„O Viešpatie, Tavęs kas valandą man reik“
Autorius gyvena Jutoje, JAV.
Kai nebežinojome, ko dar galėtume mokyti, mano porininkas pasiūlė sugiedoti šią giesmę.
Kai tarnavau misijoje Balsane, Korėjoje, vieną malonią sekmadienio popietę mudu su porininku po bažnyčios atsisveikinome su nariais ir jau norėjome eiti skleisti Evangelijos, kai apylinkės misijos vadovas pristatė mums 12-metį berniuką Kong Sung–Džiuną. Tą dieną jis atėjo į bažnyčią ir norėjo daugiau sužinoti apie Evangeliją.
Žinoma, mes džiaugėmės galimybe jį mokyti, bet man buvo neramu mokyti mažametį. Mes nusprendėme gauti jo tėvų leidimą, taigi paskambinau į Kong Sung–Džiuno namus ir trumpai pakalbėjau su jo mama Pak Mi–Jang. Mano nuostabai, ji atsakė, kad džiaugiasi, jog sūnus nori lankyti bažnyčią, ir kad ji būtų laiminga, jei ateitume jo mokyti.
Netikėti besidomintieji
Kitą vakarą atvykome į to berniuko namus pasiruošę mokyti. Nustebome sužinoję, kad Pak Mi–Jang norėtų, kad mokytume ir jos dukrą Kong Su–Jin. Kadangi buvome svetimšaliai, pamokose norėjo dalyvauti ir Pak Mi–Jang. Žinoma, džiaugėmės galimybe mokyti visus, kurie norėjo klausyti.
Po to, kai mus pavaišino, susėdome ir ėmėme kalbėtis. Pak Mi–Jang norėjo prieš pamoką geriau su mumis susipažinti ir papasakoti apie savo šeimos aplinkybes. Ji papasakojo apie neseniai patirtus išbandymus ir sunkumus, įskaitant sūnaus kovą su vėžiu. Jis sėkmingai praėjo radioterapijos kursą, ir vėžys atsitraukė, bet gydytojai įspėjo, kad jis gali bet kada atsinaujinti. Šeimai tai buvo didelė našta. Tai buvo darbininkų šeima, ir tėvas turėjo labai sunkiai dirbti, kad aprūpintų juos pastoge ir maistu.
Buvau sukrėstas ir nuliūdintas, kad jiems tenka patirti tiek išbandymų. Gyvenimas jiems nebuvo lengvas, bet šeimos narių artumas čia buvo kur kas akivaizdesnis nei kitose mano matytose Korėjos šeimose. Tai daug pasako tokioje į šeimą orientuotoje visuomenėje kaip Korėja. Tą vakarą iš jų namų išėjome geriau susipažinę su šia ypatinga šeima ir pasidalinę su jais Evangelijos žinia.
Tą savaitę su porininku dar kelis kartus sugrįžome mokyti ir kiekvieną kartą patyrėme tokią pat šilumą ir dosnumą, kaip ir per pirmą apsilankymą. Kai ėmėme kalbėti krikšto tema, abu vaikai labai troško prisijungti prie Bažnyčios. Tačiau mama nerodė tokio entuziazmo. Nors mūsų mokymai paveikė ją, ir ji vylėsi, kad jie tikri, ji nesijautė galinti priimti ir laikytis įsipareigojimų, kurių reikalavo prisijungimas prie Bažnyčios. Be to ji manė, kad jai nederėtų krikštytis be savo vyro, su kuriuo mes dar nebuvome susitikę. Tačiau ji labai norėjo toliau susitikinėti su mumis ir kartu su vaikais lankytis bažnyčioje.
Baigiantis antrai mokymo jos namuose savaitei, susitikome su jos vyru Kong Kuk–Vonu – nuolankiu, maloningu ir dosniu žmogumi. Jis kartu su mumis išklausė kelias paskutines pamokas ir iš karto patikėjo viskuo, ko mokėme, įskaitant tokias doktrinas, kaip dešimtinė ir Išminties Žodis, kurios kitiems dažnai atrodo sunkios. Nors jų finansinė padėtis buvo skurdi, jie pradėjo mokėti dešimtinę. Vienintelė kliūtis tėvui buvo būtinybė dirbti sekmadieniais. Kiekvieną sekmadienį jis dirbo Seulo tarptautiniame oro uoste, taigi negalėjo lankytis Bažnyčioje su savo šeima. Nors jo darbo grafikas buvo nepalankus, jis ir jo žmona rado galimybę kitą sekmadienį dalyvauti savo vaikų krikšte.
Po vaikų krikšto mes toliau dažnai susitikinėjome tos šeimos namuose. Surengėme šeimos namų vakarą, dalinomės Raštų ištraukomis bei pakylėjančiais liudijimais ir supažindinome juos su apylinkės nariais. Tačiau tėvai, nors buvo nuolat mokomi Evangelijos, nepriartėjo prie krikšto.
