Pokalbių metas
„Gerbsiu savo gimdytojus ir darysiu, ką galiu, kad sustiprinčiau savo šeimą“ (Mano Evangelijos standartai).
„Dėmesio visi, atėjo pokalbių metas!“ – šūktelėjo mama.
Džozė visą dieną nekantraudama laukė pokalbių meto. Kiekvieną vakarą Džozė ir du mažieji jos broliukai Benas ir Vesas susirinkdavo svetainėje kartu su mama ir tėčiu pasikalbėti apie tai, kas vyksta jų gyvenime.
Tėtis buvo sakęs, kad šį vakarą padės Džozei repetuoti ryto pranešimų tekstą. Perskaityti ryto pranešimus buvo ypatinga privilegija Džozės mokykloje. Rytoj Džozė per mokyklos garsiakalbius pagros trumpą savo mėgstamos dainos dalies įrašą ir per mikrofoną praneš apie tos dienos renginius ir apie pietų valgiaraštį.
Džozė nubėgo į svetainę džiaugdamasi, kad galės parepetuoti savo tekstą.
„Štai ir mūsų žymioji pranešėja! – tarė tėtis, kai Džozė užšoko ant sofos greta jo. – Kaip jautiesi dėl rytojaus?“
„Aš džiaugiuosi, bet ir truputį jaudinuosi. Bijau, kad ką nors sumaišysiu priešais visą mokyklą“, – atsakė Džozė.
„Todėl mes ir repetuojame, – pasakė tėtis. – Pradėk ir perskaityk savo tekstą, o aš klausysiu, kur galėtum pasitobulinti.“
„Ačiū, tėti!“ – padėkojo Džozė.
Juodu su tėčiu peržiūrėjo tekstą tiek kartų, kad Džozė net pametė skaičių. Tada ji atsistojo ir paskutinį kartą raiškiai perskaitė tekstą visai šeimai. Mama ir tėtis ją pasveikino pritarimo šūksniais. Benas su ja suplojo rankomis, o Vesas šypsojosi ir plojo.
Džozė nuėjo miegoti laiminga ir pasitikinti savimi.
Kitą dieną viskas praėjo sklandžiai. Nors ir jaudinosi, Džozė nusišypsojo, per mokyklos garsiakalbius išgirdusi savo muziką. Ji buvo patenkinta, kad repetavo savo tekstą su tėčiu, ir dabar lėtai ir aiškiai perskaitė jį be jokių klaidų.
„Viskas atlikta puikiai“, – pasakė direktoriaus padėjėja ponia Bleik.
Po pamokų Džozė stovėjo eilėje laukdama autobuso. Vyresnis berniukas atsigręžė ir paklausė: „Ar tai tu ta mergaitė, kuri šiandien perskaitė pranešimus?“
Džozė nusišypsojo. „Taip“, – atsakė ji.
Berniukas paklausė: „Kodėl pasirinkai tą dainą? Ji tokia kvaila. Tu iš tiesų sugadinai ryto pranešimus.“ Tada jis pasakė jai nemalonų žodį ir ėmė su draugais juoktis.
Džozė sėdėjo viena autobuso priekinėje sėdynėje. Ji jautėsi bjauriai.
Grįžusi namo, Džozė rado mamą, žaidžiančią su Vesu.
„Mama, žinau, kad dabar dar ne pokalbių metas, bet ar galėtume visgi pasikalbėti dabar?“ – paklausė Džozė.
„Žinoma, Džoze, – atsiliepė mama. – Kas atsitiko? Ar kas nors nepavyko su rytiniais pranešimais?“
„Ne“, – pasakė Džozė. – Viskas praėjo puikiai. Bent aš taip maniau, kol vienas berniukas man pasakė, kad pasirinkau kvailą dainą. Be to, jis pasakė man labai nemalonų žodį.“
Mama patapšnojo į grindis šalia savęs. Džozė atėjo ir atsisėdo šalia. Mama ją stipriai apkabino. Jiedvi su mama pakalbėjo apie viską, kas įvyko tą dieną, net apie ponios Bleik pagyrimą.
„Man labai gaila, kad tas berniukas ir jo draugai buvo tokie nemandagūs su tavimi, – pasakė mama. – Tačiau, atrodo, kitiems žmonėms, kuriuos tu gerbi, patiko tai, kaip perskaitei tuos pranešimus. Mudu su tėčiu tavimi labai didžiuojamės. Tu daug ruošeisi ir tai atsipirko!“
Džozė vėl apkabino mamą. „Ačiū, mama! Jaučiuosi daug geriau“, – pasakė ji. Džozė džiaugėsi, kad pokalbių metas gali būti bet kada.
Džeredo Bekstrando iliustracijos