Visi pažįsta Bleką
Honourai „Blekui“ Bonetui krepšinis reiškė viską. Būdamas 15 metų, Blekas buvo kylanti krepšinio žvaigždė Prancūzijos Polinezijoje – vienas geriausių žaidėjų, žaidžiančių vienoje iš geriausių komandų aukščiausioje šalies suaugusiųjų lygoje. Nors jo pravardė buvo klaidingai parašytas angliškas žodis black, niekas neabejojo jo talentu.
Tačiau jis norėjo daugiau. Jis norėjo profesionaliai žaisti Europoje. O labiau nei ko kito jis norėjo laimėti aukso medalį Pietų Ramiojo vandenyno šalių žaidynėse.
Vienintelė kliūtis, kaip atrodė, stovinti jo kelyje, buvo Bažnyčia.
Žmogus misijoje
Nors komanda, kurioje žaidė Blekas, tuo metu buvo remiama Bažnyčios, Blekas nelabai domėjosi Bažnyčia ar pranašo kvietimu kiekvienam vertam ir pajėgiam vaikinui tarnauti misijoje.
Jis jau buvo sakęs savo vyskupui, kad neplanuoja važiuoti į misiją. Jis negalėjo įsivaizduoti, kaip galėtų profesionaliai žaisti, jei paaukotų dvejus metus.
O svarbiausia, Pietų Ramiojo vandenyno šalių žaidynės, kurios būdavo organizuojamos kas ketvirti metai, vyktų jam tarnaujant misijoje, o Taičio krepšinio federacija buvo suinteresuota, kad jis žaistų nacionalinėje komandoje. Jis galiausiai turėtų progą paneigti žodžius, kuriuos jo tėvas sakydavo kas kartą, kai Blekas pradėdavo apie save galvoti per daug palankiai: „Visi pažįsta Bleką, bet jis nėra laimėjęs aukso!“
Bleko tėvas Žanas Baptistas tuos žodžius sakydavo geraširdiškai, bet jie varė Bleką iš proto. Jie primindavo jam, kad, nors visame Taityje krepšinio sirgaliai jį pažįsta, jis nebuvo laimėjęs tų žaidynių medalio. Jo tėvas buvo laimėjęs aukso medalį su vyrų komanda pirmosiose Pietų Ramiojo vandenyno šalių žaidynėse.
Bleko misija buvo paneigti tuos žodžius. Jis neturėjo laiko jokiai kitai misijai.
Nuomonės pasikeitimas, širdies pasikeitimas
Nepaisant to, ką manė apie misiją, Blekas ir toliau dalyvaudavo Bažnyčios veiklose. Kai buvo 16-kos, Bažnyčios organizuotuose šokiuose Blekas surado savyje drąsos pakviesti šokiui Mirandą Mariteragi. Miranda irgi buvo gera krepšinio žaidėja, puoselėjanti svajones laimėti savąjį aukso medalį. Jos tėvas taip pat žaidė toje pirmąjį medalį laimėjusioje komandoje.
Praėjus kelioms sekundėms po to, kai jis ją pakvietė, daina baigėsi, todėl jie šoko per kitą dainą, kuri, kaip pasirodė, buvo paskutinė to vakaro daina. Tuo metu Blekas norėjo, kad šokiai niekada nesibaigtų.
Blekas neplanavo tuoktis šventykloje arba, tiesą sakant, net neplanavo vesti Bažnyčios narę. Bet toks nusiteikimas ėmė keistis, kai per kitus dvejus metus jis geriau susipažino su Miranda. Vieną dieną jos namuose kažkoks Merginų organizacijoje jos padarytas dirbinėlis patraukė jo dėmesį. Ant jo buvo parašyta: „Aš tuoksiuosi šventykloje.“
Bleko domėjimasis Miranda ir jos tvirtas pasiryžimas tuoktis šventykloje buvo pakankama priežastis, privertusi jį peržiūrėti savo planus. Jis nusprendė į reikalus, susijusius su Bažnyčia, žiūrėti rimčiau. Jo sprendimai vedė prie veiksmų, leidusių Šventajai Dvasiai veikti jo gyvenime.
Sprendimas
Vienas iš tokių sprendimų buvo pasiruošti gauti patriarchalinį palaiminimą sulaukus 18-kos metų. Kai patriarchas palaiminime pareiškė, kad Blekas tarnaus misijoje ir tuoksis šventykloje, šis pajuto Dvasią. „Žinojau, kad tai buvo tai, ką Dievas norėjo, kad daryčiau“, – prisimena jis.
Nors nacionalinė komanda atrodė turinti galimybę laimėti medalį, Blekas su savo šeimos palaikymu nusprendė pastatyti Dievo valią aukščiau savo valios. Tas sprendimas nebuvo lengvas. Buvo didžiulis spaudimas, kad jis žaistų. Ir jis greitai sužinojo, kad jo pasiryžimas pasiduoti Dievo valiai bus dar ne kartą išmėgintas.
