorėčiau kalbėti perdaug asmeniškų dalykų, pats esu tokių namų produktas. Didžiąją dalį mano vaikystės ir paauglystės metų mama augino mus viena vargingomis sąlygomis. Pinigai buvo kruopščiai skaičiuojami. Ji kentė vidinę vienatvę, kartais labai ilgėdamasi palaikymo ir draugystės. Tačiau nepaisant viso to, mano motina turėjo orumo, didžiulio ryžto ir škotiško būdo tvirtumo.
Laimei, jos vėlesni metai buvo palaiminti daugiau negu pradžia. Ji ištekėjo už naujo atsivertusiojo, kuris buvo našlys, jie buvo užantspauduoti Anglijos Londono šventykloje, o vėliau ten trumpai tarnavo apeigų darbuotojais. Kartu jie prabuvo beveik ketvirtį amžiaus – laimingi ir patenkinti iki pat mirties.
Yra daugybė jūsų, geros Bažnyčios moterys visame pasaulyje, susiduriančių su panašiomis aplinkybėmis ir metai po metų rodančių tokią pat ištvermę.
Tai nėra būtent tai, ko laukėte ar ką planavote, ko meldėte ar tikėjotės, kai prieš daugelį metų pradėjote savo gyvenimo kelionę. Toje kelionėje duobes ir aplinkkelius, vingius ir posūkius dažniausiai patyrėte dėl to, kad gyvename puolusiame pasaulyje, kuris ir skirtas būti išmėginimų bei išbandymų vieta.
Tuo tarpu stengiatės auginti savo vaikus šviesoje ir tiesoje, žinodamos, kad nors ir negalite pakeisti praeities, galite kurti ateitį. Kartu su tuo gausite atlyginančiąsias palaimas, net jeigu jos nebus iš karto matomos.
Turint Dievo pagalbą jums nereikia bijoti ateities. Jūsų vaikai užaugs ir vadins jus palaimintomis, ir iš daugybės jų pasiekimų kiekvienas prisidės prie jūsų garbės.
Prašome jūsų nemanyti, kad esate kokios nors žemesnės kategorijos Bažnyčios narės, turinčios mažiau teisių į Viešpaties palaimas negu kiti nariai. Dievo karalystėje nėra antrarūšių piliečių.
Tikimės, kad, lankydamosi susirinkimuose ir matydamos iš pažiūros pilnas ir laimingas šeimas ar girdėdamos ką nors kalbant apie šeimos idealus, jausite dėkingumą, kad galite būti dalimi Bažnyčios, kuri pabrėžia šeimą ir moko apie jos lemiamą vaidmenį Dangiškojo Tėvo laimės plane Jo vaikams; kad tarp pasaulio nelaimių ir moralinio sugedimo turime doktriną, įgaliojimą, apeigas ir sandoras, siūlančias pasauliui didžiausią viltį, taip pat ir viltį, kad jūsų vaikai ir šeimos, kurias jie sukurs, ateityje bus laimingi.
Visuotiniame Paramos bendrijos susirinkime, 2006 m. rugsėjį, Prezidentas Gordonas B. Hinklis papasakojo vienos išsiskyrusios vienišos septynių vaikų, kurių amžius buvo nuo 7 iki 16 metų, motinos istoriją. Ji nuėjo pas savo kaimynę į kitą gatvės pusę, kad kažką jai nuneštų. Ji pasakojo:
„Apsisukusi eiti į namus, galėjau matyti, kaip mano namuose degė šviesa. Mintyse dar skambėjo vaikų žodžiai, prieš kelias minutes pasakyti man einant pro duris. Jie sakė: „Mamyte, ką šiandien valgysime?“, „Ar gali nuvesti mane į biblioteką?“, „Šiandien man reikia popieriaus plakatui“. Pavargusi ir nusikamavusi aš pažvelgiau į savo namus ir pamačiau šviesą kiekviename kambaryje. Pagalvojau apie visus savo vaikus, laukiančius manęs namuose, kad ateičiau ir jais pasirūpinčiau. Našta man pasirodė sunkesnė, negu galėjau ištverti.
Atsimenu, kad pro ašaras pažvelgiau į dangų ir pasakiau: „Brangus Tėve, tiesiog negaliu to padaryti šį vakarą. Esu per daug pavargusi. Negaliu su tuo susitvarkyti. Negaliu eiti į namus ir rūpintis visais tais vaikais viena. Ar negalėčiau tiesiog ateiti pas Tave ir pabūti su Tavimi tik vieną naktį? […]“
Iš tiesų negirdėjau atsakymo žodžių ausimis, tačiau išgirdau juos mintyse. Atsakymas buvo: „Ne, mažutėle, negali ateiti pas mane dabar. […] Bet aš galiu ateiti pas tave.“2
Ačiū jums, seserys, už viską, ką darote, augindamos savo šeimą ir palaikydamos meilės kupinus namus, kuriuose vyrauja gerumas, ramybė ir progos daryti gera.
Nors dažnai jaučiatės vienišos, iš tiesų niekada nesate visiškai vienos. Kiek su kantrybe ir tikėjimu eisite pirmyn, tiek su jumis kartu eis Apvaizda; dangus išlies reikalingas palaimas.
Jūsų perspektyva ir požiūris į gyvenimą pasikeis, kai, užuot liūdėjusios, žvelgsite aukštyn.
Daugelis iš jūsų jau sužinojote tą didžią, visa pakeičiančią tiesą: kai gyvenime lengviname kitų naštas, mūsų pačių naštos tampa lengvesnės. Nors aplinkybės galbūt ir nepasikeitė, bet pasikeitė jūsų požiūris. Savo išmėginimus galite pasitikti su didesniu nuolankumu, daugiau suprantančia širdimi ir gilesniu dėkingumu už tai, ką turite, o ne su troškimu to, ko jums dar trūksta.
Patyrėte, jog dalindamosi savo vilties ištekliais su tais, kurių gyvenimo sąskaitos atrodo ištuštėjusios, mūsų pačių paguodos iždas praturtinamas ir prisipildo; iš tikrųjų „sklidina [tampa mūsų] taurė“ (Psalmyno 23:5).
Dėl teisaus gyvenimo jūs ir jūsų vaikai, atėjus laikui, gali patirti tą palaimą – būti pilnos, amžinosios šeimos dalimi.
Nariai ir vadovai, ar yra dar kas nors, ką galite padaryti, kad paremtumėte vienišų tėvų šeimas jų nesmerkdami ir nekritikuodami? Ar galite rūpintis šių šeimų jaunimu, ypač rodydami vaikinams pavyzdį to, ką geri vyrai daro ir kaip geri vyrai gyvena? Kadangi tokiose šeimose nėra tėvo, ar rodote pavyzdį žmogaus, į kurį verta lygiuotis?
Žinoma, yra ir tokių šeimų, kur vaikus vienas augina tėvas. Broliai, mes meldžiamės ir dėl jūsų, jums taip pat reiškiame pagarbą. Ši žinia skirta ir jums.
Vienišos motinos ir tėvai, liudiju, kad, jei darysite visa, ką galite, tuose sunkiausiuose žmogaus iššūkiuose, dangus šypsosis jums! Iš tikrųjų jūs nesate vieni. Tegul meilės kupina išperkančioji Jėzaus Kristaus galia dabar nušviečia jūsų gyvenimą ir pripildo jus amžino pažado vilties. Turėkite drąsos, tikėjimo ir vilties. Dabartį apmąstykite su dvasios tvirtybe, o į ateitį žvelkite su pasitikėjimu. Jėzaus Kristaus vardu, amen.