2015
Maldos ir bažnyčios
balandis 2015


Maldos ir bažnyčios

Autorė gyvena Jutoje, JAV.

„Esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:35).

Danė pažvelgė aukštyn, bet negalėjo įžiūrėti gražios katedros viršūnės. Čia atėjo žmonės, kurie priklausė kitai bažnyčiai. Danė nesuprato, kodėl jos šeima lankosi šioje bažnyčioje penktadienį, bet tėtis sakė, kad jie ėjo į vadinamuosius „mišparus“.

„O kas tai?“ – paklausė Danė.

„Tai susirinkimas, kuriame žmonės gieda, skaito Raštus ir drauge meldžiasi, – atsakė tėtis. – Tarsi didelė šeima dienos pabaigoje.“

Danei patiko šis paaiškinimas. Ji su šeima svečiavosi Anglijoje. Paskutinį sekmadienį jie nuvyko į Jorko miesto apylinkės bažnyčią. Pradinukų organizacijoje visi vaikai žinojo tas pačias Raštų eilutes ir daineles kaip ir Danė. Ji žinojo, kad apylinkė, kurioje ji lankėsi, priklausė tikrajai Jėzaus Bažnyčiai, lygiai kaip jos apylinkė namuose.

Bet ši katedra labai skyrėsi nuo to, prie ko ji buvo pripratusi. Ji pamatė mažą stalelį, pristatytą žvakių. Danė stebėjo berniuką, uždegantį žvakę.

„Kodėl jūs deginate žvakes?“ – paklausė jį Danė.

Berniukas nusišypsojo. „Aš uždegu žvakę, kai meldžiu ko nors ypatingo. Kol žvakė dega, aš tikiuosi, kad Dievas girdi tą maldą.“

Danei jos atrodė, kaip įprastos žvakės. Ji buvo kiek sutrikusi, bet norėjo būti mandagi. Ji nusišypsojo berniukui.

Danė ir jos šeima atsisėdo, ir netrukus prasidėjo mišparai. Už kelių eilių ji pamatė tą berniuką. Tada ji suvokė nežinanti giesmių, kurias visi giedojo. Maldas jie skaitė iš mažų knygelių. Viskas atrodė kitaip, nei ji buvo įpratusi.

Muzika buvo nuostabi, nors ir nepažįstama. Po to vyras ėmė skaityti Raštus. Jis vilkėjo mantiją, o ne kostiumą ir kaklaraištį, kaip Danės vyskupas. Bet kai jis pradėjo skaityti, Danė suprato, kad žino tą pasakojimą! Jis skaitė apie tai, kaip Jėzus išgydo 10 raupsuotųjų.

„Tėti, – sušnibždėjo Danė, – man labai patinka ši istorija.“

Tėtis nusišypsojo. „Man taip pat.“

Tada mantiją vilkintis vyras sukalbėjo maldą. Jis prašė Dievą laiminti sergančius ir stokojančius. Juk taip darydavo ir Danė! Jis taip pat prašė ypatingo palaiminimo bažnyčios vadovams. Danė prisiminė, kaip jos šeima visada praš Dangiškąjį Tėvą laiminti prezidentą Tomą S. Monsoną ir jo patarėjus.

Danės širdį užplūdo šiltas jausmas. Ji suprato, jog Dangiškasis Tėvas jai pasakė, kad myli visus savo vaikus ir girdi visų jų maldas, net jeigu jie eina į kitą bažnyčią ir neturi Evangelijos pilnatvės.

Kai jie atsistojo ir rengėsi išeiti, tėtis patikrino savo telefoną. Skaitydamas žinutes, jis atrodė liūdnas. „Mirė sesuo Monson“, – pasakė jis.

„O, ne!“ – tarė Danė ir širdyje greitai pasimeldė už Prezidentą Monsoną.

„Ar viskas gerai?“ – kažkas paklausė. Tai buvo tas pats berniukas. Jis išgirdo Danę ir atrodė susirūpinęs.

„Numirė sesuo Monson, – atsakė Danė. – Ji buvo mūsų pranašo Prezidento Monsono žmona.“

„Užjaučiu, – atsakė jis maloniai, – aš uždegsiu žvakutę jo labui.“

Danė nusišypsojo ir padėkojo. Ji pamanė, jog buvo miela iš berniuko pusės sukalbėti ypatingą maldą už prezidentą Monsoną. Ji žinojo, kad Dangiškasis Tėvas išgirs ir maldą, kurią ji sukalbėjo savo širdyje, ir berniuko maldą.