Aš mirsiu!
Ramona Ros, Tenesio valst., JAV
Kai dirbau slauge pooperacinės reabilitacijos skyriuje, vieną dieną man paskambino dėl paciento vardu Bilas, kuriam ką tik buvo atlikta operacija. Jį reikėjo perkelti į intensyvios terapijos skyrių, bet šis buvo pilnas, todėl ligonį nukreipė pas mane.
Netrukus pacientas atvyko kartu su savo šeima. Man palengvėjo, kai pamačiau, kad jis budrus, orientuojasi aplinkoje ir iš pažiūros nejaučia jokio diskomforto.
Užrašiusi pagrindinius jo sveikatos būklės parametrus ir supažindinusi jį bei jo šeimą su palata, išėjau į koridorių pažymėti jo duomenų diagramoje. Vos tik mano rašiklis palietė popierių, išgirdau balsą, sakantį: „Grįžk į palatą.“ Nustojau rašyti ir pažvelgiau atgal. Ten nieko nebuvo. Pamaniau, kad man pasigirdo, tačiau staiga dar kartą išgirdau tą balsą, tik šį sykį garsesnį.
Įbėgusi į Bilo palatą, pamačiau, kad jo kaklas dvigubai pastorėjęs ir jam sunku kvėpuoti. Pagalvojusi, kad jam įtrūko karotidinė arterija, prispaudžiau savo dešiniąją ranką jam prie kaklo, o kairiąja paskambinau operaciją atlikusiam chirurgui. Jis pasakė, kad kiek įmanoma greičiau atsiųs medikų komandą paimti Bilo. „Ir neatitraukit savo rankos!“ – pridūrė jis.
Toliau spausdama jo kaklą, pastebėjau pažįstamą Bažnyčios knygą šalia Bilo lovos. „Jūs esate Bažnyčios narys?“ – paklausiau aš.
Jis pamėgino linktelėti ir tada pasakė, kad jis yra Džordžijos Atlantos šventyklos apeigininkas. Tada sumirkčiojo pro ašaras ir pasakė: „Aš mirsiu!“
Pasakiau jam, kad jis nemirs, tvirtai pareikšdama: „Kitą mėnesį aš ištekėsiu Atlantos šventykloje, ir jūs būsite ten.“ Tada atvyko medikų komanda ir Bilą išvežė.
Visą kitą mėnesį dėl ruošimosi vestuvėms jaudulio beveik negalvojau apie Bilą, kuriam, kaip pasirodė, tai buvo reakcija į medikamentus. Tačiau, kai vestuvių dieną matrona šventykloje vedė mane į užantspaudavimo kambarį, pamačiau pažįstamą veidą – Bilo žmoną Džordžiją. Kai pasakiau jai, kad tuoj ištekėsiu, ji nuėjo ieškoti Bilo. Likus kelioms akimirkoms iki ceremonijos pradžios, atsidarė durys ir jis įėjo. Po ilgų galvos skausmo, pykinimo ir nuovargio savaičių tą dieną Bilas jautėsi pakankamai gerai, kad galėtų atvykti į šventyklą, nežinodamas, kad tai mano vestuvių diena.
Po dvejų metų mudu su vyru buvome pašaukti tarnauti apeigininkais Tenesio Nešvilio šventykloje. Kai atvykome į šventyklą, kad būtume paskirti pareigoms, vienas džentelmenas dėl manęs prilaikė atidarytas duris ir tarė: „Sveiki atvykę į Nešvilio šventyklą!“ Tai buvo brolis Bilas.
Kartu tarnavome trejus metus. Bilas visiems pasakojo, kad išgelbėjau jam gyvybę, bet aš žinojau, kad tai Viešpats jį išgelbėjo. O kartu Jis pamokė mane, kaip svarbu įsiklausyti į Dvasios nurodymus.