Jaunimas
Pamatysiu Jį vėl
Tėtis padėjo mums, vaikams, jaustis ypatingiems. Jis mylėjo mus ir buvo mums atlaidus. Jis iš visų jėgų stengėsi, kad kiekvienas iš mūsų būtų laimingas, ir mes žinojome, kad jis norėjo mums paties geriausio. Labai jį mylėjau.
Kai buvau šeštoje klasėje, mano tėtis žuvo automobilio avarijoje. Aš ir mano šeima buvome visiškai sugniuždyti, atsirado didžiulė tuštuma. Tėtis buvo tas, kuriuo pasitikėjau, tas, pas kurį eidavau su savo problemomis. Užuot kreipusis pagalbos, leidau pykčiui likti mano širdyje. Galiausiai nusprendžiau, kad tai Dievo kaltė. Lioviausi skaityti Raštus ir melstis. Į bažnyčią ėjau tik todėl, kad mama to norėjo. Stengiausi būti kuo toliau nuo Dangiškojo Tėvo.
Po kurio laiko pirmą kartą nuvykau į merginų stovyklą. Man patiko susipažinti su naujais draugais, bet Raštų vis dar neskaičiau. Paskutinį vakarą buvo liudijimų susirinkimas. Pajutau tai, ko jau seniai nejaučiau – Dvasią. Žavėjausi merginomis, kurios stojosi ir liudijo. Tačiau pati likau sėdėti, nes maniau, kad neturiu liudijimo. Staiga pajutau, kad turiu atsistoti. Atvėriau savo burną, nežinodama, ką pasakyti. Taigi pasakiau, kad džiaugiuosi Merginų stovykla. Tada išgirdau, kaip pasakiau, jog žinau, kad Jėzus Kristus mirė už mane ir kad mano Dangiškasis Tėvas myli mane, ir kad Bažnyčia yra tikra.
Mane užliejo nepaprasta ramybė. Dėl to, ką patyriau, galiu pasakyti, kad žinau, jog Gelbėtojo Apmokėjimo ir Prisikėlimo dėka vėl pamatysiu savo tėtį.