Dvasinė moterų įtaka
Autorė gyvena Jutoje, JAV.
Ar suvokiame savo dvasinę stiprybę?
DIEVYBĖS DUKTERYS, AUT. KETLINA PETERSON, NEKOPIJUOTI
Daugelis nuostabių nuolankių moterų Bažnyčioje pasiaukojančiai tarnauja nesuvokdamos, kokį toli siekiantį poveikį turi jų gyvenimai – ne tik kaip žemiško tarnavimo pavyzdžiai, bet ir kaip dvasinės stiprybės palikimai. Viena iš tokių moterų yra mano močiutė Šerė Pitersen. Visą savo gyvenimą ji ištikimai tarnavo nežymiuose pašaukimuose. Jeigu jos paklaustumėte, ji atsakytų, kad neturi daug talentų, kuriuos galėtų pasiūlyti pasauliui. Tačiau, ėmusi tyrinėti jos gyvenimą, suvokiau, kaip smarkiai jos dvasinė stiprybė paveikė mano gyvenimą.
Šerės tėvai liovėsi lankyti bažnyčią ir išsituokė, kai ji buvo dar labai jauna, taigi ji augo su savo mama Florense, kuri visada dirbo. Florence vaikystėje buvo dar labiau apleista – jos motinai Džordžijai gyvenant pasaulietiškai, ji buvo auklėjama internatinėje mokykloje. Nepaisydama sunkumų, kuriuos patyrė auklėjimo laikotarpiu, Šerė liko aktyvi Evangelijos šalininkė, ištikimai lankė bažnyčią su savo prosenelės Elizabetos šeima ar draugais. Jų šeimose ji matė tai, ko norėjo savojoje. Ji tiksliai nežinojo, kokia turi būti šeima, bet žinojo, kokia ji neturi būti, ir nusprendė, kad jos būsima šeima bus kitokia.
Šerės vyras – mano senelis Delas – kartą man pasakė: „Kad įgytum liudijimą, turi jo norėti. Šerė visada norėjo turėti liudijimą.“ Nors pirmieji jų santuokos metai buvo kupini sunkumų, jie buvo pasiryžę likti stipri šeima. Pirmaisiais jų santuokos metais Delo darbo grafikas neleido jiems būti aktyviems. Bet pašaukimas tarnauti Pradinukų organizacijoje paragino Šerę pradėti lankytis, netrukus ir Delas, kaip diakonų kvorumo konsultantas, prisijungė prie jos. Nuo tada jie abu buvo aktyvūs ir stiprūs Bažnyčioje. Šerės noras tarnauti ir ryžtas išugdyti stiprią šeimą padėjo mano mamai tapti stipria moterimi, o mano mamos pavyzdys padėjo man orientuoti savo gyvenimą, ypač dabar, kai kuriu savo šeimą.
Kaip moterys, mes stipriai veikiame savo aplinkinių gyvenimus. Teisingai Džozefas Smitas mokė, kad mūsų vaidmuo – „ne tik padėti vargšams, bet ir gelbėti sielas“.1 Jėzus Kristus savo Bažnyčios moteris pašaukė būti Jo mokinėmis ir dvasiškai stipriomis. Mūsų dvasinė stiprybė ir įtaka yra labai svarbi išgelbėjimo darbo pažangai, ir mes turime ieškoti galimybių dvasiškai stiprinti savo aplinkinius. Kai tai darysime, mūsų tikėjimo ir teisumo įtaka sieks kur kas toliau, nei galime numatyti.
Pašauktos būti mokinėmis
Vyresnysis Džeimsas E. Telmidžas (1862–1933) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo rašė: „Didžiausias pasaulyje moterų gynėjas yra Jėzus Kristus.“2 Pavyzdžiui, pagalvokite, ko Jis mokė savo mokines seseris Mariją ir Mortą, aprašytas Naujajame Testamente. Knygoje Daughters in My Kingdom (Dukros mano karalystėje) aiškinama: „Luko 10 skyriuje yra pasakojimas apie Mortą, pas kurią svečiavosi Jėzus. Ji tarnavo Viešpačiui rūpindamasi Jo laikinosiomis reikmėmis, o Marija sėdėjo prie Mokytojo kojų ir godžiai klausėsi Jo mokymų.