Tuo metu mano porininkas buvo perkeltas tarnauti kitur, o naujasis buvo ką tik iš misionierių ruošimo centro. Jis buvo kupinas tikėjimo, energijos ir entuziazmo, ir man buvo tikrai nelengva spėti su juo. Po keleto susitikimų su Kong Kuk–Vonu ir Pak Mi–Jang porininkas manęs paklausė, ar mes su ankstesniu porininku pasninkavome su jais. To nebuvome darę. Iš tikrųjų, net tokia mintis man nebuvo atėjusi. Taigi, mes susitikome su šeima ir pasiūlėme pasninką. Apstulbau sužinojęs, kad jie abu patys periodiškai pasninkaudavo dėl savo sūnaus sveikatos ir dėl darbo grafiko pasikeitimo, kad Kong Kuk–Vonas galėtų lankyti bažnyčią. Kai mudu su porininku prisijungėme prie jų pasninko, į mūsų maldas buvo atsakyta ir Kong Kuk–Vono darbo grafikas buvo pakeistas. Bet Pak Mi–Jang vis dar neketino krikštytis.
Įkvėpta mintis
Tada mano porininkui kilo kita puiki mintis. Jis išsitraukė savo kišeninį giesmyną ir paklausė, ar galėtume kartu su jais pagiedoti. Nors jau buvome kartu giedoję, niekada nemačiau, kad giedotų Pak Mi–Jang. Maniau, kad ji nemėgsta giedoti arba kad muzika jai neįprasta. Mano porininkas paklausė, ar ji turi mėgstamiausią giesmę, ir, mano nuostabai, ji susigraudinusi atsakė, kad nuo tada, kai dar buvo maža mergaitė, jos mėgstamiausia giesmė yra „O Viešpatie, Tavęs kas valandą man reik“ (Giesmės ir vaikų dainos, p. 12). Mes pradėjome giedoti keturiais balsais: tėvas giedojo melodiją, mama alto, mano porininkas tenoro, o aš boso partiją.
Kambaryje buvo stipri dvasia. Kai giedojome trečiąjį posmelį, ją apėmė emocijos, ir jos balsas iškrito mums toliau giedant:
[…] O Viešpatie, Tavęs
kas valandą man reik.
Džiaugsme ar bėdoje
ateik ir neišeik.
Man reik, Tavęs man reikia,
Dieve maloningas,
Palaimos aš kreipiuos
Į Tavę meilingai.
Kai užbaigėme paskutinį ketvirtą posmelį, ji kūkčiojo. Vyro guodžiama ji galiausiai nusiramino. Ji pažvelgė man tiesiai į akis ir tarė: „Man reikia pasikrikštyti.“
Sekmadienio popietę įvykęs Kong Kuk–Von ir Pak Mi–Jang krikštas buvo vienas dvasingiausių per visą mano misiją. Programoje dalyvavo jų vaikai, ir daugelis vietinių narių atėjo, kad išreikštų savo palaikymą naujausiai savo apylinkės atsivertusiųjų šeimai. Mudu su porininku atlikome ypatingą muzikinį numerį – „O Viešpatie, Tavęs kas valandą man reik“.
Galiausiai aš baigiau savo misiją ir grįžau namo. Po vienerių studijų metų grįžau į Korėją vasaros praktikai ir kiekvieną savaitgalį stengiausi aplankyti daug ypatingų draugų ir šeimų, kuriuos buvau sutikęs per savo misiją. Po kelių savaičių sugrįžau į Balsaną ir susitikau su šia ypatinga šeima. Atvykęs į jų namus, pastebėjau, kad kažko trūksta – jų sūnaus. Su ašaromis akyse Pak Mi–Jang pranešė man, kad jų sūnui, sulaukus keturiolikos, vėžys atsinaujino ir įveikė jį.
Kai bandžiau išreikšti užuojautą ir įveikti sielvartą savo širdyje, Kong Kuk–Vonas patikino, kad viskas bus gerai. Jie mylėjo Evangeliją, ištikimai lankė bažnyčią ir laukė dienos, kada jų šeima galės Seulo Korėjos šventykloje būti užantspauduota laikui ir visai amžinybei. Kad ir kaip sielvartavo, šeima žinojo, kad, jie vėl matys Kong Sung–Džiuną ir vėl bus kartu. Pak Mi–Jang taip pat man pasakė, kad kasdienis giesmių giedojimas padėjo jai rasti stiprybės išstovėti ir jausti lydinčią Dvasios teikiamą ramybę.
Tą vakarą išėjęs iš jų namų, aš vėl prisiminiau Pak Mi-Jang mėgstamiausios giesmės žodžius. Esu dėkingas, kad Dangiškasis Tėvas palaimino tą šeimą ramybe po Kong Sung–Džiuno mirties. Ypač esu dėkingas už Dvasios vaidmenį Pak Mi–Jang atsivertime, kuris leido šeimai pasiruošti amžiniems šventyklos palaiminimams.