Kai jis buvo pratarnavęs misionieriumi Taityje vienerius metus, krepšinio federacija pasiteiravo jo, ar jis negalėtų grįžti į komandą tik vienam mėnesiui ir sudalyvauti žaidynėse.
Bleko misijos prezidentas, nerimaudamas dėl to, kaip visa tai paveiktų Bleko galimybes grįžti ir toliau tarnauti, pajuto įkvėpimą jam pasakyti: „Jei nori, gali išvykti, bet tu negalėsi sugrįžti.“
Blekas norėjo to medalio, bet jau nebenorėjo jo labiau nei ko kito. Jo misija buvo nuostabi. Jis nenorėjo atsisakyti savo paskutiniųjų misijos metų, netgi dėl krepšinio.
Blekas pasiliko.
Komanda laimėjo auksą.
Skirtingos aplinkybės, toks pat sprendimas
Garbingai užbaigęs savo misiją, Blekas vedė Mirandą Taičio Papetės šventykloje, ir jie pradėjo gyventi kaip šeima. Taip pat jis grįžo į nacionalinę komandą.
Miranda pati žaidė nacionalinėje moterų komandoje atakuojančia gynėja ir ruošėsi Pietų Ramiojo vandenyno šalių žaidynėms.
Tačiau, žaidynėms artėjant, pora ėmė stipriai jausti, kad jiems reikia antro vaikelio.
Iki artėjančių žaidynių belikus mažiau negu metams, būtų buvę labai lengva atidėti kito vaiko gimdymą pakankamai ilgam laikui, kad Miranda galėtų žaisti. Moterų komanda turėjo gerų šansų laimėti medalį.
Bet pora iš patirties jau žinojo, kad klusnumas Dievo valiai atneša didesnes palaimas nei bet kas, ko jie gali tikėtis sekdami savais troškimais. Kruopščiai apsvarstę ir pasimeldę, jie nusprendė šeimą pastatyti į pirmą vietą.
1999 metais, kai Miranda buvo aštuntą mėnesį nėščia, šalies moterų rinktinė laimėjo auksą.
Visi pažįsta Bleką
Per paskutinį dešimtmetį Prancūzijos Polinezijoje Blekas ir Miranda galėjo žaisti krepšinį aukščiausiame lygyje. Jie laimėjo nacionalinės lygos čempionatus bei taurės turnyrą ir žaidė nacionalinėje rinktinėje 2003 ir 2007 metų žaidynėse.
Abu dalyvavo ir 2011 metų žaidynėse, tik šį kartą Blekas buvo vyrų komandos treneris. Nors Miranda ir moterų komanda laimėjo aukso medalį, vyrų komanda pelnė bronzą, ir Bleko svajonė apie aukso medalį vėl neišsipildė.
Blekas kartais savęs klausia, koks būtų jo gyvenimas, jeigu jis būtų pasielgęs, kaip pats norėjo, užuot padaręs, kaip norėjo Dievas.
„Tikriausiai turėčiau aukso medalį, – sako jis. – Galbūt būčiau žaidęs profesionalų krepšinį, o galbūt ir ne.“
Tačiau ši pora nesigaili dėl priimtų sprendimų. Jie nežino, kaip galėtų būti laimingesni.
Blekas sako: „Aš susituokiau šventykloje. Turiu nuostabią žmoną, keturis puikius vaikus ir vis dar esu Bažnyčioje. Vien tik krepšinis nebūtų galėjęs viso to man suteikti. Tai palaimos, kurias gavau dėl to, kad Viešpatį pastačiau į pirmą vietą.“
Viešpaties statymas į pirmą vietą nenutildė jo tėvo erzinimų, bet tiems žodžiams suteikė naują prasmę. Prieš keletą metų, kai federacija svarstė galimybę organizuoti lygos rungtynes sekmadieniais, klubų prezidentai susitiko to aptarti. Kažkas paklausė: „Ar jūs paklausėte Bleko?“
To pasiūlymo buvo atsisakyta.
Kadangi Blekas Viešpatį statė į pirmą vietą, dabar ne tik visi pažįsta Bleką – visi žino, kuo jis tiki.
Honoura „Blekas“ ir Miranda Bonet jau ilgą laiką yra įsitraukę į krepšinį Taityje.
Blekui ir Mirandai sėkmė sporte yra ne tokia svarbi kaip sėkmė šeimoje.
Adamo C. Olsono nuotraukos, išskyrus tas, kur pažymėta kitaip.
Krepšinio kamuolio nuotrauka, aut. Tamara Ratieta © IRI