Laikais, kai iš moterų dažniausiai buvo tikimasi tik žemiškų patarnavimų, Gelbėtojas mokė Mortą ir Mariją, kad ir moterys gali dvasiškai dalyvauti Jo darbe. Jis kvietė jas tapti Jo mokinėmis ir įgyti išgelbėjimą, tą „geriausią dalį“, kuri niekada nebus iš jų atimta.“3
Kartais ir mes kaip Morta klaidingai manome, kad pagrindinis moterų vaidmuo yra tokia žemiška tarnystė, kaip ruošti maistą, siūti ir skalbti kitiems. Ši tarnystė yra vertinga ir brangi auka; tačiau be moterų, kurios gali siūti ir gaminti, Viešpačiui dar labiau reikia ir dvasiškai stiprių moterų, kurių gyvenimai spindi tikėjimu, teisumu ir labdaringumu. Jis žino, kad kiekviena iš mūsų galime daug nuveikti. Jėzus Kristus kviečia visas mus ugdyti savo dvasinę stiprybę ir gebėjimą gauti apreiškimą bei veikti pagal jį, kad prisidėtume prie Jo darbo pažangos. Linda K. Burton, visuotinė Paramos bendrijos prezidentė, sakė seserims: „Esate atsiųstos į žemę šiame Evangelijos laikotarpyje dėl to, kas esate ir ką buvote paruoštos atlikti. Nepaisydamos Šėtono įtikinėjimų dvejoti tuo, kas esame, prisiminkime, kad iš tikrųjų esame Jėzaus Kristaus mokinės!“4
Viešpats žino mus ir mūsų aplinkybes, ir Jis turi užduotis kiekvienai iš mūsų šioje žemėje. Nėra sesers, kuri per mažai išmano ar turi per mažai talentų, kad galėtų daryti gerą dvasinę įtaką ir vesti kitus pas Kristų. Tokį dvasinį potencialą lydi atsakomybė tapti dvasinėmis vadovėmis savo namuose ir bendruomenėse. Vyresnysis M. Raselas Balardas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo sakė: „Kiekviena šios Bažnyčios sesuo, su Viešpačiu sudariusi sandoras, turi dievišką įpareigojimą padėti gelbėti sielas, būti pavyzdžiu pasaulio moterims, stiprinti Sionės namus ir statyti Dievo karalystę.“5
Mums nebūtina užimti aukštą postą ar daryti kažką ypatingo, kad vykdytume svarbiausią savo pareigą – padėtume aplinkiniams priimti sprendimus, kurie juos priartins prie Jėzaus Kristaus. Tiek reikšmingiausi, tiek menkiausi dalykai, kuriuos padarome vieno ar dviejų žmonių gyvenimuose ar tik savo šeimoje, gali padaryti didžiulį poveikį.
Moterys išgelbėjimo darbe
Mėgstamoje giesmėje sakoma: „Mes, moterys, gavome dovaną didžią; ir lyg angelai čia tarnaujam kartu.“6 Mes daug galime nuveikti savo mylimų žmonių gyvenime. Vyresnysis Ričardas G. Skotas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pasakojo, kaip dvasinė dviejų moterų stiprybė paveikė jo gyvenimą:
„Kai buvau dar mažas vaikas, mano tėvas nebuvo Bažnyčios narys, o mama tapo mažiau aktyvi. […] Praėjus keletui mėnesių po mano aštuntojo gimtadienio, močiutė Vitl per visą šalį atvyko mūsų aplankyti. Močiutė nerimavo, kad nei aš, nei mano vyresnysis brolis nebuvome pakrikštyti. Nežinau, ką ji apie tai pasakė mūsų tėvams, tačiau žinau, kad vieną rytą ji nusivedė mane kartu su broliu į parką ir pasidalino savo mintimis apie tai, kaip svarbu pasikrikštyti ir reguliariai lankyti Bažnyčios susirinkimus. Nepamenu visko, ką ji pasakė, tačiau jos žodžiai palietė mano širdį, ir netrukus mudu su broliu pasikrikštijome. […]
Močiutė pasitelkė lygiai tiek drąsos ir pagarbos, kiek reikėjo padėti mūsų tėvui suprasti, kaip svarbu pačiam mus nuvežti į Bažnyčios susirinkimus. Visais deramais būdais ji padėjo mums pajusti Evangelijos poreikį mūsų gyvenime.“7
Kitas dvasinės stiprybės šaltinis buvo vyresniojo Skoto žmona Žanin. Per pasimatymus jie ėmė kalbėti apie ateitį. Žanin, užaugusi stiprių misionierių namuose, išreiškė norą susituokti šventykloje su grįžusiu misionieriumi. Vyresnįjį Skotą, kuris iki tol rimtai negalvojo apie misiją, tai stipriai paveikė. „Grįžęs namo, negalėjau galvoti apie nieką kitą. Visą naktį nemiegojau. […] Po daugelio maldų nusprendžiau susitikti su savo vyskupu ir pradėti pildyti misionieriaus paraišką.“8 Nors Žanin išsakė jam reikalingą nuorodą ir paskatą, pasak vyresniojo Skoto, „ji niekada neprašė tarnauti misijoje dėl jos. Ji mylėjo mane pakankamai stipriai, kad pasidalintų savo įsitikinimu, ir taip suteikė man progą pasirinkti savo gyvenimo kryptį. Mes abu tarnavome misijose ir vėliau buvome užantspauduoti šventykloje. Žanin drąsa ir pasišventimas savo tikėjimui buvo pagrindinis veiksnys, pakeitęs mūsų bendrą gyvenimą. Esu tikras, kad mes nebūtume radę tos laimės, kuria mėgaujamės, be stipraus jos tikėjimo principu, kad pirma turime tarnauti Viešpačiui. Ji yra nuostabus teisumo pavyzdys!“9
Būtent šių angeliškų moterų įtaka jo gyvenime padėjo šiam jaunuoliui – vyresniajam Skotui – priimti kai kuriuos svarbiausius gyvenimo sprendimus: pasikrikštyti, tarnauti misijoje ir susituokti šventykloje.
