Mylėkite, prižiūrėkite ir stiprinkite

Pamaldžiai išnagrinėkite šią medžiagą ir, jei tinka, aptarkite ją su jūsų lankomomis seserimis. Užduokite klausimus, padedančius stiprinti jūsų seseris ir jums pačioms aktyviai dalyvauti Paramos bendrijoje.

Tikėjimas, šeima, parama

Kaip ir Gelbėtojas, lankančios mokytojos seserims tarnauja kiekvienai atskirai (žr. 3 Nefio 11:15). Kad sėkmingai tarnaujame kaip namų mokytojos, galime žinoti tada, kai seserys gali pasakyti: 1) mano lankanti mokytoja padeda man dvasiškai augti; 2) žinau, kad mano lankanti mokytoja nuoširdžiai rūpinasi manimi ir mano šeima ir 3) žinau, kad jei man iškiltų problemų, mano lankanti mokytoja imsis veikti net neprašoma.¹

Kaip mes, kaip lankančios mokytojos, mylime, prižiūrime ir stipriname seserį? Štai devyni patarimai, padėsiantys lankančioms mokytojoms tarnauti savo seserims, aprašyti knygos Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society 7-me skyriuje:

Kasdien melskitės už ją ir jos šeimą.
Siekite įkvėpimo jai ir jos šeimai pažinti.
Reguliariai ją lankykite, kad sužinotumėte, kaip jai sekasi, ir paguostumėte bei pastiprintumėte ją.
Palaikykite nuolatinį ryšį per apsilankymus, telefono skambučius, elektroninius ir įprastus laiškus, žinutes ir paprastus gerumo darbus.
Pasisveikinkite su ja Bažnyčios susirinkimuose.
Padėkite jai nelaimingo atsitikimo, ligos ar kitais skubiais atvejais.
Mokykite ją Evangelijos iš Raštų ir lankomojo mokymo žinių.
Įkvėpkite ją savo geru pavyzdžiu.
Praneškite Paramos bendrijos vadovei apie savo tarnystę ir tos sesers dvasinę bei materialinę gerovę.

Raštų ištraukos

Luko 10:38–39; 3 Nefio 11:23–26; 27:21

Iš mūsų istorijos

Pasak Džozefo Smito, „Lankomasis mokymas tapo pastarųjų dienų šventųjų moterų priemone mylėti, globoti ir tarnauti – elgtis pagal tuos gailestingumo jausmus, kuriuos Dievas įdėjo į [mūsų] širdis“².

Neseniai našle tapusi sesuo taip pasakė apie savo lankančias seseris: „Jos išklausė. Jos paguodė mane. Jos verkė su manimi. Ir jos mane apkabino. […] Jos padėjo man išsikapstyti iš gilios nevilties ir depresijos pirmais vienatvės mėnesiais.“³

Padėti įveikti laikinus iššūkius – dar vienas būdas tarnauti. 1856 metų spalio visuotinėje konferencijoje Prezidentas Brigamas Jangas paskelbė, kad pionierius su rankiniais vežimėliais už 400–600 km užklupo ankstyva žiema. Jis kvietė Solt Leik Sičio šventuosius išgelbėti juos ir „pasirūpinti tais dalykais, kuriuos vadiname laikinaisiais“⁴.

Liusė Meservė Smit rašė, kad moterys čia pat tabernakulyje nusiėmė šiltus pasijonius bei kojines ir sukrovė juos į vežimus, kad išsiųstų šąlantiems pionieriams. Po to jos surinko patalynės ir drabužių tiems, kurie galiausiai atvyks neturėdami beveik nieko. Kai rankinių vežimėlių grupės atvyko, miestelyje jų laukė namas, „pilnas atsargų jiems“.⁵

Po vieną, aut. Valteris Reinas, spausdinama Church History Museum leidus