Savo pavyzdžiu, veiksmais, žodžiais ir teisumu galime pažadinti ir kitų norą priimti teisingus sprendimus. Sesuo Kerolė M. Styvens, pirmoji patarėja visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje, sako: „Esame sandoros dukterys Viešpaties karalystėje ir turime galimybę būti įrankiai Jo rankose. […] Dalyvaujame gelbėjimo darbe kiekvieną dieną mažais ir paprastais būdais – globodamos, stiprindamos ir mokydamos viena kitą.“10 Kai pasitikėsime Dvasia ir veršimės pirmyn nuoširdžiomis ir nuolankiomis pastangomis padėti savo aplinkiniams artėti prie Kristaus, mums bus nurodyta, ką galime padaryti, ir duota stiprybės tai atlikti; mes patirsime džiaugsmą parvesdamos Viešpaties vaikus pas Jį.
Daryti dvasinę įtaką
Kadangi žinome savo atsakomybę, mums gali kilti klausimas, kaip ir senovės mokiniams: „Ką mums daryti“ (Apaštalų darbų 2:37), kad darytume dvasinę įtaką? Neseniai vykusioje visuotinėje konferencijoje sesuo Burton kvietė seseris įsivaizduoti dvasinius „Reikalingi“ skelbimus, susijusius su išgelbėjimo darbu:
-
Reikalingi: gimdytojai, kurie savo vaikus užaugins šviesoje ir tiesoje
-
Reikalingi: dukterys, […] seserys, […] tetos, […] pusseserės, […] senelės ir tikri draugai, kurie mokys ir išties pagalbos ranką einantiems sandoros keliu
-
Reikalingi: paklūstantys Šventosios Dvasios kuždesiams ir veikiantys pagal gautus nurodymus
-
Reikalingi: kasdien gyvenantys pagal Evangeliją visose situacijose
-
Reikalingi: šeimos istorijos ir šventyklos darbuotojai bei darbuotojos, kurie sujungtų šeimas amžinybei
-
Reikalingi: misionierės ir narės, kurios skleistų „gerąją naujieną“ – Jėzaus Kristaus Evangeliją
-
Reikalingi: gelbėtojai ir gelbėtojos, surasiančios nuklydusius nuo kelio
-
Reikalingi: broliai ir seserys, kurie laikosi sandorų ir palaiko tiesą bei teisingumą
-
Reikalingi: tikri Viešpaties Jėzaus Kristaus mokiniai ir mokinės“11
Tai ne nauji dalykai, bet ieškodamos galimybių dalyvauti gelbėjimo darbe lavinsime savo sugebėjimus padėti savo aplinkiniams. Vyresnysis Balardas sakė: „Šiame pasaulyje nėra kitos tokios asmeniškos, tokios ugdančios, tokios gyvenimą keičiančios įtakos, kaip teisios moters įtaka.“12 Kai ugdome savo dvasinę galią per asmeninę maldą, Raštų studijavimą, tvirtą paklusnumą ir ištikimą sandorų laikymąsi, mes tampame tokia įtaka.
Toliau, nei galime numatyti
Prezidentas Brigamas Jangas (1801–1877) sakė: „Ar galite pasakyti, kiek gėrio pajėgios padaryti Izraelio motinos ir dukterys? Ne, tai neįmanoma! Ir tas jų padarytas gėris seks jas amžinybėn.“13
Teisus mano senelės sprendimas paveikė jos šeimos kartas labiau nei ji, kaip mergina, galėjo numatyti. Tačiau dvasinė moterų įtaka mano šeimoje siekia net dar toliau. Šerė daug stiprybės gavo stebėdama savo prosenelę (mano proprosenelę) Elizabetę. Elizabetės tikėjimo ir liudijimo pavyzdys nusidriekė per dvi neaktyvias kartas, kad padėtų jos proanūkei Šerei pakeisti iširusių šeimų kursą ir sugrįžti į Bažnyčią.
Kai tapsime dvasinės stiprybės šaltiniu savo aplinkiniams, mūsų įtaka sieks toliau, nei galime numatyti. Prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) sakė: „Kviečiame Bažnyčios moteris drauge stoti už teisumą. Jos turi pradėti savo namuose. Jos gali to mokyti savo klasėse. Jos gali kalbėti apie tai savo bendruomenėse. […]
Regiu tai, kaip vienintelę skaisčiai šviečiančią į susinaikinimą žygiuojančio pasaulio viltį.“14
Vykdydamos šį įsakymą paspartinsime Viešpaties darbą mus supančiame pasaulyje ir, svarbiausia, savo šeimose ir mylimų žmonių gyvenimuose.